Kurioje susitikę SSRS ir JAV prezidentai paskelbė Šaltojo karo pabaigą. Kurios gyventojų nuolat daugėja, o nedarbo beveik nėra. Kurioje stūkso seniausias pasaulio statinys, o kieme augančių medžių skaičius atskleidžia žmogaus luomą. Kurioje tradiciškai valgoma triušiena ir rengiami vieni įspūdingiausių Europoje Užgavėnių karnavalų.
Iš pirmo žvilgsnio Malta niekaip neprimena atostogų salos. Itin tankiai užstatyta, sausa ir akmenuota, apraizgyta daugybės kelių su tūkstančiais zujančių automobilių. Nors daug kur būtų galima nuvažiuoti dviračiu (bent jau elektriniu), šalies infrastruktūra tam velniškai nepritaikyta: automobilis čia tebėra karalius. Šalies ministrą pirmininką vežiojantis neperšaunamas „Land Rover“ visureigis su herbu numerio vietoje išdidžiai stovi šalia vyriausybės rezidencijos Valetoje, saugomas ginkluoto apsaugininko. „Tai mūsų didžiulė gėda“, – jį rodydamas sako mano draugas maltietis.
Nėra Malta ir paplūdimių rojus – nors akmenuotose jos pakrantėse rasti vietą išsimaudyti įmanoma. Na, o architektūros bei senamiesčių mėgėjams ji yra tikras lobis. Meniški baroko stiliaus geltono smiltainio namai su išsikišusiomis turkiško stiliaus langinėmis, gausybė iš tolo matomų gigantiškų bažnyčių, ant aukštų uolėtų skardžių pastatytos gynybinės tvirtovės negali nepalikti įspūdžio. Ne veltui čia filmuotas „Gladiatorius“. Jei neužtenka Valetos, tokius pat įspūdingus senamiesčius (tik su gerokai mažiau praeivių) rasite aplinkiniuose „miestuose“, o faktiškai – sostinės priemiesčiuose.
Iš esmės Valeta yra viena didelė aglomeracija. „Tik šiukštu nesakyk to maltiečiams – įsigysi priešų!“ – įspėja mane čia gyvenanti lietuvė. Mat oficialiai Valeta vadinama tik centrinė miesto dalis, toliau paėjus (ar paplaukus) – jau atskiros savivaldybės: Floriana, Hamrun, Marsa, Sliema, Birgu... Net iš lėktuvo matyti, kad tarp jų nėra aiškių ribų – didžiulė teritorija užstatyta ištisai.
Aplink namus nėra daug žalumos – tik akmenuoti plotai arba kiti pastatai. Kova dėl kertamų medžių Maltoje vyksta gerokai aršiau nei Vilniuje ar Kaune, mat kiekvienas medis čia yra aukso vertės. Jei turi ne tik savo namą, bet kieme dar auga pora medžių – vadinasi, priklausai aukštesnei klasei. Statybos klesti, nes per dešimtmetį šalies gyventojų padaugėjo ketvirtadaliu, daugiausia dėl imigracijos.
Nepaisant to, Maltoje vienas mažiausių nedarbo rodiklių visoje ES: vos 2 procentai. Ypač daug darbų susiję su statybomis – juos tipiškai dirba imigrantai iš Azijos ir Afrikos, o gerokai pelningesniuose finansų, teisės bei lošimų sektoriuose dominuoja europiečiai.
Su draugu vaikščiodami atokesnėmis sostinės gatvėmis šnekučiuojamės apie politiką, rinkimus, partijas. Vos tik sutinkame praeivį, draugas pritildo balsą – neduokdie kas nors atpažins ir išgirs. Galiausiai stačiais laiptais nusileidžiame prie jūros, kur pabėgę nuo miesto triukšmo pasislepiame už žvejų suręstų namukų. „Lyg ir nelegalūs statiniai, bet jie jau stovi kelias kartas. Maltoje daug kas nelegalu“, – aiškina pažįstamas, šįkart jau drąsiai, tikėdamas, jog nereikalingos ausys jo negirdės. Kurgi aš atsidūriau – ES šalyje ar Irane?
Korupcija, korupcija... Tai turbūt pagrindinė maltiečių pokalbių tema. Šalis neišbrenda iš skandalų. 2017-aisiais Valetos priemiestyje nužudyta žinoma žurnalistė Daphne Caruana Galizia, tyrusi korupciją šalyje ir už jos ribų. Žurnalistės šeima iki šiol aktyviai kovoja už tai, kad ši žmogžudystė būtų ištirta iki galo, mat nuteisti tik tiesioginiai vykdytojai, o užsakovams nuteisti pritrūko įrodymų. Prie aukščiausiojo šalies teismo stūksantį paminklą Maltos ordino pergalėms gyventojai papildė užrašu „Justice for Daphne“; prie jo nuolat padedama gėlių ir dega žvakės.
Tuo tarpu prieš porą metų atskleista, jog už daugiau kaip du milijardus eurų Maltos valdžia pasamdė JAV bendrovę renovuoti tris šalies ligonines. Renovuotas tik vienas prieangis bei tualetas, o šimtai milijonų tiesiog išgaravo. Projekto dalyviai, įskaitant aukščiausius šalies politikus, prisipirko prabangių automobilių, papuošalų bei kelionių, o likę pinigai buvo pervedami į Šveicariją, Emyratus, Pakistaną ir kitas šalis. Vilniaus stadiono herojų galimai pralošti 30 milijonų – menkniekis, palyginti su šia Maltos afera!
Dvi pagrindinės šalies partijos – jau trečią kadenciją valdantys leiboristai ir opoziciniai „nacionalistai“ – korupcija kaltina viena kitą bei dengia savuosius. Laisvi rinkimai vyksta, tačiau juose balsuojama pagal tai, už ką dešimtmečiais balsuodavo tavo giminė. Mažo giminių krašto tradicijos niekaip nepasitarnauja skaidrumui. Beje, Maltoje iki šiol galima investavus milijoną eurų gauti šalies (o kartu ir ES) pilietybę. Gerokai pigiau atsieina nusipirkti nekilnojamo turto ir taip įsigyti teisę gyventi ES. Anksčiau šiomis galimybėmis masiškai naudodavosi rusai, o dabar – kinai.
Archeologai sako, jog žmonės Maltos salose galėjo gyventi jau prieš penketą tūkstančių metų. Aplankiau „seniausią pasaulio statinį“, išlikusį nuo neolito laikų ir įtrauktą į UNESCO paveldo sąrašą. Nors šią akmenų sankaupą sunku pavadinti statiniu, šalis turi kuo pasididžiuoti. Po šimtmečius trukusio arabų ir siciliečių valdymo XVI amžiuje Maltoje įsikūrė Šv. Jono vardo riterių ordinas, persikėlęs iš Rodo salos.
Iš gausybės suręstų tvirtovių jo riteriai įnirtingai kovodavo su Osmanų turkais, kurie taip ir neįstengė okupuoti salyno. 1798-aisiais Maltą trumpai buvo užėmusi Napoleono kariuomenė, o po poros metų ją išstūmė britai. Ir pasiliko čia iki pat 1964-ųjų, kai šalis paskelbė nepriklausomybę. Antrojo pasaulinio karo metais Maltą bombardavo ir italai, ir vokiečiai, bet nieko nepešė.
Maltos ordino pastatyto Valetos forto tuneliuose Antrojo pasaulinio karo metais įsikūrė britų kariuomenės štabas, o nuo 1967-ųjų juose dešimtmetį veikė slaptas NATO strateginės komunikacijos centras, stebėjęs Sovietų povandeninių laivų judėjimą Viduržemio jūroje. Įdomu tai, kad šalis niekada nepriklausė NATO ir skelbėsi esanti neutrali. Minėto centro uždarymui turėjo įtakos tai, kad šalies valdžia ėmė artimai bendradarbiauti su prosovietinio diktatoriaus Muammaro Gaddafio valdoma Libija.
Na, o 1989-aisiais Maltos vandenyse plaukiančiame laive susitiko JAV prezidentas Džordžas Bušas ir SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas. Nieko esminio nesutarė, tačiau garsiai paskelbė Šaltojo karo pabaigą. Galiausiai 2004-aisiais kartu su Lietuva Malta įstojo į ES. Prieštaraujančių beveik nebuvo: mažai išteklių turinčios šalies ūkiui žūtbūt reikėjo pastiprinimo.
Savaitgaliais maltiečiai bei turistai plūsta i antrąją pagal dydį šalies salą Gozo – pabėgti nuo šurmulio ir pasimėgauti erdve. Vieną dieną paskyriau šiai salai – pakeliavau po ją autostopu. Kelte užkalbintas vyras iškart sutiko pavėžėti iki salos sostinės Viktorijos. Žinoma, ji taip pavadinta Britanijos karalienės garbei; maltiečių kalba ji vadinama semitišku žodžiu „Ribat“ (tvirtovė) – mat miesto centre stūkso citadelė su klaidžiais požemiais, istoriniais griuvėsiais ir įspūdinga katedra. Kelias į citadelę buvo padabintas Latvijos vėliavomis – kitą dieną čia turėjo lankytis Latvijos prezidentas. Mažos šalys myli mažas šalis.
Mane pavežęs teisininkas su žmona tarpusavyje kalbėjosi angliškai, nors abu – gryni maltiečiai: tai laikoma aukštesnio, išsilavinusio luomo ženklu, mat privačiose mokyklose nuo mažens pamokos vyksta anglų kalba, visuose šalies universitetuose – taip pat. Tradiciškai maltiečių kalba būdavo laikoma provincialumo požymiu, „kaimiečių“ šnekta. Žinoma, šiandien tai ne tik šalies valstybinė kalba (kartu su anglų), bet ir oficiali ES kalba, vienintelė priklausanti semitų-chamitų šeimai. Jos pagrindą sudaro arabiški žodžiai, tarp kurių įterpiama itališkų.
Beje, Gozo sala netgi turi savitą dialektą. Nors ji visada buvo mažiau industrializuota ir labiau agrarinė, pastaruoju metu salos demografija sparčiai kinta: atsikraustė nemažai menininkų, atidariusių paveikslų bei rankdarbių galerijas, taip pat į pensiją išėjusių britų, kuriems patinka šiltas klimatas ir ramus gyvenimo tempas.
Mano sustabdyto pagyvenusio vairuotojo žmona jau dešimtmečius prižiūri namų ūkį ir nedirba jokio oficialaus darbo. „Mūsų kartai tai įprasta, bet esame paskutinė tokia karta, – pasakoja vyras. – Dvi mūsų dukterys įgijo teisinį išsilavinimą, o tada pareiškė: tikrai nebus taip, kad mes jo nepanaudosime!“ Per porą dešimtmečių Maltos visuomenė labai išlaisvėjo: moterys įgijo daugiau teisių ir profesinių žinių, o bažnyčios įtaka smuko. Skyrybos šalyje įteisintos tik 2011-aisiais – vėliausiai Europoje, o šiandien vis garsiau diskutuojama ir apie abortų draudimo tikslingumą.
Apžiūrėjęs Dwejra pakrantę, kur 2017-aisiais sugriuvo šalį garsinusi akmeninė arka, patraukiu link Ghasri kanjono. Malonus vyras paveža iki artimiausio kaimo. „Giedrą dieną pro savo namų langus matau Siciliją“, – pasigiria. Iš tiesų net ir maistas Maltoje panašus į pietų Italijos: rizotas, įvairių tipų kava, desertai kanoliai, migdolų gėrimas orzata. Tiesa, šalies nacionalinis patiekalas – triušienos troškinys – visai ne itališkas, kaip ir gaivusis gėrimas „kinnie“, kurio tikslus receptas iki šiol įslaptintas. Paėjęs tolėliau, suvokiu, kad turėsiu trejetą kilometrų leistis pėsčiomis: aptrupėjusiu keliu nevažiuoja nė vienas automobilis.
Gozo žalesnė nei pagrindinė Maltos sala. Ganydamos stulbinamą kalvų ir jūros horizontą, mano akys užkliūva už gigantiškos Jėzaus skulptūros kalno viršūnėje. Religinių simbolių čia daugybė. Vien bažnyčių šalyje apie tris šimtus – tai didžiausia vienam gyventojui tenkanti bažnyčių koncentracija pasaulyje. Nors vairuotojai primygtinai siūlė aplankyti Mergelės Marijos apsireiškimo vietą, taupydamas laiką nusprendžiu palaukti antrojo apsireiškimo.
Netrukus pamatau dangiško žydrumo kanjoną su patraukliu nedideliu akmenų paplūdimiu. Netoliese kunkuliavo audringa jūra, o bangos grėsmingai dunksėjo į aukštą uolėtą skardį ir lūždamos purslais taškė vienišą keliautoją. Tęsiu žygį pėsčiomis uolėta pakrante pro joje įrengtus druskos baseinus. Mano žemėlapis toje vietoje rodė vandens lagūną, tačiau po kojomis stūksojo plikos uolos, stebindamos daugybe baltumo ir gelsvumo atspalvių. Kartais lūždamos jūros bangos šią vietą užlieja, o garuodamas vanduo palieka druskos, kuri vėliau išgraiboma ir naudojama maistui, eksportuojama arba su įvairiais prieskoniais parduodama turistams.
Paveža serbas, kurį laiką gyvenęs Australijoje, o vėliau atsikraustęs į Maltą. „Mūsų bendruomenė čia labai didelė. Serbai myli Maltą, nes lengva susikalbėti angliškai ir nesunku rasti darbą“, – pasakoja vairuotojas. Pasiteiravęs, ar nesunku keliauti autostopu, priduria: „Vienas prancūzų vaizdo įrašų kūrėjas darė eksperimentą: keliavo po daugybę šalių ir visose bandė įsiprašyti nemokamos nakvynės, susipažinęs su vietos gyventojais. Malta buvo vienintele šalis, kurioje jam tai nepavyko.“ Vyro manymu, kaltas ne tiek uždarumas, kiek provincialumas. Laimė, jo mažėja.
Pakeliui aplankau tamsiai geltono smėlio Ramla paplūdimį, kurio viduryje pastatyta šventa statula, o aplink ją įnirtingai laksto vietos gyventojų šunys. Tuomet „užtranzuoju“ iki Nadur miesto, kuriame pataikau į karnavalo sezono atidarymo pabaigą ir dar spėju nufotografuoti gatve tempiamą spalvingą dekoraciją. Maltos karnavalai – vieni įspūdingiausių Europoje.
Kitą dieną Valetoje netyčia užmatau Latvijos prezidento kortežą. Tačiau dar įdomesnis dalykas nutinka užsukus į šalies prezidento rūmus. Iki 1964-ųjų juose veikė Britanijos atsiųsto šalies valdytojo, o dar anksčiau – Maltos ordino būstinė. Vienoje rūmų salėje buvo akivaizdžiai ruošiamasi banketui – statė stalus ir ant jų klojo baltas staltieses. Kai užsinoriu ten įkišti galvą, pribėga prižiūrėtoja piktai šaukdama: „Ten negalima!“ Jos akcentas man pasirodė rusiškas. Užklausiu apie rūmų istoriją, o tada pasiteirauju, iš kur ji. Kai moteris pasimeta, nebeabejoju, kad rusė.
Pradėjus bendrauti rusiškai, prižiūrėtoja atsiveria: „Žinote, Maltos ordinas gerai sutarė su Rusijos carais. O Maltą užpuolus Napoleonui, ordinas pasitraukė į Rusiją. Nueikite greitai pažiūrėti į tą salę – ten ant sienos kabo carienės Jekaterinos portretas. Tik niekam nesakykite, kad aš jums leidau!“ Dar spėju užklausti, ar toje pačioje salėje rengiamas banketas Latvijos prezidentui. Prižiūrėtoja nenoriai linkteli. Štai ir turime diplomatinį skandalą: Latvijos prezidentas Maltoje buvo vaišinamas nuo sienos stebint Rusijos carienei!
Po trijų saulėtoje Maltoje praleistų dienų nenoriai grįžau į niūrią žiemišką šiaurės Europos kasdienybę. Kelionė buvo neįkainojama. Atrodė, jog Maltoje susipynė visa Europos istorija: nuo neolito iki Romos, nuo viduramžių iki Napoleono ir Britanijos imperijos, nuo kovos su fašizmu iki Šaltojo karo ir jo pabaigos. Norisi tikėtis, kad šiai mažiausiai ES valstybei pavyks išlaikyti skaidrumo, demokratijos bei stabilumo testą, o apie Maltą nebebus kalbama kaip apie giminių kraštą, kuriame dingsta milijonai.
Kažką labai primena? Tik niekam nesakykit!
Autorius dalinasi kelionių informacija ir patarimais „Facebook“ paskyroje.
