Nepigus malonumas
Kelionę į Saksonijos žemėje esantį Serengeti parką reikėjo užsakyti iš anksto. Mat atvažiavus iš kito Vokietijos krašto reikia nakvynės. O prie parko esantis viešbutukas - nedidelis.
Ilgai važiavome traukiniu. Nedidelį miestelį pasiekėme jau pavakarę. Viešbutyje mums priklausė dvi nakvynės. Bet parkui lankyti faktiškai turėjome tik vieną dieną.
Iš viešbučio į parką veža autobusas. Tačiau už transportą reikia mokėti atskirai. Taigi, prie pusšimtį eurų kainuojančio bilieto į parką tenka pridėti traukinio, viešbučio ir kelionės po parką išlaidas, nes pėsčias 220 hektarų ploto tikrai neapeisi.
Be to, vaikščioti tarp tigrų, liūtų, dramblių ir kitų milžinų gyvūnų būtų nesaugu.
Taigi, pasivaikščiojimas po tokį parką gali atsieiti apie pustrečio šimto eurų vienam žmogui. Vis dėlto bent kartą pamatyti tokį parką, kokio nėra Lietuvoje, verta.
Pasivažinėjimas tarp žirafų, tigrų ir liūtų
Buvo vidurvasaris. Kepino kaitri saulė. Autobusas su parko lankytojais suko ratus po skirtingas parko vietas, kuriose įsikūrę skirtingi gyvūnai. Pavėsyje išsitiesę ant žolės lepinosi baltieji tigrai. Kitame parko gale su savo jaunikliais žaidė liūtai.
Prie automobiliais atvykusių ir savarankiškai parką apžiūrinčių lankytojų mašinų slampinėjo zebrai. Kišdamos snukučius pro automobilių langus dairėsi smalsuolės žirafos. Parko lankytojai gyvūnams kartais atveža skanėstų. Tad drąsesni ir apsukresni gyvūnai taip „susišaudo“ ėdesio.
Autobusas kartkartėmis sustoja. Sustojimo vietose gali pasilabinti su kokiais nors mažais gyvūnais, pavyzdžiui, ožkomis, kurios leidžiasi glostomos.
Iš taip arti pamatyti egzotiškus ir laisvai vaikštančius gyvūnus, juos paliesti negalėtum net zoologijos sode.
O čia, jei nebijai, gali paglostyti net žirafą, iš metro atstumo pamatyti raganosį ar dramblį, vandens telkiniuose besiturškiančius pelikanus ir kitus egzotiškus vandens gyvūnus.
Tik beždžionės uždarytos didžiuliame tunelį primenančiame narve. Įeinant į narvą, reikia palikti rankines, nes beždžionės gali jas išplėšti iš rankų ir apkraustyti.
Kita beždžionių rūšis palikta laisvėje. Sulipusi į medį beždžionių šeimyna parko lankytojams surengia tikrą koncertą. Tėvų vedamos ir vaikų pritariamos „dainos“ dar ilgai skamba ausyse.
Parko įkūrėjo vaikai užaugo tarp gyvūnų
Serengeti parką 1974 metais įkūrė italų Paolo ir Lia Sepe šeima. Jie kurį laiką gyveno Afrikoje. Patiko egzotiška gamta ir ten daugelyje vietų laisvėje, šalia žmogaus, gyvenantys gyvūnai.
Kadangi Vokietijoje buvo palankios sąlygos kurti gyvūnų parkus, jie surado 120 hektarų miško plotą ir, gavę visus reikiamus leidimus, pradėjo kurti parką.
„Gyvūnai turi teisę gyventi gamtoje, būti savimi. Tai gamtos jiems duota teisė„, - įeinant į parką kabo užrašas. Jo idėja - priešinga zoologijos sodo idėjoms, kai gyvūnai laikomi narvuose, ankštose patalpose, kankinami blogomis sąlygomis.
Parko aplinka - labai artima natūraliai gamtai, todėl gyvūnai čia jaučiasi laisvi.
Iš pradžių Sepe šeima abejojo, ar sugyvens dideli plėšrūs gyvūnai ir maži bejėgiai gyvūnėliai. Kaip laukiniai gyvūnai priims parko lankytojus? Tačiau praktika parodė, jog gamta - gana draugiška. Ji padeda išspręsti visas sugyvenimo problemas.
Pirmuosius tūkstantį laukinių gyvūnų Sepe šeima gavo su legendinio filmų apie gyvūnus kūrėjo Bernhard Grzinek pagalba. Paskui patys rado kelių pirkti gyvūnus iš Afrikos ir gabenti juos į Europą.
Bėgant metams, plėtėsi ir parko plotas. Jis išdidėjo iki 220 hektarų. Daugėjo ir gyvūnų. 1992 metais atsivežta 10 Afrikos dramblių jauniklių. 2003 metais parkas pasipildė baltųjų tigrų grupe. 2013 metais atsivežta baltųjų beždžionių kapucinų.
Paolo ir Lia Sepų vaikai Veronica ir Fabrizio nuo vaikystės gyveno su Afrikos gyvūnais. Jie jodinėjo ant dramblių. Po Serengeti parką važinėjo dviračiais. 1997 metais jie ir jų pusbrolis Giovanni perėmė parko valdymą.
Parkas išlaikomas ne tik iš lankytojų lėšų už bilietus. Jo savininkai dalyvauja įvairiuose projektuose, teikia paraiškas, kad gautų lėšų tūkstančiams gyvūnų išlaikyti ir parko infrastruktūrai.