Tai va, nespėjo dar po pandemijos susitvarkyti reikalai, o jau turim karą ant savo galvų. Nelabai kaip mums einasi paskutiniu metu. Aišku, Ukraina kovoja. Ji, skirtingai nei nusmegeninta Baltarusija, yra paragavusi laisvės, todėl net ir okupavus šalį tos tautos taip lengvai nepavergsi. Bet kad pridarysi krūvas problemų tai tikrai. Sėdžiu, va, dabar seku naujienas ir matau, kaip didvyriškai laikosi rytų Ukrainos miestai tokie kaip Charkovas, Dniepras, Zaporožė, Mariupolis ar Odesa. Nežinia kaip bus toliau, tačiau šiandien jie dar neokupuoti. Nesinorėtų, kad jie taptų tokiomis baisiomis, pamėkliškomis skylėmis kokiomis tapo prarastieji Doneckas ir Luhanskas.
Kodėl užsiminiau apie tuos, dar besilaikančius Ukrainos miestus? Nes prieš pat pandemiją teko pakeliauti po rytų Ukrainą ir susipažinti su jais iš arčiau. Tu gal papasakok apie juos, paprašė manęs geri žmonės. Niekada nežinai kaip viskas susiklostys, tai nors atsiminimai liks. Kodėl gi ne, sakau, nes iš tiesų, kas dabar gali ką nors papasakoti apie kokį nors Donecką? Beveik niekas, nes jau beveik dešimtmetį užsieniečiai į jį neturi jokios galimybės nuvykti. Niekada nežinai, gal po dešimties metų gyvensime tolimais prisiminimais ir apie likusią Ukrainos dalį. Tikiuosi, kad taip nebus, bet dėl visa ko papasakosiu apie kelionė po rytinę Ukrainą dabar.
Donecko ar Luhansko aš, aišku, aplankyti nespėjau, nes jie jau kuris laikas buvo okupuoti murzinų driskių separatistų, bet padariau visai neblogą tripą aplankydamas Charkovo, Dniepro ir Mariupolio miestus. Tai yra tuos, dėl kurių dabar taip aršiai kaunasi Ukrainos pajėgos.