Jo rytinėje dalyje įsikūręs ir vartais į Bretanę vadinamas Bretanės Geršo (La Guerche-de-Bretagne) miestelis, kuriame gyvena geras Lietuvos draugas Žakas Giuifo (Jacques Guiffault).
Tai – nedidelis per 4 tūkst. gyventojų turintis miestelis, kuriam garbingos istorijos ir senųjų tradicijų gali pavydėti ir didesnieji ne tik Prancūzijos miestai. Viena jų – tai antradieniais nuo 1121 m. vykstantis miestelio turgus, vienas didžiausių ir spalvingiausių Bretanės regiono turgų, nusileidžiantis tik jo sostinės Reno (Rennes) turgui.
Iki pat 1980 m. kiekvieną antradienį čia suvažiuodavo ūkininkai parduoti savo išaugintų gyvulių: galvijų, karvių, kiaulių, avių, naminių paukščių ir kt. Vėliau turgus kiek pasikeitė. Šiandien čia prekiauja nuo 150 prekeivių žiemą iki 300 vasarą. Jie siūlo įvairių naminių ekologiškų maisto produktų: vyno, sūrių, duonos ir mėsos gaminių, šviežių žuvų bei kitų jūros gėrybių, amatininkų dirbinių, pramoninių prekių ir kt.
Turgaus dieną žmonių skaičius miestelyje dėl atvykusiųjų patrigubėja, prekeiviai ir pirkėjai užima visą miestelio centrą. Dar išlikęs ir nedidelis smulkius naminius gyvūnus ir paukščius bei senųjų amatininkų dirbinius siūlantis turgaus kampelis. Čia iš aplinkinių rajonų atvykę smulkūs ūkininkai ir paprasti senų tradicijų besilaikantys žmonės atveža parduoti vištas, žąsis, antis, triušius, kalakutus ir kt.
Pirkėjai gali įsigyti ir vištų kiaušinių, burokų ir runkelių daigų bei valgyti skirtų mėsinių balandžių. Kadangi už prekybos vietą mokėti nereikia, žmonės dažnai atsiveža parduoti tik simbolinį prekių kiekį, didesnę dalį laiko skirdami bendravimui ir susitikimui su draugais ar pažįstamais.
Sužinojęs čia parduodamos produkcijos, gyvūnų bei paukščių kainas: triušis – 10, triušiukas – 5, dedeklė višta – 10, perlinė višta – 13, antis – 8, žąsiukas – 8, tuzinas – 12 naminių kiaušinių – 2,5, 1 kilogramas bulvių – 1,20, 1 kg – morkų – 1,20, svogūnai – 2, lazdynų riešutai – 4 eurai ir t. t., kai minimali alga Prancūzijoje yra per 1,5 tūkst. „į rankas“ eurų, o vidutinė pensija – per 1 tūkst. eurų, supranti, kodėl čia dauguma žmonių geranoriškai šypsosi ar vieni kitus sveikina tradiciniu prancūzišku „oriniu“ bučiniu, du kartus susiglaudžiant skruostais, nors įvairių problemų pakanka.
Čia pat turguje teikiamos ir įvairios paslaugos: peilių ir kirvių galandimas, raktų gamyba bei kt., ir tai daug nekainuoja. Pvz., paprastas raktas durims per kelias minutes pagaminamas už 5 eurus. Savo gausią iš vytelių pintą produkciją plačiai išsidėstęs apie 40 metų amžiaus pynėjas Žanas-Klodas Ėrisė (Jean-Claude Herisset) papasakojo, kad jis tęsia seną savo giminės tradiciją ir yra jau 6-os kartos pynėjas, nes šiuo amatu vertėsi jo tėvas, senelis bei proseneliai. Jo siūlomą produkciją nuo paprastų darbinių šluotų, kuriomis dar neseniai mojavo ir dar kartais mojuoja mūsų kiemsargiai, kainuojančių 7 eurus, iki brangiau kainuojančių įvairių pintinių ir krepšių vaisiams, uogoms ir daržovėms, vyno buteliams, naminiams paukščiams bei gyvūnams pernešti ir kt., noriai perka vietiniai gyventojai ir atvykusieji, kas padeda jam išlaikyti šeimą bei tęsti šį seną giminės tradicinį amatą, jo gaminama produkcija žinoma ir kitur Prancūzijoje.
Šiame turguje sutikti šviesūs, valstietiški veidai, seni „Renault“ ir „Peugeot“ markės automobiliai priminė dar sovietmetį matytus ir taip visų lauktus ir pamėgtus spalvingus prancūziškų filmų herojus, kurie tais laikais buvo bene vienintelis langas į tolimą ir paslaptingą Vakarų pasaulį, kurį vargu ar kada nors būtų tekę išvysti, jei ne 1990 metų Kovo 11-oji. Turguje užkalbintas ir savo senoviniame vėjo malūne sumaltus grikių miltus po 4,5 euro siūlantis pagyvenęs malūnininkas pakvietė aplankyti už 12 km įsikūrusi jo senovinį vėjo malūną, ir ta proga už keleto dienų mielai pasinaudojome.
83 metų Lui Lemuanui (Luis Lemoine) priklausantis Guė vėjo malūnas įsikūręs prie Fontaine-Couverte kaimelio buvo pastatytas 1824 m., 1870 m. jis buvo kiek paaukštintas ir sparnų pločio reguliavimui pradėta naudoti vietinio inžinieriaus Berton‘o sukurta sistema, leidžianti mechaniškai, priklausomai nuo vėjo stiprumo, didinti ar mažinti sparnų plotą.
1884 m. malūnas perėjo Lemuanų, malūnininkų nuo 1786 m., giminės nuosavybėn ir jiems priklauso iki šių dienų. Kad būtų galima malti nepriklausomai nuo vėjo stiprumo,1891 m. malūne buvo įrengta garo turbina, o 1918 m. – ir elektros variklis. 1954 m., neatlaikęs pramoninių malūnų konkurencijos, malūnas užsidarė ir neveikė iki pat 1993 m., kol jo veiklos neatkūrė dabartinis malūnininkas.
Malūne išlikusios autentiškos detalės ir mechanizmai, tarp jų ir mediniai krumpliaračiai. Malūno „kepurė“, kad pagautų palankų vėją, sukama rankomis per sudėtingą krumpliaračių sistemą ir tam reikia daug jėgų, kai grūdų maišai į malūno viršų pakeliami virvėmis per skriemulį, naudojant malūno sparnų sukimosi jėgą.
Išlikęs ir metalinis varpelis, kuriuo skambinama, kai girnose pritrūkstama grūdų, kad viršutiniame aukšte esantis malūnininko padėjėjas, išgirdęs skambesį, jas papildytų, nes tuščių girnų trintis gali sukelti gaisrą. Šiandien malti naudojama tik vėjo jėga, kai malūno sparnai išjudinami nuo žemės valdoma ilga metaline kartimi, ką malūnininkas mums ir pademonstravo, kai toliau savo darbą pratęsia vėjas. Malūno korpuse, šalia vieno iš langų, įrengta ir nedidelė niša, kurioje patalpinta ir Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūrėlė, turinti saugoti malūną nuo įvairių nelaimių.
Kartą, pučiant stipriam vėjui, ji nukrito ant žemės ir liko nesuskilusi, kas laikytina geru ženklu. Malūne saugomi ir autentiški su malūno užrašais 1932 m. pagaminti dideli miltams laikyti skirti maišai. 1989 m. ketvirtos kartos malūnininko L. Lemuano rūpesčiu šis malūnas buvo įtrauktas į Prancūzijos senovinių technikos paminklų sąrašą.
Šiuo metu malūnas tarnauja turizmui ir edukacijai. Čia atvykusieji pučiant stipresniam vėjui gali pamatyti senovinį autentišką grūdų malūno procesą, susipažinti su malūno veikimu, šalia malūno esančiame namelyje įrengta apie malūno istoriją pasakojanti ekspozicija, kai anksčiau dabar jau garbaus amžiaus malūnininko žmona atvykusius lankytojus ir svečius vaišindavo ir tradicinėmis Bretanės „galetomis“ (galette) – paplotėliais, iškeptais iš čia sumaltų grikių miltų. Į iš grikių miltų tradiciškai kepamas nesaldžios „galetas“ dedama kumpio, įvairių rūsių dešros, sūrio, žuvies, daržovių, įmušamas ir žalias kiaušinis.
Tai vienas populiariausių lengvai paruošiamų prancūziškų patiekalų namuose ir kavinėse, kur jis kainuoja 7–10 Eur. Tad šiame malūne sumaltus ekologiškus grikių miltus mokėdami po 4,5 Eur už kg mielai perka ir šio istorinio malūno, ir Bretanės Geršo turgaus lankytojai.
Atsisveikindamas garbaus amžiaus malūnininkas išreiškė viltį, kad šią garbingą giminės tradiciją pratęs ir jos sūnus, nes tradicijų laikymasis – tai ir šalies istorijos tąsa, kuriai taip pat nėra pabaigos.
Sužinojęs, kad naujasis Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda taip pat yra vėjo malūno savininkas, jam palinkėjo gero vėjo ir kloties valdant ne tik mūsų valstybę, bet ir atkuriant senąsias Lietuvos vėjo malūnininkystės tradicijas. Tradicijų ir senųjų papročių laikymasis – viena Prancūzijos ir jos gyventojų vertybių. Bretanės Geršo miestelio kapinėse savotiškai nustebino aukštas, išlakus ir meniškas bretoniškas akmeninis kryžius, kurio galėtų pavydėti bet koks katalikiškas pasaulio miestas ar miestelis, gal todėl šiam kryžiui alternatyvių stiklinių ar šviečiančių jo pakaitalų čia nestatoma.
Taip pat šio miestelio bažnyčioje tebeskamba ir senieji varpai, kai vienas iš jau atitarnavusių varpų eksponuojamas pačioje bažnyčioje su aprašyta jo „gyvenimo“ istorija. Vietos turizmo ir informacijos centro vadovas, surengęs ekskursiją į bažnyčios bokštą, klausimo apie varpų skambesio audioįrašo vietoje varpų naudojimo galimybę liko nesupratęs, kodėl tai reikėtų daryti, nes tai taip pat nuo 1206 m. nesikeičianti tradicija.
Kelionės po užsienio šalis suteikia galimybę ne tik susipažinti su jų istorija, kultūra bei žmonėmis, bet ir perimti jų gerąją ilgametę patirtį. Bretanės Geršo miestelio valdžia stengiasi, kad jis išliktų gyvybingas ir patrauklus ne tik čia gyvenantiems, bet ir atvykusiems. Be tradicinio turgaus miestelio centre skatinimo, kai iš prekeivių nereikalaujama jokio mokesčio, stengiamasi, kad jo centre nebūtų ir tuščių, nenaudojamų komercinių patalpų, kurios išperkamos iš jų savininkų ir be jokio nuomos mokesčio perleidžiamos tiems, kas jose nori vykdyti kokią nors naują veiklą. Vietos valdžia namų savininkams skiria dažų jų fasadams atnaujinti.
Miestelio bibliotekoje žmonės gali, kaip ir knygą, kuriam laikui nemokamai gauti paveikslų reprodukcijų savo namų aplinkai papuošti. Sunku Prancūzijoje surasti ir didesnį miestelį, kuriame nebūtų rodyklių į lankytinas vietas ir turizmo objektus, kai mūsų rajone dar turime nemažai „slaptų“ lankytinų objektų, lyg tebegyventume Šateikių sovietinėje raketinėje bazėje. Daugybė smulkių dalykų, padedančių Prancūzijos žmonėms kurti sau malonią gyventi aplinką, sušildo žmonių tarpusavio santykius ir padeda gerai jaustis savo gimtojoje šalyje, ko ir mums visiems reikėtų siekti.