„900 metų jaunumo“ – skelbia šūkis ant tramvajaus, riedančio istoriniu Breisgau Freiburgo senamiesčiu. Šis miestas susikūrė 1120 metais kaip pirklių gyvenvietė, tad yra ganėtinai senas. Jis įsikūręs Švarcvaldo miško papėdėje, netoli Šveicarijos, Prancūzijoe ir Vokietijos pasienio trikampio. Vis dėlto jam nestinga jaunos dvasios – apie 10 proc. iš visų 220 tūkstančių Freiburgo gyventojų mokosi prestižiniame Alberto Ludwigo universitete, tad vertinant populiacijos pasiskirstymą pagal amžių, tai vienas iš jauniausių miestų Vokietijoje.
Beje, jam vadovauja ir vienas jauniausių merų – kai 2018 m. miesto Rotušėje šio miesto meru buvo inauguruotas Martinas Hornas, jam tebuvo 34 m. Spalvingieji pusiau mediniai namai ir tik pėstiesiems skirtos akmenimis grįstos senamiesčio gatvelės taip pat yra palyginti neseni – jie buvo subombarduoti per Antrąjį pasaulinį karą ir rekonstruoti išlaikant tikslias detales.
Visa šita prieštaringa visuma padėjo sukurti Freiburgą, kuris yra vienas progresyviausių, tvariausių, labiausiai pritaikytų gyventi suaugusiems ir vaikams miestų Vokietijoje, o gal ir pasaulyje.
Taigi, kodėl šis miestas gali būti vadinamas ateities miestu?
Egzistuoja nuomonė, kad Freiburgas link tvarumo pasuko 1975 m. vasario mėnesį. Tuo metu tūkstančiai protestuotojų išėjo gyventi palapinėse miške – Švarcvaldo miško glūdumoje, už 30 km į šiaurę nuo miesto.
„Tuo metu tai buvo taikus protestas, pagrįstas dideliu solidarumu“, – prisimena Axelis Mayeris, kuris dalyvavo proteste, o dabar vadovauja BUND – Vokietijos aplinkos ir gamtos apsaugos federacijai. Nors protestą inicijavo vietos gyventojai, prie jų prisijungė kairieji aktyvistai, Elzaso vyndariai, slidininkai, Vokietijos ūkininkai, architektai, gydytojai, švietėjai, žurnalistai, orkestrų muzikantai ir policijos pareigūnai... Visus juos sujungė misija sustabdyti planuojamas Vylio atominės elektrinės statybas.
Pernai Freiburgas sukvietė apie 25 tūkst. valdininkų ir miestų planuotojų iš viso pasaulio ir pasidalino su jais patirtimi ir žiniomis apie savo įgyvendinamus novatoriškus projektus.
Šis renginys įkvėpė Šiaurės Italijoje esančią Paduvą įrengti didžiausią saulės energijos jėgainę Italijoje, o Jungtinėse Valstijose, Viskonsino valstijoje esantis Madisono miestas planuoja statyti Tvarumo centrą pagal Freiburgo Saulės energijos centro pavyzdį.
Daugumą lankytojų su inovatyviais miesto sprendimais supažindina gidė Andrea Philipp iš tvarumo agentūros „Aiforia“.
„Mes rengėme tiek turų, kartais po keturis per dieną, – pasakoja ji. – Turėjome pažadėti vietos gyventojams, kad sekmadieniais nebevedžiosime lankytojų, kad jie bent vieną dieną galėtų atsikvėpti.“
Visa tai ji pasakoja Freiburgo dviračių stotelėje – už pagrindinės miesto traukinių stoties esančiame cilindro formos pastate.
„Neturiu automobilio, man jo nereikia. Freiburge visur galima nuvažiuoti dviračiu“, – pasakoja A. Freiberg BBC žurnalistui, kol šis bando atsirakinti išsinuomotą dviratį. Freiburgas yra dviratininkų rojus – čia įrengta 400 km dviračių takų, o dviračių dukart daugiau nei automobilių. Toks šis miestas buvo suprojektuotas jau po karo. Kol kiti Vokietijos miestai siekė atstatyti modernius miestus, kurių ateities susisiekimo centre – automobiliai, Freiburgo planuotojai laikėsi kitokio požiūrio – jie susitelkė į visuomeninį transportą, tad išplėtė gatves, kad tilptų ne tik tramvajai ir dviračių takai, bet ir plačios pėsčiųjų zonos.
Tuo metu, kai visoje Vokietijoje buvo tiesiami platūs greitkeliai ir statomos automobilių stovėjimo aikštelės, Freiburge 1969 m. buvo priimtos pirmosios miesto transporto politikos gairės, kurių centre atsidūrė aplinkai palankūs susisiekimo būdai.
Peržiūrėję nemokamą Žaliojo miesto žemėlapį, kuriame sužymėtos visos miesto žaliosios iniciatyvos, žurnalistas su gide pradėjo turą, visų pirma kirsdami garsųjį mėlyną Wiwilíbrücke tiltą ir judėdami link Katedros aikštėje įsikūrusio ūkininkų turgaus. Šis trylikto amžiaus gotikinio bokšto šešėlyje įsikūręs turgus veikia kiekvieną rytą (išskyrus sekmadienį) – čia savo užaugintą produkciją už 96 prekystalių parduoda regiono ūkininkai. Dauguma produktų užauginti organiškai – tai nenuostabu, turint omenyje, kad miestas priklauso Vokietijos „Bio-Städte“ bendrijai, kuri propaguoja organinį ūkininkavimą. Įsigiję 35 cm „Lange Rote“ („ilgos raudonos“) dešros – mėgstamiausios miesto valgomos emblemos – žurnalistas su gide iš senamiesčio išvyko FR1 dviračių greitkeliu – šiuo 10-ies kilometrų vien dviračiams skirtu keliu kasdien pravažiuoja 15 tūkst. dviratininkų.
Bevažiuojant palei sraunią Dreizamo upę, gidė papasakojo apie renatūracijos projektą, kuris turėtų kompensuoti netoliese vykdomą geležinkelio plėtros projektą.
„Upei leidžiama išsilieti iš krantų į dešinę pusę, kad ji dvigubai praplatėtų, ir čia sugrįžtų paukščiai bei vabzdžiai“, – pasakoja A. Philipp.
Tomis dienomis, kai vyksta futbolo varžybos, daugybė futbolo sirgalių FR1 greitkeliu vyksta į 24 tūkst. žiūrovų talpinantį Švarcvaldo stadioną – tai pirmasis saulės energijos maitinamas futbolo stadionas Vokietijoje. Čia žaidžia vietos didvyriai – „SC Freiburg“. Nuo 1993 m., kai tribūnose buvo įrengtos pirmosios saulės baterijos, stadionas pagamina 250 tūkst. kilovatvalandžių elektros energijos per metus. Tiek užtenka patenkinti stadiono elektros poreikius, o perteklius grąžinamas į vietinį elektros tinklą. Tokiu pačiu principu statomas ir visų nekantriai laukiamas naujasis Freiburgo stadionas, kuris integruoja saulės baterijas ant stogo ir perdirba energiją, kurią pagamina netoliese esanti gamykla, ja šildydamas stadioną. Šiame stadione bus 10 tūkst. papildomų vietų. Tikimasi, kad pirmąsias varžybas jame bus galima stebėti jau šių metų pabaigoje.
Išsiilgusiems gamtos svetingą prieglobstį siūlo šalia esantis Švarcvaldo miškas. Medžiais apaugusiuose kalnuose daug vaikščiojimui skirtų takų, bendruomeninkių daržų ir sodų, BMX dviračių trasų ir mažyčių miško trobelių, kurios priklauso vaikų darželiams.
Vienas iš Freiburgo rajonų – Vobanas, kurio 5 tūkst. 500 gyventojų gyvena glaudžiai bendradarbiaujančiuose kooperatyvuose, privačiuose namų ūkiuose ar socialinio būsto plotuose, užimančiuose 40 hektarų priemiesčio.
Visi būstai atitinka Freiburgo mažai energijos naudojančių pastatų (65 kWh / kv. m) standartą, o minimaliai naudojama energija gaminama vietoje – tiekiama iš kaimynystėje esančių medžio drožlių šildomų sistemų.
Sunku būtų išvardyti visus socialinius projektus, kuriuos vykdo ši bendruomenė – nuo sodų ant stogų, maisto dalinimosi sandėliukų iki organinių atliekų anaerobinio perdirbimo, konfliktų sprendimo dirbtuvių ir kooperatyvų principu veikiančių prekybos centrų. Lengviau pasakyti, ko ši bendruomenė neturi – ogi automobilių.
Vobane yra apie 172 automobiliai tūkstančiui gyventojų. Palyginimui, pačiame Freiburge šis skaičius siekia 393, o netoliese esančiame pramonės metropolyje Štutgarte – 531. Daugumoje Vobano gatvių ten, kur tikėtumėmės pamatyti automobilių stovėjimo aikštelę, įrengtos žaidimų aikštelės vaikams.
Vienas iš ambicingiausių šio miesto regeneracijos projektų yra įgyvendintas adresu Bugginger Strasse 50. 16 aukštų dangoraižis iš pažiūros neatrodo išskirtinis – akį patraukia tik žalia ir jūros bangos mėlyna spalvomis nudažyti išoriniai balkonai.
Tačiau, kaip aiškina A. Philipp, iš tiesų tai pirmasis pasaulyje pasyvus dangoraižis, kurį šildo viduje esantys prietaisai, kūno šiluma ir, pavyzdžiui, lemputės, o ne įprastos šildymo sistemos.
Šį 90-ies butų pastatą prieš 10 m. perplanavo miesto planavimo įmonė „Stadtbau“, įvykdžiusi didelio masto projektą – čia įrengė 139 būstus. Taip buvo siekiama išspręsti Freiburgo gyvenamojo ploto deficito problemą.
Taigi, šiame 1968 m. pastatytame brutalistinės architektūros pastate buvo įrengtas energiją taupantis apšvietimas ir liftai, saulės baterijos, nauja pasyvi šildymo sistema palėpėje, sudėti trisluoksniai langų stiklai. Tokiu būdu energijos sunaudojimas buvo sumažintas 78 proc. ir pastatas pritaikytas prie miesto standartų. Čia taip pat atsižvelgiama ir į socialinį aspektą. „Jei kuris nors gyventojas išsikrausto, kiekvieno aukšto gyventojai gali balsuoti, ką priims vietoj išsikrausčiusio kaimyno. Tad jei nenorite kaimyno, kuris vakarais groja gitara, galite balsuoti prieš“, – juokiasi A. Philipp.
Už dviejų kilometrų į rytus įsikūrusi miesto rotušė yra ko gero vienas geriausių įrodymų, kad miesto valdžia rimtai žiūri į tvarumą. Viduje šviesu ir ryšku – įėjus pasijunti lyg modernaus prekybos centro dengtoje alėjoje, o ne valstybinėje įstaigoje. Pastato eksterjerą dengia 4 tūkst. kvadratinių metrų saulės modulių, dėl kurių Freiburgo rotušė užsitarnavo pirmojo pasaulyje aktyvaus viešo pastato vardą.
Nuo 2017 m., kai buvo įrengta, Freiburgo rotušė ne tik pasigamina užtektinai energijos savo reikmėms – ji jos pagamina daugiau, o perteklių siunčia į miesto elektros tinklus. Šis projektas buvo patvirtintas tuo metu, kai miestui dar vadovavo žaliosioms idėjoms neabejingas meras Dieteris Salomonas (jis mero pareigas ėjo 16 m.). Per pirmuosius metus pastato saulės baterijos pagamino 560 megavatvalandžių elektros – tiek elektros per metus sunaudoja 140 namų ūkių, kuriuos sudaro 4 asmenys.
Tad kokia gi ateitis laukia miesto, kuris jau kažkuria prasme gyvena ateityje? Pasirodo, šiemet čia užregistruota daugiau naujagimių nei naujai atvykusių žmonių, tad su laiku miestas tik jaunės, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Išsikėlęs ambicingus tikslus – iki 2030 metų sumažinti emisijų kiekį 50 proc., o 2050 m. visą energiją gauti iš atsinaujinančių šaltinių – Freiburgas užtikrintai ir ryžtingai žengia į dar žalesnį ir ekologiškesnį rytojų.
