Ta pačia proga priminsiu, kad beveik viso Bosnijos ir Hercegovinos karo metu, vykusio paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje Sarajevas buvo apsuptas ir nuolat apšaudomas sviediniais. Žuvusių miestiečių vietas nežuvę miestiečiai pagerbdavo užtėkšdami ant jų raudonos smalos ir šią iš esmės chaotiškai susidariusią dėmę pavadindami Sarajevo rože.
Karas baigėsi prieš daugiau nei dvidešimt metų, daugumos gatvių ar šaligatvių dangos, žinoma, jau yra pakeistos, dėl to Sarajevo rožių mieste yra likę nebedaug, nes naujoji danga jau nebeterliojama smala. Vis dėlto kai kurias rožes nuspręsta išsaugoti kaip prisiminimą ateities kartoms. Taigi nepaisant, kad karo metu civilių aukų mieste buvo labai daug, dabar ant Sarajevo grindinio pamatysi vos vieną kitą Sarajevo rožę.
Sarajevo grindiniai papuošti ne vien rožėmis. Pačiame miesto centre, Ferhadijos gatvėje ant grindinio yra nubrėžta linija pranešanti, kad čia susitinka rytų ir vakarų kultūros. Vienoje linijos pusėje yra europietiškasis krikščioniškasis Sarajevas su Austrijos – Vengrijos laikų architektūra, o kitoje atsiveria rytietiškas musulmoniškas Baščarčijos kvartalas. Ši linija nėra tiesiog ženklas informacijai, kad čia susikerta menami rytai ir vakarai. Ties šia linija, tarsi būtų kirviu perkirsta, akivaizdžiai vizualiai matoma, kad abejose jos pusėse yra visiškai skirtingos architektūros miestai.
Lendant į rytietiškąjį kvartalą pastatai žemėja, randasi siauros senamiesčio gatvelės ir ištisinis turgus su suvenyrais, audeklais, įvairiais dirbiniais ir kitais panašiais reikalais. Tiesa, tas gatvių turgus nėra toks kaip, tarkim, kokiame Maroke ar kitose arabų šalyse. Sarajeve jis yra nuosaikesnis, prekeiviai jame nerėkaus ir iš šimto metrų atstumo tikrai nesiūlys specialios kainos būtent šiandien ir būtent jums. Pastebėjau, kad musulmoniškame Sarajevo turguje pardavėjai nėra per daug linkę derėtis kaip tarkim, tame pačiame Marakeše. Ateistinės ir komunistinės Jugoslavijos laikotarpis padarė savo – Bosnijos musulmonai yra ženkliai liberalesni ir paprastesni nei kitose islamiškose šalyse.
Kaip ten bebūtų, kad ir šiek tiek suvakarėjęs, rytietiškas turgus vis tiek patiks tokių reikalų mėgėjams. Jiems čia bus malonu. Kvartalo pabaigoje juos nudžiugins balandžių aikštė su Sebijl fontanu. Aikštė yra istorinis Sarajevo centras. Fontanas, sako, mena Osmanų laikus, kai jis tarnavo kaip geriamo vandens šaltinis.
Viskas gražu, bet man, jaučiu, jau yra išsisėmę tie visi rytietiški žavesiai. Nebeveža nors tu ką. Išaugau gal iš tos mados žavėtis viskuo kas rytietiška. Šiai dienai vakarietiškas Sarajevas su barais, restoranais, higiena, švara, civilizacija, bankų kortelėmis ir galvų neapsimuturiavusiomis moterimis man yra daug arčiau širdies. Jis, beje, yra labai gyvas bei judrus miestas, ir kas mums dar patraukliau – gana pigus.
Sakydamas pigus turiu galvoje aktualiausius turistams dalykus tokius kaip maisto, gėrimų ir nakvynių kainos. Puikus, trijų kambarių butas Sarajeve mums kainavo 50 eurų už parą. Ir tai buvo pačioje miesto širdyje. Ne musulmoniškame senamiestyje, o moderniame Sarajeve, tai yra ten, kur man ir patinka.
Sarajevo barai lietuvius taip pat pradžiugins. Alaus bokalo kaina beveik niekur neviršija dviejų eurų. Maisto kainos taip pat mažesnės nei Lietuvoje. Tiesa, daug kur gali kilti problemų atsiskaitant banko kortelėmis, todėl turėkite grynųjų.
Sarajevas, apskritai, yra unikalus miestas. Sakyčiau, tokio nedidelio dydžio ir kažkur Europos užkampyje esančiam miestui pasaulinio žinomumo yra nepagailėta. Jau kalbėjome apie 1992 – 1995 vykusį Bosnijos karą. Dar vienas įvykis padaręs Sarajevą žinomu pasaulyje buvo 1984 m. mieste vykusios žiemos olimpinės žaidynės. Jos išsiskyrė tuo, kad buvo pirmosios žiemos olimpinės žaidynės surengtos socialistinėje šalyje. Lietuviams jos buvo svarbios, nes lietuvis biatlonininkas Algimantas Šalna kartu su partneriais iškovojo olimpinį auksą ir tapo pirmuoju lietuviu istorijoje laimėjusiu šios prabos medalį. Tiesa, tada nebuvo jokios Lietuvos, Šalna atstovavo Sovietų Sąjungai, kas šio trofėjaus reikšmę Lietuvai gerokai sumažina arba visiškai nureikšmina. Bet yra kaip yra.
Gamtinis reljefas Sarajevui rengti olimpines žaidynes buvo labai palankus, nes miestą supa kalnai, kuriuose buvo įrengtos kalnų sporto šakų trasos. Tiesa, Bosnijos karo metu tie kalnai Sarajevo centrui visiškai nepasitarnavo, nes juose Jugoslavijos armija ir buvo įsirengusi pagrindinius taškus miesto bombardavimui. Kaip ten bebūtų, dabar didžiausias olimpinis Sarajevo pasididžiavimas Trebevičiaus kalnas, kuriame buvo įrengta stačiausia ir greičiausia bobslėjaus trasa visame pasaulyje – šiandien yra jau nepasididžiavimas, o veikiau gėda, nes yra gana apleistas. Tikiu, kad bosniai jį greitai sutvarkys ir pavers turizmui patraukliu objektu, nes, berods, tai jau ir vyksta.
Na, o pats žymiausias įvykis nutikęs Sarajeve ir tiesiogiai ilgiems metams paveikęs net ne patį Sarajevą, o visą pasaulį buvo 1914 m. birželio 28 dieną įvykusi Austrijos – Vengrijos imperijos sosto įpėdinio Franco Ferdinando ir jo žmonos žmogžudystė. Įtariate apie ką aš kalbu? O taip, tai buvo diena ir vieta kada prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Tai įvyko pačiame miesto centre prie Lotynų tilto per Miliačkos upę, kai sosto įpėdinis važiavo į ligoninę lankyti sužeistųjų.
Neapsisprendžiu ar miestas turėtų didžiuotis būdamas kibirkštimi įskėlusia vieną žiauriausių karų žmonijos istorijoje, ar ne, tačiau faktas būtent toks ir ne kitoks.
Tas žmogus, ženkliai prisidėjęs prie netrukus pasaulį apėmusios sumaišties, buvo serbų nacionalistas Gavrilas Principas, kuris nušovęs įpėdinį su sutuoktine, bandė pats nusišauti ir nusinuodyti, bet abu dalykai jam nepavyko, tad buvo suimtas ir įkalintas. Kalėdamas susirgo tuberkulioze ir praėjus keturiems metams po įvykdyto „žygdarbio” numirė, pragyvenęs visą tą košę kurią užvirė, nes būtent tiek truko ir pasaulinis karas.
Politiniai šio pasikėsinimo tikslai buvo prie Serbijos prijungti kai kurias pietines Austrijos – Vengrijos imperijos žemes, tame tarpe į Bosniją. Reaguodama į šį akibrokštą imperija paskelbė karą Serbijai, šią užstojo Rusija, tada sukilo Vokietija ir išsirutuliojo įvykių grandinė privedusi pasaulį prie baisaus karo, nuo kurio nukentėjo ir mūsų vargšė Lietuva. Tiesa, buvo ir gerų dalykų, nes būtent naudodamasi pokario sumaištimi ta pati vargšė Lietuvėlė atgavo valstybingumą, kuris sudarė tvirtą pamatą ir mūsų dabartiniam valstybingumui. Bet ne apie tai dabar kalba.
Vieta, kurioje buvo nužudytas sosto įpėdinis yra prie dviejų gatvių kampo, šalia senutėlio Lotynų tilto. Čia dabar yra muziejus. Šalia yra pastatyta memorialinė lenta, o tingintys eiti į muziejų, gali pasimėgauti puikia nuotraukų kolekcija lauke, kurios dėka galima gana lengvai susidaryti vizualią to meto įvykių seką. Taigi, jei jūsų tikslas nėra vien tik pigiai palėbauti Sarajeve, šios vietos siūlau nepraleisti, nes būtent dėl jos Sarajevas yra stambiomis raidėmis ir visiems laikams įrašytas į pasaulio istoriją. Vieta yra pačiame Sarajevo centre ir lengvai pasiekiama pėsčiomis iš visur, nes ir pats centras yra nedidelis.
Apsisprendžiau, kad būdamas Sarajevo gyventoju, šiuo įvykiu visgi turbūt didžiuočiausi – vis tiek pakeisti nieko negaliu ir kas paneigs, kad būtent dėl šios vietos į Sarajevą atklysta dalis turistų su savo pinigais.
Nors man Sarajevas yra vienareikšmiškai geriausias Bosnijos epizodas, valstybė nėra vien tik jis. Ką dar įdomaus galima pamatyti ir patirti šioje Balkanų šalyje – kitoje pasakojimo dalyje.