Ir jei kuris nors su jumis elgiasi itin nemandagiai, tai greičiausiai pats to prisiprašėte. Paprastai jie labai koketiški ir paslaugūs, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo šalti, neprieinami, – dėl to, kad prancūzų vyrai (padavėjo profesija Prancūzijoje labiau vyriška nei moteriška, teatleidžia man lygių teisių apologetai) yra labai išdidūs ir dideli macho. Prancūzės, beje, taip pat savo vertę žino ir nepraleidžia progų tai parodyti.
Pavyzdžiui, įėjęs į restoraną nepasisveikinote arba subumbėjote panosėje tik musei ant palangės girdimą bonjour ir nupėdinote sėstis į jums patinkančią vietą. Deja, taip jūs ką tik pažeidėte vieną iš dešimties (o gal ir šimto) prancūzų kultūros įsakymų, kaip nesielgti it avingalviui turistui. Pirmasis priesakas: Prancūzijoje įžengę į restoraną, bistro, kavinę, pasisveikinkite, net jei niekas į jus ir nežiūri, – garsiai ir aiškiai, pageidautina, su šypsena, bet ne pernelyg didele, nenatūralia ar idiotiškai laiminga (apie tai, kodėl plati šypsena Prancūzijoje laikoma kvailumo, o ne draugiškumo ženklu, pakalbėsime vėliau).
Jei patalpoje nemažai prie staliukų valgančių ir besišnekučiuojančių žmonių, tik įžengęs aiškiai tarkite: Bonjour (arba bonsoir – priklausomai nuo paros laiko), messsieurs dames – laba diena ar labas vakaras, ponai ir ponios. Juk jūs praleisite valandžiukę kitą su šiais nepažįstamaisiais, todėl visai neprošal būtų su jais ir pasisveikinti. Išeidami galite atsisveikinti tik su jus aptarnaujančiu padavėju ir personalu už baro, nebūtina su visa sale, nes dauguma lankytojų jau pasikeitę, – taigi, jeigu nepasisveikinote su jais, akivaizdu, kad nėra ko ir atsisveikinti. Nebent restoranas labai mažas, tuomet noblesse oblige, kaip juokais sako prancūzai, – aukšta kilmė įpareigoja, tiksliau, to reikalauja nerašytos mandagumo taisyklės.
Taigi, pasisveikinkite ir sustinkite. Nejudėkite. Apsišarvuokite kantrybe, kol padavėjas ar metrdotelis atkreips į jus dėmesį. Šiukštu nepulkite sėstis pats, laukite, kol būsite pasodintas. Kai jus kas nors teiksis pastebėti, o tai, pripažįstu, gali nutikti ir negreitai, bet ne dėl kultūros stokos, o darbo krūvio, tada tiesiog ištarkite stebuklingus žodžius: „Prašau staliuko vienam (dviem, trims).“
Ir, gink Dieve, nepulkite sėstis prie dar nesutvarkyto stalo, net jei jums ir nurodė, kad tai bus jūsų vieta. Leiskite padavėjui ramiai nuvalyti buvusios puotos likučius nemojuojant jums palei turistinę nosį dezinfekcijos skystyje mirkyta kempinėle. Nepamirškite – kai jums bus nurodytas staliukas, ištarkite žavų merci (ačiū). Prašau ir ačiū – du stebuklingi žodžiai, atrakinsiantys net atšiauriausio prancūzo padavėjo širdį.
Ne kartą teko matyti skelbimą Paryžiaus kavinėje: kava – 2 eurai; „laba diena, prašyčiau puodelį kavos“ – 1,5 euro; „laba diena, prašyčiau kavos, ir šypsena“ – 1 euras. Taupykite šypsodamiesi ir būdami mandagūs.
Lauko kavinėse taisyklės kiek demokratiškesnės – jeigu matote laisvą staliuką ir akiratyje nešmėžuoja joks žmogus, dažniausiai baltais marškiniais, juodomis kelnėmis ir ilga juoda ar balta prijuoste (tai klišė, tačiau bent jau Paryžiuje labai dažna barmenų ir padavėjų uniforma), galite jį ir užimti. Jei susitinkate su padavėju žvilgsniu, bet jis pernelyg užimtas, kad pasirūpintų jumis, nes aptarnauja kitus staliukus, po garsaus pasisveikinimo nebyliai ranka mostelėkite į staliuką, prie kurio ketinate sėstis, ir akimis tarsi paklauskite: „Ar galima?“ Tai labai pamalonins padavėjo profesinį ego ir pakels jus vienu laipteliu aukščiau nusibodusių ir neišmanėlių turistų hierarchijoje.
Bet šiukštu nesėskite prie valgiui serviruoto stalo net apšiurusioje lauko kavinėje. Jeigu neketinate valgyti, o geidaujate tik numalšinti troškulį, prisiminkite, kad staliukai su staltiese, servetėlėmis ir įrankiais griežtai skirti tik valgantiesiems. Kartais padavėjai padaro išimtį ir leidžia jums pasimėgauti kava, prieš tai nurinkę iš anksto padengtą stalą, bet tik tada, kai jie tai nusprendžia patys.
Beje, jei dar ankstyvas rytas ir tenorite kavos, gerkite ją prie cinku dengto baro. Tai jums atsieis pigiau, nei prie staliuko, ir pabendrausite su dar lankytojų nenuvargintu barmenu – kartais jie būna visai smagūs ir turi prikaupę įdomių istorijų.
Beje, ar žinote, kad pasisveikindami tik bonjour jūs visgi esate kiek nemandagūs, prancūzai sakytų – nerafinuoti. Nes pagal griežtas prancūziško etiketo taisykles (kaip jau šimtą kartų minėjau, prancūzai yra pamišę dėl taisyklių, etiketo kodų ir kitokių apribojimų) reikėtų sveikintis pridedant kreipinį – bonjour, madame ar mademoiselle (su moterimi) ir bonjour, monsieur (su vyru). Arba vardu, jei pažįstate žmogų: Bonjour, Margo, bonjour, Antoine.
Prancūzijoje viešosiose vietose, ypač kavinėse, restoranuose, kalbama tyliai ir elgiamasi diskretiškai (šitą žodį, norint susidraugauti su prancūzais, jums reikia įsisąmoninti iki kaulų čiulpų ir taip elgtis pačiam). Ne paslaptis, prancūzai – karštakošiai ir mėgsta pašūkauti namuose ar tiesiog gatvėje susikivirčiję dėl blogo vairavimo ar prancūziško parkavimosi ypatumų daužant kitų mašinų bamperius (dauguma vairuoja mandagiai, tačiau nemokšiškai, jie dievina taisykles, bet apeina tas, kurios jiems neparankios, pavyzdžiui, posūkio signalas čia nemadingas).
Tačiau restoranuose ir kavinėse kai kur net muzikos nėra – ji suvokiama kaip papildomas trukdis, nes žmonės susirenka bendrauti, mėgautis maistu ir pokalbiu, o ne klausyti jiems primetamo muzikinio repertuaro, dažniausiai ne paties aukščiausio lygio.
Prie staliukų kalbama labai tyliai, suprask – diskretiškai. Nenuostabu: jie neretai būna taip sugrūsti, kad norint prisėsti reikės atitraukti ne tik kėdę, bet ir patį staliuką (todėl jums ir reikia padavėjo pagalbos, nes jis tą padarys su malonumu, šiukštu ne jūs pats), po to dar teks prie jo įsisprausti grakščiai it katinui, neišvartant ant gretimo stalo stovinčių vyno ir vandens taurių.
Nepažįstamasis, netrukdyk savo artimui, ir nebūsi trukdomas, saugok savo ir mano asmeninę erdvę, nesikišk į ją nė žodžiu, nors ir sėdime susirėmę alkūnėmis dėl vietos stokos, – skelbia nerašyta prancūzų meno gyventi taisyklė. Ir išties – restorane pilna žmonių, girdisi lengvas bendras gaudesys, bet niekas garsiai nešūkauja ir nesijuokia, – nebent amerikiečių ar rusų turistai.
Jau sėdėdami prie staliuko ir norėdami atkreipti jus aptarnaujančio žmogaus dėmesį, nešaukite per visą restoraną ir, gink Dieve, nekvieskite jo garçon, kaip galbūt ne kartą girdėjote senuose prancūzų filmuose. Šis žodelis seniai dingęs iš vartosenos ir padavėjas jums ne koks berniukas (nes būtent tai reiškia šis žodis). Jis profesionalas, kurio tikslas – suteikti jums progą maloniai praleisti laiką. Bet en revanche (mainais) jis tikisi to paties – kad jam bus malonu ir smagu dirbti su jumis. Jis – ne tarnas, o profesionalas, atliekantis savo darbą, gerbiantis savo profesiją ir jus, tad ir jam atsakykite su pagarba.
Kavinių ir restoranų kultūra Prancūzijoje pradėjo vystytis XVIII, o suklestėjo XIX amžiuje. „Bistro – tai liaudies parlamentas“, – tvirtino rašytojas Victoras Hugo. Daug kas – nerašyti kodai, padavėjų apranga, aptarnavimo ritualai – liko nepakitę iki šiol ir dvelkia konservatyvumu, kaip ir pati Prancūzija. Bet prancūzams tai nė motais, jie labai prisirišę prie praeities. Net įstatymas, kurio pagrindu išduodamos licencijos barams ir restoranams, buvo sukurtas 1941 metų rugsėjo 24 dieną. Todėl prie kiekvienos įstaigos išdidžiai kabo vintažinio dizaino lentutė su šia data iš praėjusio amžiaus.
Jei jums teko lankytis Prancūzijoje, turbūt ne kartą esate matęs prie restorano durų stovinčią juodą kone mokyklinę lentą ir ant jos kreida užrašytą meniu, bent jau tos dienos patiekalus. Tai – oficialus reikalavimas, atėjęs iš senų laikų. Lankytojas jau prieš įžengdamas į kavinę turi žinoti, ar tai jo kišenei, – kad nepasijustų nepatogiai, jeigu kartais prisėdus prie staliuko ir pamačius popierinį valgiaraštį paaiškėtų, kad tiek pinigų jis neturi.
Turbūt matėte ir languose kabančias senovines lenteles su alkoholio normomis gramais ir kainomis. Nors padavėjai, kiek pastebėjau, vyną ir kitus gėrimus tikrai pilsto „iš akies“ (bet tiksliai ir profesionaliai), ši lentelė skirta tam, kad jūsų niekas negalėtų apgauti. Jeigu įtariate klastą, pasitikrinkite, tarsi ragina ji, tačiau vargu bau, ar kas kada nors yra tikrinęs.
Turbūt pasakysiu naujieną, kurią ir pati neseniai sužinojau. Jeigu per savo kaltę išpilate taurę vyno ar kito gėrimo, kurio net nespėjote priliesti prie lūpų, tai ne jūsų, o restorano problema – pagal įstatymą jums tuoj pat nemokamai bus atnešta kita taurė. Bent jau taip man išaiškino padavėja: ji vos spėjo nusisukti palinkėjusi mums bon apetit per pietus, o aš siekdama taurės ją nevykusiai užkliudžiau ir išpyliau raudoną vyną ant tobulo baltumo staltiesės.
Man paprašius dar vienos vyno taurės, ji tuojau pat atnešė ir pasakė, kad nereikės mokėti. Pamačiusi mano nustebusias akis, paaiškino taisyklę. Iš susižavėjimo prancūzų galantiškumu ir vis dar neatsigaudama nuo savo pačios nerangumo, drebančiomis rankomis paėmiau taurę, bet vyno šįkart neišpyliau. Staltiesės, tiesa, nepakeitė, tik užklojo raudoną gėdos dėmę kita balta staltiesėle. Be abejo, tikrai neraginu eksperimentuoti – geriau jau nepilstyti vyno, nes nežinia, ar kitas restoranas bus toks geranoriškas ir laikysis įstatymų.
Beje, padavėjo profesijos mokomasi specialiose mokyklose, galbūt todėl save gerbiančiuose istoriniuose restoranuose tiek daug vyresnio amžiaus barmenų ir padavėjų, kurie išmano savo amatą ir prancūzišką etiketą, lyg būtų iš praeities nužengę kilmingi aristokratai.
Padavėjo dėmesį galima atkreipti pakelta ranka, žvilgsniu arba tarstelėjus excusez-moi (atsiprašau). Jis būtinai pastebės, kad jo pasigedote, ir šūktelės j’arrive (tuoj prieisiu, kai tik galėsiu). Tiesa, tas tuoj gali užtrukti ilgokai, bet ne todėl, kad padavėjas piktybiškai nusiteikęs jūsų atžvilgiu, o dėl to, kad jis iš tiesų turi daug darbo arba dabar jam penkių minučių oficiali pertrauka ir jis smagiai išeis į lauką parūkyti, kartais jums tiesiai po nosimi, jei sėdite lauko kavinėje.
Rūkančio padavėjo, kaip ir miegančio liūto, geriau neerzinti su prašymais ką nors paduoti, atnešti ar paskaičiuoti – dabar jo laikas ir jis nori pasimėgauti šia akimirka. Kadangi jis tobulai įvaldęs prancūzišką akimirkos žavesio meną, Jeanas, Lusjenas ar Sergas į tą akimirką yra visiškai prasmegęs, paskendęs, užsiliūliavęs (jeigu nekoketuoja su turistėmis nuo gretimo stalo, bet tai irgi malonumo ir jo darbo dalis), – nesikiškite su savo reikalavimais, net ir teisėtais. Nežadinkite jo – palikite ramybėje ir pats pasimėgaukite trapia akimirka, stebėdamas kavinėje esančius ar pro šalį einančius žmones.
Žmonių stebėjimas yra vienas iš prancūzų mėgstamų laisvalaikio leidimo būdų: jie stebi, o drauge ir save parodo apsimesdami, kad jiems visiškai nerūpi jūsų žvilgsniai, – skaito knygas (kartais net intelektualesnes, nei patys supranta), laikraščius terasoje ar tiesiog užsimerkę ir atsukę veidą į saulę gaudo spindulius ir pokalbių nuotrupas, tyliai atskriejančias nuo aplinkinių staliukų.
Jau baigėte puotauti ir norite sąskaitos, o padavėjas gana toli? Tikrai neverta jo kviesti prie staliuko ir trukdyti jam aptarnauti kitus lankytojus. Kai kuriuose restoranuose įprasta susimokėti prie kasos – stebėkite aplinkinius žmones. Kitu atveju bandykite pagauti jo dažniausiai rudų žavių akių žvilgsnį ir ore ranka parodykite gestą, tarsi ką nors rašytumėte. Taip jūs susikalbėsite be žodžių it paryžiečiai, o ne kaip turistas ir nuo turistų pavargęs padavėjas. Ir ant jūsų stalo tuoj atskries sąskaita.
Pamiršau paminėti dar vieną priesaką, kurio verta laikytis, jei norite ne tik šalto profesionalaus, bet nuoširdžiai mandagaus aptarnavimo: neužsakinėkite dietinės kolos ar kečupo gurmaniškame restorane, neprašykite pakeisti patiekalo ingredientų ir nekvaršinkite galvos su savo dietomis, blogu virškinimu ar alergijomis, tiesiog nesirinkite to, ko jums negalima vartoti, ir, gink Dieve, neužsisakykite gerai iškeptos jautienos.
Kartą su prancūzių draugių kompanija pietavome restorane, ir viena iš mūsų užsisakė gerai iškeptą jautienos kepsnį. Nutilo ne tik kompanijoje skardėjęs juokas. Visi įsmeigė į ją akis tarsi toreadorai, bedantys durklus į jaučio sprandą. Situacija įgavo dramatišką atspalvį dar ir todėl, kad šioji nesusipratėlė buvo grynų gryniausia prancūzė. Man galbūt dar būtų atleistina, jai – ne.
Prancūzas, užsisakantis gerai iškeptą kepsnį, galėtų būti prilygintas šalies išdavikui. Bent jau jos tradicijų ir kulinarinio paveldo išdavikui, nes prancūzams jų maisto kultūra – šventa ir neliečiama. Tai šalies istorijos, papročių ir mito dalis, ji vienija proletariatą su intelektualais, todėl nejuokaukite! Dar prisiminkime, kad prancūzai yra tikri isterikai, iš smulkmenos (o čia net ne smulkmena) gebantys padaryti pasaulinę katastrofą...
Padavėjas iš pradžių dramatiškai užvertė akis į dangų, tada su ironija pažiūrėjo į vargšę nelaimėlę, kuri kažką mekeno, maždaug „aš nemėgstu kraujo“. Kiek įmanoma tramdydamas ironiją jis išburbeno savo žaviu prancūzišku baritonu: „Gal pageidautumėte užsisakyti vištienos kepsnį well done?“ Anglišką frazę įterpė, be abejo, neatsitiktinai, o tik dar labiau norėdamas pabrėžti, kad chez nous (pas mus, suprask, Prancūzijoje), o juo labiau prancūzei, taip elgtis nederama. Lyg to būtų maža, vargšelei tyliai išsprūdo: „Aš nemėgstu vištienos...“
Padavėjo kantrybė seko, ir mes jau puolėme moteriai į pagalbą visaip koketuodamos su žaviuoju prancūzu ir bandydamos paaiškinti, kad ji alergiška (tik neaišku kam, gal gerai virtuvei, gal prancūzų tradicijoms?). Jis palūžo ir ištarė: „Aš atnešiu jums gerai sugadintą jautienos kepsnį, nebent jūs norėtumėte ko kito, – turime puikios kiaulienos.“ Ir pagaliau ji pasidavė sušukusi „dievinu kiaulieną“ – net jei tai buvo tobulas melas, visi liko patenkinti.
Kodėl padavėjai taip kišasi į jūsų valgymo įpročius ir dar įsižeidžia? Todėl, kad jie yra snobai, kaip ir dauguma tautiečių. Ir todėl, kad prancūzai yra konservatoriai ir tradicijų saugojimo fanatikai. Kaip jie moko savo vaikus, kad negalima žaisti su maistu, taip moko ir suaugusius žmones – nevalia žaisti su maisto kultūra ir tyčiotis iš jos, nevalia net eksperimentuoti.
Savo gerai draugei prancūzei pasakodama apie romantiškus pusryčius į lovą ir orkaitėje su kiaušiniais bei pelėsiniu sūriu apkeptus avokadus, sulaukiau ne tik susižavėjimo dėl mano vyro romantinių polėkių ir kulinarinių gabumų, bet ir didelio nustebimo. Kaip prancūzai mėgsta sakyti, „pas mus taip nedaroma“. Jiems nesuvokiama, kad galima kepti avokadus, – paprastai jie valgomi žali.
Dar viena nerašyta taisyklė, kurią sulaužę galite sulaukti nepatenkinto padavėjo žvilgsnio: per pietus restorane įprasta užsisakyti bent jau pirmą ir antrą patiekalą, arba patiekalą ir desertą. Jeigu nesate tiek išalkęs, eikite pietauti ne į restoraną, o į kavinę, bistro arba brasserie (užeigą). Ten taisyklės laisvesnės, galite apsiriboti vien salotomis ar vienu patiekalu ir eau de robinet (vandeniu iš krano).
Jei restorane puotaujate vakare, teks atlaikyti spaudimą.
Vėlgi, ne dėl pasipinigavimo, bet iš meilės tradicijoms padavėjas primygtinai siūlys ir užkandį, ir pagrindinį patiekalą, ir sūrius arba desertą. Čia jau sunkiai išsisuksite vien su vandeniu, bent taurė vyno tiesiog privaloma, nebent išties sergate ar negalite vartoti alkoholio dėl kokių rimtų sumetimų, kurių neverta aiškinti smulkiai, tiesiog burbtelėkite, kad „šį vakarą, deja, esu priverstas susilaikyti nuo vyno malonumo“. Nes maistas be vyno yra pusryčiai, o ne vakarienė – tokia prancūzų stalo filosofija.
Per aštuonerius svajonių krašte praleistus metus jau išmokau neįžeisdama žavių prancūzų padavėjų atsisakyti desertų, sūrių ir kitų pagundų. Tiesiog sumurkiu, kad buvo taip skanu ir tiek daug, kad, deja, net ir labai norėdama nepajėgsiu dar nors kąsnelio įstumti į save. Kartais net pajuokauju: „Tai dėl jūsų kaltės liksiu be deserto – galėjote perspėti, kad jūsų restorane viskas taip dieviškai skanu ir porcijos pantagriueliškai didelės, būčiau bent moraliai pasiruošusi.“
Koketavimas visada išteisina moterį, nenorinčią deserto... ar tiesiog papildomų išlaidų. Šypsena ir žydrų akių žvilgsnis irgi suveikia teigiamai. Išduosiu paslaptį: lietuviškos melsvos akys Prancūzijoje – tai ne sielos veidrodis, o mirtinas ginklas.
Iki šiol negaliu patikėti: rudaakius prancūzus ir prancūzes iki ekstazės žavi jų šalyje retai aptinkamos rugiagėlių ar lietaus paplauto, melsvo tarsi švinas lietuviško dangaus spalvos akys. Mūsų mėlynakių šeimai nuolat tenka susidurti su tokiomis situacijomis. Nors, mano galva, mes esame standartinių, nuobodžiai mėlynų akių savininkai, prancūzams jos atrodo it žibantys safyrai. Kadangi prancūzai ir prancūzės niekada negaili komplimentų, štai ir liejasi medus ant mūsų lietuviško žydro ego ir atveria visas duris, uždega jų ledines snobiškas širdis ar įžiebia šypseną. „Pažiūrėkite visi trys į mane vienu metu, man taip gražu“, – šimtąjį kartą mūsų trijulės prašo Fredas. Dieve mano, būk rimtas vyras, man norisi juokais sušukti, o ne suskystėjęs estetas. Ir žiūrime į jį šypsodamiesi.
Grįžkime atgal į restoraną, nes čia yra ir daugiau spąstų: tiek po pietų, tiek po vakarienės paslaugus padavėjas jums būtinai siūlys kavos – save gerbiantys prancūzai visuomet baigia valgį mažu karčios kavos puodeliu. Deja, jie negali pasigirti tokia puikia kava kaip italai. Nors ji ir vadinama espresso, o prancūziškai tariama, mano siaubui, smarkiai pabrėžiant raidę „k“ ir galūnę „o“ – „ekspresooooo“, ji net negalėtų vadintis itališkos juodos tirštos kavos pussesere. Nebent labai nevykusia. Aš iki šiol pelnau nepalankius padavėjų žvilgsnius, nes man toji kava tokia neskani, kad tikrai nesinori ja baigti puikių vaišių.
Kavą Prancūzijoje geriu tik specializuotose kavos namuose, kartais iš bėdos dantis sukandusi ir restorane, jei visiškai pritrūksta energijos ir mirtinai norisi ko nors pernelyg susvilinto ir kartaus, bet liežuvis neapsiverčia pavadinti to gėrimo kava. Ir, be abejo, jokios kavos su pienu ar kapučino po vienuoliktos valandos ryto malonėkite neužsisakinėti, – nebent dalyvaujate eksperimente, kiek išbandymų gali pakelti jūsų skrandis ir kaip Paryžiuje pelnyti idioto turisto titulą per dvi sekundes.
Beje, grįžkime vėl į tą akimirką, kai jūs įžengėte į restoraną ir jau esate – pabrėžiu – pasodinti, o ne patys atsisėdę. Pirmiausia, ko padavėjas jūsų paklaus dar net nepadavęs valgiaraščio: „Ar pageidautumėte aperityvo?“ Štai čia – spąstai ir testas, nuo kurio priklauso, kaip padavėjas į jus žiūrės, kol būsite restorane.
Per pietus išsisukti paprasta: „Mielai, bet man reikia grįžti į darbą“, – suprask, negaliu ir nenoriu vartoti alkoholinių gėrimų. Nors iš tiesų toks išsisukinėjimas tik iš bėdos, mat aperityvas bet kuriuo paros metu gali būti ir stiklinė sulčių be alkoholio.
Bet jei jau išmušė vakaro varpai ir jūs vakarieniaujate, išvengti padavėjo spaudimo galima kitu būdu. Nepulkite iš karto atsakyti: „Ačiū, ne, nenoriu aperityvo.“ Jeigu jūsų kompanija ketina su maistu užsisakyti butelį vyno, sakykite: „Taip, mielai, tik mes paimsime ne atskirus aperityvus, o butelį „Chablis“, kurį ragausime ir kaip aperityvą, ir prie maisto.“
Taip pasielgę jūs laimite ne tik padavėjo simpatiją, nes nesate koks prancūzų kultūros neišmanėlis, taupus ar, gink Dieve, net šykštus turistas. Jūs laimite ir mažą lėkštutę nemokamų alyvuogių ar kitų užkandėlių, kurios bus patiektos kartu su jūsų „Chablis“. Mat pagal prancūzišką etiketą prie aperityvo taurės visuomet reikia patiekti ir lengvos užkandos. Prancūzai nevartoja alkoholio be maisto, net jei tas maistas – trys alyvuogės ar sausainiukai, nes vynas, alus ir kiti gėrimai yra valgymo kultūros dalis, o ne būdas greitai apsvaigti.
Jeigu prieš tai būsite atsakę: „Ne, aperityvo nenorime, atneškite mums iš karto butelį vyno“, nei alyvuogių, nei padavėjo pagarbos nesitikėkite. Tokios yra nerašytos žaidimo taisyklės.
Prancūzai nėra dosni tauta – jų legendinis taupumas neretai primena Moljero plunksnos išjuoktą šykštuolį. Tiesa, taupumo principai retai galioja maistui, dažniau – paslaugoms ir kai reikia mokėti už kitų žmonių darbą. Iš pradžių net prancūzišką įprotį nepalikti jokių arbatpinigių arba labai menkus buvau priskyrusi genetiniam moljeriškam šykštumui.
Bet vėliau buvau supažindinta su dar viena prancūziška art de vivre taisykle – padavėjai ir barmenai šioje šalyje gauna nustatytą normalų atlyginimą, neretai arbatpinigiai kaip aptarnavimo mokestis jau būna įskaičiuoti į patiekalo kainą. Dauguma padavėjų yra profesionalai ir tikrai negyvena iš arbatpinigių. O ir patiems prancūzams, kurie yra labai išdidūs žmonės, siūlyti arbatpinigius kitam atrodo žema ir šlykštu, – tarsi duoti išmaldą. Už kavą, vyno taurę arbatpinigių neduodama beveik niekada, už dienos pietus – retkarčiais paliekama nedidelė suma nuo grąžos. Už vakarienę – kiekvieno asmeninis reikalas, bet dažniausiai paliekamas euras ar du.
Visgi prancūziškas paradoksas – arbatpinigių, ir netgi nepadoriai dosnių, galima palikti tuomet, jei per vakarienę aptarnavimas labai patiko. O jeigu nusivylėte, galite nubausti padavėją demonstratyviai susirinkdami visą grąžą, – jis neįsižeis, o supras, kad kitą kartą reikėtų patobulėti. Ech, tas nuolatinis prancūzų viršenybės kompleksas ir noras mokyti kitus... Taip, jie reiklūs aplinkai, bet negailestingi ir sau, todėl, prašyčiau, apsieikime be asmeniškumų ir įsižeidimų.
Jeigu jus aptarnavo kavinės, restorano savininkas ar jo žmona, šiukštu nepalikite jiems arbatpinigių, – tai didelis įžeidimas, kaip man paaiškino draugai prancūzai. Prancūzų verslo ir asmeninio gyvenimo ribos yra susipynusios, kavinės salė yra tarsi jų privačios erdvės, jų namų tęsinys. Juk svečiuose išeidamas neįbrukate šeimininkei dešimties eurų už skanią vakarienę? Taigi, bus protingiau ir subtiliau restorano šeimininkams girti maistą, aplinką, žadėti sugrįžti ar parekomenduoti jų šaunią užeigą kitiems, net galite pasiteirauti, kaip buvo ruošiamas vienas ar kitas patiekalas, jeigu jus sudomino gaminimo niuansai. Toks elgesys paliks didesnį įspūdį nei pinigai.
Prancūzai nėra smulkmeniški: pietaudami ar vakarieniaudami su draugais restorane nesidalija sąskaitos griežtai skaičiuodami, kiek kas suvartojo tauriųjų gėrimų ar maisto. Ji dalijama plus au moins – maždaug po lygiai visiems puotos dalyviams. Mielos moterys, nesistebėkite, jei vyrai nepuola apmokėti jūsų sąskaitos. Vyresnės kartos atstovai dar išsaugoję šį džentelmenišką gestą, tačiau jaunieji prancūzai ir prancūzės išpažįsta lyčių lygybę ir sąskaitą apmoka perpus. Tiesa, vyriškoji pusė gali pasiūlyti padengti išlaidas už gėrimus, bet nebūtinai.
Istrauka is Erikos Umbrasaite knygos “Prancuzija mon amour”