Nesakykite, kad tai nedaro įspūdžio. Šalis, kurioje tuo metu gyveno net mažiau žmonių nei Kaune (dabar jau daugiau, nes Kaunas per tą laiką labai išemigravo) nieko nepabijojo ir nevaikiškai išsišoko. Negana to, Islandija tada pripažino Lietuvą ne kaip naują valstybę, o patvirtino 1922 metų Lietuvos pripažinimą. Tai reiškia, ji pripažino smetoninės Lietuvos tęstinumą.
Gali pasirodyti įdomu, kodėl tokia maža valstybė dėjo skersą ant vis dar galingos Sovietų Sąjungos, kuri išleidinėjo paskutinį kvapą ir dėl to buvo dar piktesnė. Vieni sakė, kad Islandijos nebaimę lėmė jos geografinis atokumas. Valstybė yra toli Atlanto vandenyne, kažkur tarp Amerikos ir Europos žemynų, todėl bet kokiam agresoriui ji yra tiesiog fiziškai nepasiekiama. Kažkokių ypatingų ekonominių santykių su Sovietų Sąjunga ji neturėjo, todėl pastaroji nelabai galėjo kuo Islandiją išgąsdinti. Tiesa, kažkokios ekonominės ar diplomatinės sankcijos iš sovietų pusės buvo pritaikytos, bet Islandijai jos reiškė maždaug tiek, kiek barsukui rublio devalvacija. O gal net ir tiek nereiškė. Sąmokslo teorijų mėgėjai sakė, kad pati Islandija savarankiškai to padaryti nebūtų išdrįsusi, kad ji prieš šį veiksmą užsitikrino JAV paramą ir pagalbą jei sovietai imtų elgtis neadekvačiai. JAV tuo tarpu, anot sąmokslo teorijos ekspertų, norėjo pažiūrėti kiek šis akibrokštas supurtys agonijoje esančią SSRS. Dėl šios teorijos teisingumo kepurės pridergti neduočiau, bet kita vertus, koks gi mums skirtumas teisinga ji ar ne? Abi šios šalys yra mūsų draugai ir tegu Dievas sergėja jas abi. Mums yra svarbiausias pats faktas. Islandija pirmoji pripažino Lietuvą tuo įkaldama dar vieną vinį į pašvinkusios imperijos karstą, bei parodė sektiną pavyzdį kitoms, gerokai bailesnėms Vakarų valstybėms. Po dviejų savaičių Islandiją pasekė dar viena šauni šalis ir gera mūsų draugė – Danija.