Prieš vykdami iki kurio nors maršrutų, pasidomėkite, ar jis atidarytas, nes uždarytas takas gali būti ne tiktai dėl pandemijos, bet ir dėl kokių nors tvarkymo, rekonstrukcijos darbų.
Gamtos takas prie Rojos upės
Pasivaikščiojimą šiuo taku patogu suderinti su Kaltenės paukščių tako ir Rojos paplūdimių aplankymu. Juo eiti galima ir taip, kad pavyktų užklysti ir į Lačupites dendrariumą bei paėjėti Ežavų gamtos taku.
Net kai prie jūros ūžauja vėjai, einant taku tvyro ramybė, kadangi aplinkui miškas. Taką palei Rojos upę galima pasiekti pasukus Kopų gatve nuo Rojos gyvenvietėje esančios parduotuvės ir važiuojant tol, kol atsidursite miške. Automobilį patariama palikti pakelėje ir toliau eiti pėsčiomis.
Turėsite galimybę rinktis iš kelių maršrutų. Eidami visais atžvilgiais vidutinišku užtruksite maždaug porą valandų. Palei upę geriau eiti apsiavus žygio batais. Aukščiau einančiu miško taku galima žingsniuoti ir su sportbačiais.
Sieros telkinių takas, Raganų pelkė ir Žalioji kopa
Šis takas eina pro Kemerių nacionalinį parką. Jo ilgis – vos 800 metrų. Jis nėra priskiriamas prie populiariųjų Latvijos gamtos takų, tačiau per išeigines prie jo atsidurti pasistenkite kuo anksčiau, kadangi norinčiųjų čia pasivaikščioti beveik visada būna daugiau nei norėtųsi.
Visai netoliese – vos už kelių kilometrų – eina Žaliosios kopos takas. Jis veda mišku, pro Raganų pelkę, ir tęsiasi keletą kilometrų. Tikimybė sutikti čia žmogų – ganėtinai menka.
Pradėti kelionę šiuo taku galima ir nuo Kemerių, ir nuo Kanierio ežero. Verta atminti, kad šis takas neina ratu, todėl jei atvykote automobiliu, teks grįžti atgal ir tokiu atveju būsite nuėję net 14 kilometrų. Gera žinia ta, kad specialaus apavo tikrai nereikia.
Pasivaikščiojimas prie Lačkrogo ežero
Šio ežero (karjero) vandens spalva – neįprastai žalsva. Jis ganėtina toli nuo Rygos, tačiau, nepaisant šito, yra ypač mėgstamas žmonių. Vis dėlto minios prie jo dar neplūsta, be to, ilgiau nei 10 minučių mažai kas užsibūna.
Automobilį patogiausia palikti prie kelio, netoli autobusų stotelės esančiame įvažiavime. Labai liūdna, bet teritorijoje prie Lačkrogo ežero ganėtinai daug šiukšlių.
Karjeras atrodo įspūdingai, ypač saulėtomis dienomis, kai vandens spalva mainosi nuo žalios iki mėlynos. Kadangi ežeras yra netoli Kuldygos, apsilankymą prie jo galima suderinti su išvyka prie Ventos slenksčio arba ne tokio populiaraus Ivandės krioklio.
Čužų pelkės takas
Žygį šiuo taku galima suderinti su pasivaikščiojimu prie Lačkrogo ežero. Šis takas eina ratu, o jo ilgis – 4,4 kilometro.
Čužų pelkė šiek tiek skiriasi nuo, tarkim, Raganų pelkės. Ja vedantis takas vietomis medinis, o vietomis tenka eiti tiesiog žeme. Specialia avalyne dėl visa ko rekomenduojama pasirūpinti, nes kai kurios kelio atkarpos gali būti pažliugusios. Net ir ankstyvą pavasarį pelkė atrodo nuostabiai, bet vasarą jos vaizdas neabejotinai įstabesnis.
Pasivaikščiojimas po Randų pievas
Šios pievos yra beveik prie pat sienos su Estija. Čia įrengti paukščių stebėjimo bokšteliai, bet norint pasigėrėti gamta į juos lipti visiškai nebūtina. Per pievas einantis takas paprastai yra sausas, todėl jokios specialios avalynės tikrai nereikia.
Mazmežuotnės gamtos takas ir gyvenvietės apylinkės
Turėsite progą pabuvoti prie Mežuotnės pilies. Į ją dabar veda specialus tiltelis, bet anksčiau prieiti pilį buvo galima tik einant ežero krantu iki Mazmežuotnės gyvenvietės. Aišku, paukščių būdavo galima prisižiūrėti į valias.
Vėliau galima pasukti į aukštą kalną kylančiu keliu arba eiti į kitą pusę, link gyvenvietės. Takas labai kokybiškas, todėl jokio specialaus apavo nereikia. Čia nesirenka daug žmonių, o tie, kurie vis dėlto atvažiuoja, dažniausiai būna žvejai.
Važiuojant atgal, į Jelgavos pusę, verta rinktis siaurus keliukus, kadangi gamta šiose vietose ypač įspūdinga, o gyvūnai – nebaikštūs, taigi, jei pasiseks, ir stirną pavyks pamatyti.
Katvarų liepos
Tie, kam tenka išgirsti apie šią vietą, nė akimirkos nedvejoja, ar reikia į ją nuvykti ir savomis akimis pamatyti nupasakotus vaizdus.
Katvarų liepų alėja yra Limbažių savivaldybėje, netoli ežero esančios internatinės mokyklos teritorijoje.
Alėjos apžiūrą patartina derinti su dar kokios nors vietos apžiūrėjimu, kadangi visos dienos vien liepoms – gerokai per daug, nors jos atrodo išties įspūdingai. Jokio specialaus apavo tikrai nereikia. Vietovė labiau primena parką nei taką.
Dvietės užliejamos pievos
Artėjant prie senvagės akį džiugina nuostabūs vaizdai. Kai pagaliau atsiduri vietoje, tenka visais pojūčiais įsitikinti, kad atkeliavai į pačius Latvijos pietus ir visiškai priartėjai prie Lietuvos sienos. Žalumos čia kur kas daugiau nei, tarkim, Vidžemėje, keliai tušti ir ramūs, o žmonių beveik nėra.
Einant vidiniu taku pavyksta pamatyti daug besiganančių karvių ir arklių. Dėl jų einant reikia užvėrinėti po savęs vartelius ir elgtis atsargiai, kad nesuveiktų elektrinių skambučių sistema. Pievose ypač drėgna, todėl bent rudenį ir pavasarį be botų čia tikrai neapsieisite. Geriausiai Dvietės slėnį žino tie, kurie mėgsta stebėti paukščius. Šiose apylinkėse gyvena net 28 rūšys nykstančių paukščių, taip pat pulkai visų kitų.
Norint nusigauti iki apžvalgos bokštelio Skukių ežero pakrantėje, nuo informacinio centro reikia pasukti į dešinę, o tada eiti tiesiai, praeiti pro vartus, upelį ir miškelį. Tačiau kiti bokšteliai pasiekiami daug lengviau ir net be specialių batų.
Liču Langu skardžiai
Aplankyti šią vietą tikriausiai ypač vertėjo tada, kai ji dar nebuvo tokia žinoma ir populiari. Dabar laikai pasikeitė ir apie tai byloja automobilių skaičius netoliese esančioje stovėjimo aikštelėje per išeigines. Kaip jau, matyt, supratote, geriausia čia lankytis darbo dieną.
Šis unikalus gamtos objektas, deja, tapo žinomumo auka: ant skardžių mirguliuoja švieži užrašai iš „Čia buvo Vasia“ serijos, o miške pilna šiukšlių. Tačiau apsilankyti Liču Langu vis tiek verta.
Planuojant išvyką reikia numatyti žygį 7 kilometrų ilgio taku. Nusileidus į apačią, patariama pradėti nuo kairės pusės: už 20 metrų yra ola, kurią, beje, ne visi pastebi. Ja pasigėrėjus, galima grįžti atgal ir eiti į dešinę pusę iki pat Gaujos. Tenai kelias apsisuka ir vėl atveda prie karjero. Jei eisite lėtai, pavyks pasigėrėti nuostabiais vaizdais. Žygis neskubant gali užtrukti trejetą valandų, nors šiaip jau ir per porą šį maršrutą galima įveikti.
Einant atgal verta apsilankyti prie Didžiosios Elitės – 7 tūkst. metų senumo urvo, kitados atlikusio apeigų vietos funkciją. Tai – vienas iš seniausių turistų traukos objektų Latvijos teritorijoje.
Daugiau patarimų apie keliones Latvijoje rasite ČIA.