O dar ne taip seniai viskas atrodė taip gražu. Kai pasibaigė Šaltasis karas ir karų virtinė sekusi po Sovietų Sąjungos bei Jugoslavijos griuvimo, į Europą atėjo ramūs ir gražūs laikai. Vakarai atsipalaidavę ir patikėję, kad nuo dabar viskas bus tik gerai, praktiškai išformavo savo kariuomenes (tas ypatingai taikytina Vokietijai, dabartinio Bundesvero, tai yra Vokietijos kariuomenės pasiruošimas kariauti yra apverktinas, sakyčiau tos kariuomenės, apskritai, beveik nebėra), nes manė, kad įsiviešpataus amžinas gėris ir taika.
Tie laikai tęsėsi gerą dešimtmetį, iki to kai Rusija, bandydama kažką išlaisvinti ar išvaduoti, įsiveržė į suverenią Gruzijos valstybę ir sukėlė Rusijos-Gruzijos karą. Nors iš to kelių dienų karo Europoje nebuvo daroma big thing, ateitis parodė, kad būtent tada baigėsi tas taikus, tačiau labai trumpas gėrio laikotarpis senajame žemyne. Tada silpni ir pacifistiškai nusiteikę Vakarai nepastatė Putino į vietą, tuo jį paskatindami tolimesniems žygiams. Vėliau sekę įvykiai Ukrainoje parodė, kad neramūs laikai tampa vis nuožmesni ir šiandien nebėra aišku, kada jie apskritai baigsis.
Nuo Gruzijos karo, Rusija ėmėsi savavališkai perbraižinėti kai kurių Europos valstybių sienas bandydama kurti visokias butaforines valstybes, tokias kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Lugandonija (DLR ir LNR hibridas). Aišku, niekas iš padoraus valstybių rato tų darinių nepripažįsta, tačiau chaosas yra sukeltas ir vėl gi, nežinia kada jis baigsis.
Esame įpratę, kad visokios nepriklausomomis besiskelbiančios liaudies respublikos tokios kaip Doneckas ar Luhanskas formuojasi daugiausia posovietinės erdvės teritorijose. Ir esame teisūs, dažniausiai taip ir yra. To priežastis yra Rusija, kuri yra suinteresuota chaosu kaimynėse šalyse. Tačiau Europoje yra ir kitų, tiesa ne tokių brutalių pavyzdžių, keliančių grėsmę nuo seno susiformavusių valstybių suskilimui.