Valstybių sienos teoriškai yra kertamos ir oro uostuose, tačiau mes kalbėsime apie realias fizines valstybių sienas, kai peržengus tam tikrą žemės ruožą atsirandama kitos šalies teritorijoje. O tai yra ne mažiau įdomi tema nei oro uostai, patikėkite manimi.
Turbūt nėra nė vieno lietuvio nebuvusio užsienyje, taigi nekirtusio valstybės sienos. Kai kurias galima kirsti jų net nepastebėjus, o kitur reikia sugaišti daugybę laiko. Dėl priklausomumo Šengeno erdvei, lietuviams kelias į Vakarus yra visiškai laisvas ir visą Europos žemyną galima pervažiuoti ne tik be ypatingų procedūrų pasieniuose, bet ir apskritai be sustojimų juose. Na, o Rytuose mes turime kaimynių su tikromis sienomis.
Greičiausiai visi žino, kad Lietuvos sienos su Lenkija ir Latvija egzistuoja tik žemėlapyje, o praktiškai jų nėra – sėdi ir važiuoji su vėjeliu. Tuo tarpu vykstant pas kitus kaimynus į Baltarusiją ir Karaliaučių, viskas daug sudėtingiau. Vykstant į šias abi šalis reikia turėti iš anksto suderintus leidimus atvykti, o laukimo laikas pasienyje yra panašus į loteriją, kurią šiek tiek galima kontroliuoti ir pačiam, pasirenkant geresnį atvykimo į pasienį laiką.
Pavyzdžiui, gražų vasaros šeštadienio rytą bandant nuvykti į Karaliaučiaus krašto kurortus yra tikimybė pasienyje sugaišti tiek laiko, kad tą dieną jūsų kurortas ir bus pasienis. Tokių istorijų apstu. Mano draugai praeitų metų vasarą automobiliu vykdami prie Karaliaučiaus jūros, pasienyje praleido 10 valandų. Taigi, viena iš trijų laisvų ilgojo savaitgalio dienų buvo sudeginta tiesiog laukime. O juk to paties savaitgalio paskutinę dieną reikia dar ir namo grįžti suvokiant tų pačių dešimties laukimo valandų tikimybės riziką.
Aš ir pats praeitą vasarą vykau automobiliu į Karaliaučių ir pravažiuoti sieną man truko po tris valandas – tiek pirmyn, tiek atgal. Mano kelionė irgi vyko populiariausiu metu, tai yra šeštadienio rytas – sekmadienio vakaras, bet tuomet dar buvo ką tik įsigaliojęs elektroninės vizos režimas, todėl pats keliautojų bumas į Karaliaučių dar nebuvo įsibėgėjęs. Tada bendrai sugaištos šešios valandos pasienyje atrodė dar visai pakenčiamai.
Tuo tarpu, pasirinkus mažiau patogų laiką, pavyzdžiui darbo dieną, naktį ar paryčius, sienas pravažiuoti galima ir per 45 minutes. Sako, kad greičiau tai galima padaryti vykstant per Nidos postą, tačiau jei tu, žmogau, gyveni sostinėje, kaip dabar madinga, tai dar pusdienį baladosiesi iki tos Nidos su visais keltų ir ekologiniais mokesčiais.
Su Baltarusijos sienos pravažiavimu gal ir nėra taip drastiška, jis dažniausiai įvyksta per protingą 2-3 valandų laiko tarpą vykstant automobiliu, tačiau ir jis kartais gali nepaklusti jokiai logikai. Sykį, sekmadienio vakarą mano draugai automobiliu grįždami po ilgų atostogų iš Minsko oro uosto, svajojo kaip netrukus bus savo šiltose lovose. Bet tąkart lovas jiems atstojo automobilio sėdynės, nes pasienyje prastovėjo devynias valandas ir sieną kirto tik paryčiais.
Baltarusijos atveju, sako, sienos kirtimo greitis dažnai priklauso ne nuo transporto srauto, o nuo baltarusių pasieniečių darbo režimo. Kartais jie dirba ypatingai lėtai. Baltarusijos sienos kirtimas taip pat priklauso nuo posto – tikėdamasis sieną kirsti greičiau gali važinėti ratais kvadratais per Ignaliną ar panašiai, tačiau čia kalbu apie pagrindines sienos kirtimo vietas, tokias kaip Medininkai ar Lavoriškės.
Kaip sieną į Karaliaučių ar Baltarusiją pravažiuoti beveik be užlaikymų? Važiuoti ne automobiliu. Galima vykti maršrutiniais autobusais, kurie sieną kerta specialioje juostoje ir jei nebūna kitų autobusų, procesas būna pakankamai greitas. Labai greitas variantas yra traukinys. Jis turi suderintus grafikus ir niekas traukinių neužlaikinėja. Keliaujant į Minską traukinys Baltarusijos pasienyje stovi pusę valandos ir juda toliau. Į Minską vienareikšmiškai rekomenduoju vykti tik traukiniu – kelionė trunka tik kiek daugiau nei dvi valandas.
Dar vienas būdas greitai kirsti Karaliaučiaus krašto sieną yra nuosavos kojos. Prieš porą metų vasarą su draugu keliavome prie Karaliaučiaus jūros. Nė vienas nepageidavome vairuoti, tad pasirinkome nestandartinį keliavimo būdą – traukiniu pasiekėme Kybartus ir sieną perėjome pėsčiomis. Kitoje pusėje sėdome į vieną iš ten laukiančių pavėžėjų automobilių, kuris mus už juokingą kainą nuvežė iki artimiausio Stalupėnų (Nesterov) miestelio. Iš ten kelionę į Karaliaučių tęsėme viešuoju transportu.
Pėstiesiems pasienyje yra atskiras praėjimas, kuriame eilių nebūna ir procesas trunka kelias minutes. Gali pereiti sieną ir pamojuoti automobiliniams keliautojams, kurie tik pradėjo savo kančios laukimą. Tikėtina, kad jie dar tebestovės pasienyje, kai jūs jau mėgausitės Karaliaučiaus pajūrio malonumais.
Taip nėra vien Lietuvoje. Visame pasaulyje sienų kirtimas dažnai nepraeina be nuotykių ar nepamirštamų patirčių. Ir tai gali būti viena įdomesnių kelionės detalių.
Viena įdomiausių mano patirčių buvo Albanijos – Graikijos sienos kirtimas. Tada, pamenu, iš Tiranos į Atėnus važiavome naktiniu autobusu. Autobuse buvome vieninteliai užsieniečiai, visi kiti keliautojai buvo albanai. Kelionės metu su mumis labai norėjo susidraugauti vietinis albanas, kuris kalbėdamas tik albaniškai žadėjo visokeriopą pagalbą kelionėje, jei kas bus neaišku. Labai džiaugėmės tokiu draugiškumu ir jautėmės užtikrintai.
Pasienį pasiekėme paryčiais, saulei dar nepatekėjus. Nesu tikras ar dabar šiame pasienyje yra atskiras praėjimas ES piliečiams, bet tada jo nebuvo, todėl turėjome stovėti vienoje eilėje su albanais. Eilė čia buvo labiau metafora, nes autobusui atidarius duris, visi kaip šunys nuo grandinės puolė bėgti pasienio pastato link ir suformavo ne eilę, o chaotišką grūdalynę.
Mes kaip padorūs piliečiai, bandėme klausti kas čia paskutinis, bet mums ne tik niekas neatsakė, bet ir išstūmė iš kovos dėl įėjimo pro stebuklingas duris lauko. Ko jie taip braunasi, galvojau, juk visų autobusas tas pats, bet kuris praėjęs pirmas vis tiek lauks paskutinio. Na, bet akivaizdu, kad mums ne visada duota suprasti vietinių papročius. Galėjome pasinaudoti žadėta pagalba ir paklausti savo draugo albano, bet niekur jo nemačiau. Netrukus pastebėjau, kad jis aktyviau už kitus mušasi dėl patekimo į namuką.
Išplėtęs akis žiūrėjau, kaip pro tas duris prasibrauna graikų pasienietis ir keikdamasis stumdo albanus į visas puses norėdamas pralaisvinti įėjimą. Prastumdo kiek, o tie vėl susispaudžia. Atrodo, kad už tų durų jų laukia ne Graikija, o rojus, pačios durys yra dangaus vartai, o graikas – šventas Petras.
Galiausiai ir mums pavyko patekti į vidų. Ten vaizdas buvo dar linksmesnis.
Už stiklinės sienelės su skylėmis sėdėjo du graikų pasieniečiai ir suplukę tikrino keliautojų dokumentus. Albanai juos teikė pluoštais, nes pateikti į Graikiją jiems reikėjo daugiau popierių nei tik pasų. Graikai per daug nežiūrėdami į veidus tikrino dokumentus ir buvo pastebimai suirzę. Ne gana to, vienas jų be perstojo rūkė. Niekur nebuvau matęs, kad pasienietis dirbdamas rūkytų. Kalbėjo tik graikiškai. Tai net nebuvo kalbėjimas, jie ant albanų nevengdavo ir užstaugti.
Ten buvo labai linksmas spektaklis ir jei ne tas nemiegotos nakties nuovargis, būtų dar smagiau. Prie mano akių bent porai žmonių buvo liepta apsisukti ir grįžti į Albaniją. Juokingiausia, kad vienas jų buvo ir mūsų draugas su savo pagalba. Likome be priežiūros kaip našlaičiai.
Atėjus mūsų eilei, surūgęs graikas gavęs tik pasus be šūsnies kitų popierių, net akis pakėlė iš nuostabos įsitikinti ar jos nemeluoja. Ir juos atiduodamas, galiu prisiekti – vos pastebimai nusišypsojo. Matyt, jau buvo praradęs viltį savo pamainoje apturėti ką nors lengvo.
Pasibaigus šiam spektakliui ir prieš pajudant gilyn į Graikiją, autobuso vairuotojai albanai, iki tol buvę išskirtinai nervingi, akivaizdžiai pralinksmėjo. Matyt, ir jiems tas sienos pravažiavimas kainuoja nervus.
Ir tokių sienų pasaulyje yra toli gražu ne viena. Europoje tokios, kaip čia mano aprašytos jau yra beveik išnykusios, tačiau daug kur jos dar tebėra. Apie kitus įsimintinus sienų perėjimus – kitoje pasakojimo dalyje.