Kaip žinia, zona nėra standartinis turizmo objektas, į kurį vykstama linksmai praleisti laiko ar pamatyti kažką gražaus. Besitikintiems išvysti paplūdimius, architektūros ar gamtos paminklus, būti maloniai aptarnautiems ar pasmaguriauti vietinės kulinarijos šedevrų, Černobylio zonos labai nerekomenduoju. Jums tai bus pinigų išmetimas ir gali tapti netgi traumuojančia patirtimi.
Net ir paprastiems smalsuoliams zona nebus įdomi, nes ten kažko, apart apleistų teritorijų, per daug nėra. Į Černobylio zoną turi vykti tie, kurie tiksliai žino, ką nori pamatyti ar patirti ir turi pakankamai informacijos, kurią nuvykę gali įprasminti vizualiai.
Tokiems keliautojams siūlyčiau apsilankyti zonoje kuo greičiau, nes laikas daro savo darbą. Įdomiausią jos objektą – miestą vaiduoklį Pripetę – vis labiau glemžiasi gamta, jame esantys pastatai nyksta ir trupa. Kuo vėliau nuvyksite, tuo mažiau išlikusios autentikos pamatysite. Aš ir pats į Černobylį nuvykau penkiolika metų vėliau nei tikėjausi, bet ką jau dabar – geriau vėliau nei dar vėliau.
Kažkokia dalis interesantų nori, bet dėl radiacijos grėsmės nesiryžta ten vykti. Ir aš ilgą laiką buvau prie tų sąmokslo teorijos šalininkų, kurie rėkia, kad nesvarbu kas viešai teigiama, tikra situacija yra slepiama. Buvau per daug prisiskaitęs apie radiacijos keliamas grėsmes, kad savo noru lįsčiau ten, kur jos lygis net ir praėjus tiek metų yra įspūdingai didelis. Lietuvoje filmuoto serialo apie Černobylio avariją peržiūrėjimas drąsos neprideda. Nors po serialo parodymo atsirado gausybė norinčių savo akimis pamatyti realią vietą, tačiau padaugėjo ir daug tokių, kurie pasakė, kad po viso to kas pamatyta, jie savo noru į šią peklą tiktai nevyks.
Visgi mano noras aplankyti zoną buvo toks didelis, kad nagrinėjausi padėtį tol, kol įsitikinau – vienos dienos apsilankymas Černobylyje nedarant nesąmonių nėra toks pavojingas.
Radiacija yra labai klastinga, nes yra nematoma ir nejaučiama, todėl jos pavojus realiai nesuvokiamas. Jos padaryta žala organizmui paprastai išryškėja po kurio laiko. Jei jau atsitinka taip, kad apsišvietęs radiacija žmogus pasekmes pajunta čia pat, kas atsitiko žmonėms gesinantiems atominės avarijos sukeltą gaisrą, akimirka, kai jis nieko nebejus yra praktiškai čia pat. Tokių buvo, tačiau dauguma turėjusių reikalų su avarijos likvidavimu susirgo vėliau, kai jau patys buvo pamiršę apie tą Černobylį.
Zonoje radiacijos lygis vis dar yra labai aukštas. Ne veltui joje žmonėms gyventi nuolat yra draudžiama. Vis dėlto gaunamą radiacijos kiekį galima kontroliuoti. Prieš ekskursiją į zoną mums buvo pasiūlyta už kelis eurus išsinuomoti dozimetrus, kurių pagalba galima stebėti kokiame radiacijos lygyje sukiojatės ir kaip jis kinta darant vienus ar kitus veiksmus. Pavyzdžiui, tvarkingai vaikštant Pripetės gatvėmis radiacijos lygis tik nedaug viršija esančią Kijevo mieste. Tačiau artėjant prie medžio, žolės, žemės ar vandens matyti kaip radiacijos lygis kyla. Ekskursijas vedantys gidai stengiasi įdėmiai stebėti savo ekskursantus, bet kiekvieno kvailio juk nesužiūrėsi, todėl norėdami atbaidyti klientus nuo nesąmonių darymo kartais pasitelkia juodąjį humorą.
Pavyzdžiui, nusileidus prie buvusios Pripetės prieplaukos, kur radiacinis fonas buvo bene didžiausias, vienas išdykęs anglas paklausė gidės ar gali čia pat už medžio nusišlapinti. Gidė entuziastingai leido, tik perspėjo, kad po to „Jis tau nukris“. Anglas nerviškai sukrizeno ir pasakė, kad gal dar pakentės. O nerviškai todėl, kad nedaug kas žinojo, jog šį klausimą jis uždavė ką tik nusišlapinęs už jau minėto medžio. Nežinau, kaip jam baigėsi su tuo nukritimu, nes po ekskursijos jo daugiau nebemačiau. Kita vertus, kad ir būčiau matęs, jis turbūt nebūtų pasisakęs.
Gidė pamačiusi, kad matuodamas pažemės radiaciją savo dozimetrą padėjau ant žemės, mane pavadino genijumi, nes dabar radiacijos dulkės nuo žemės prilipo prie dozimetro, nuo kurio papuls man ant rankų, o nuo rankų bet kur kitur – pats kaltas, dabar žinokis, kitą sykį pagalvosi prieš darydamas.
Taigi, norint radiacijos gauti kiek įmanoma mažiau, geriau nelakstykite per žolę, negulinėkite ant jos, nesimaudykite upėje. Nekeliant dulkių lįsti į Pripetės butus nėra labai pavojinga, nes betonas ne taip gerai sugeria radiaciją, tačiau patys namai yra avarinės būklės, taigi teoriškai gali ant jūsų ir užgriūti, jei tuo metu nuspręs, kad jau atėjo metas. O tai anksčiau ar vėliau įvyks.
Kaip jau supratote, geriausia į tualetą nubėgti prieš patenkant į zoną. Tą galima padaryti Ditiatki kontrolės poste, kuriame jums ir bus atvertas kelias į 30 kilometrų zoną. Poste stovi pora varganų kioskų, kuriuose galima nusipirkti suvenyrų, išgerti kavos ir suvalgyti mėsainį. Kai pasus ir leidimus patikrinęs pareigūnas pakels užkardą – prieš jus atsivers tuščias, geros kokybės kelias zonos šerdies link. Kelio kokybė nustebino, nes iš kur geri keliai negyvenamoje, gamtos ardomoje zonoje? Gidė paaiškino, kad kriminalo čia nėra – geri keliai reikalingi radiacinėms atliekoms išvežti.
Pirmas mūsų lankymo objektas buvo nesusijęs su tragiškais Černobylio įvykiais. Tai yra balistinis raketų radaras „Duga“. Vakaruose jis vadintas „Geniu“, nes jo skleidžiamas garsas priminė genio kalimą. Tai yra milžiniškas antenų tinklas, kurio ilgis yra daugiau nei pusė kilometro, o aukštis – apie 50 metrų. Po amerikiečių raketos paleidimo Sovietų Sąjungos link, „Duga“ galėjo per tris minutes ją užfiksuoti ir turėti kelias ar keliolika papildomų minučių atitinkamai sureaguoti. Objektas buvo itin slaptas ir žemėlapiuose jo buvimo teritorija buvo pažymėta kaip vaikų stovykla.
Po avarijos iš „Dugos“ buvo išgabenta brangiausia įranga bei slapčiausi dokumentai, o pati masyvi metalinė konstrukcija palikta stovėti. Šiandien ją saugo apsnūdęs ir viskam abejingas sargas su radioaktyviu šuniuku. Internete mačiau nuotraukas, kuriose nelegalūs klajokliai užfiksuoti užsiropštę ant „Dugos“ viršūnės. Nuo jos vaizdas į zoną, kurią vis labiau užvaldo miškai, yra daugiau nei įspūdingas. Vis dėlto kopti aukštyn nerekomenduočiau ne tik dėl radiacijos grėsmės, bet ir dėl to, kad galima tiesiog nukristi. Gal ir pati „Duga“ vieną dieną nuvirs, konstrukcija juk ne amžina. Ir kas bus jei tai įvyks tuo momentu, kai jūs būsite pakeliui į jos viršūnę? Net draudimas neapmokės jūsų palaikų parvežimo namo, nes darėte nelegalią nesąmonę.
Daug kalbama apie zonoje išplitusią laukinių gyvūnų populiaciją. Kadangi niekas jų nemedžioja, jie veisiasi laisvai. Skaičiau, kad teritorijoje yra daug vilkų, kas yra nekokia žinia norintiems nelegaliai pasiganyti po zoną. Aš nemačiau nė vieno jų, tad savo kailiu šios informacijos patvirtinti negaliu, bet mačiau kelias kates, kurias naivūs mūsų grupelės vakariečiai, kačių mylėtojai puolė glostyti. Neišmintingas poelgis, pasakiau jiems ir pasiūliau pridėti rankas prie mano dozimetro. Jis neparodė didesnės radiacijos nei tikėjausi, tad pasirodžiau kvailiu, o jie toliau glostė kačiukus. Nutariau, kad dozimetras yra sugedęs.
Ši hipotezė gal nebuvo visiškai neteisinga, nes mūsų dozimetrų prekinė išvaizda atrodė pasenusi. Be to, kažkas iš grupelės turėjo asmeninį modernų dozimetrą, kuris visada rodė aukštesnį radiacijos lygį nei mūsiškiai. Kaip ten bebūtų, vietovėse, po kurias buvome vedžiojami, net ir šis padidintas lygis nebuvo per daug pavojingas būnant jame trumpą laiką. Žinoma, jei tokioje aplinkoje tektų gyventi nuolat, gal mes su jumis šiandien kalbėtume kitaip, tačiau dabar dėl to per daug jaudintis neverta.
Visoje zonoje yra daug apleistų pastatų, sandėliukų ir dar kažkokių buveinių su numestais rakandais.
Mano bendrakeleivis, nelabai žavėjęsis idėja lankytis zonoje ir tą daręs tik dėl kompanijos burbuliavo, kad apleistų rakandų galima pamatyti ir jo tėvo Jono sodyboje. Nuvežtas prie radiacija užterštos technikos garažų tas pats vyras pasakė, kad dėl to nereikia trenktis į Černobylį, užtenka pavažiuoti iki Matuizų plytinės ir bus tas pats. Pirmiausia pasakiau, kad jis gerokai perdeda, bet paskui tyliai pagalvojau, kad juk būtent Lietuva, o ne kita vieta buvo pasirinkta serialui filmuoti, tai gal mano draugas ir nebuvo taip toli nuo tiesos.
Pamenu, filmavimo metu vienas vyras iš Fabijoniškių per televiziją gyrėsi, kad besifilmuojant masinėse Pripetės evakavimo scenose, jam net grimo nereikėjo. Siaubas, tada pagalvojau, žmogau, tu gal bent jau garsiai nerėk, kad vis dar atrodai kaip iš 1986 m. Bet nepasakiau jam to, nes nežinojau nei kas jis, nei kur gyvena.
Paskutinėje pasakojimo apie Černobylį dalyje pasivaikščiosime šalia nebeveikiančios atominės elektrinės ir po Pripetės miestą. Negana to, grįšime laiku atgal ir į 1986 metų balandžio 27 dieną, pažvelgsime vienuolikmetės pripetietės akimis, kuri tą dieną buvo išplėšta iš savo laimingos vaikystės bei kaip ir visi miestiečiai pasmerkta kurti visiškai naują gyvenimą.