Jei ne mano krikšto mama, turbūt niekada šia sala nebūčiau pasidomėjusi. Atvykdama į svečius ji išreiškė norą – apvažiuoti salą tarsi aplink žemės rutulį. Tai turėjo būti vienos dienos kelionė ir geriau, jei ji vyktų Šiaurės jūroje.
Sylto salos, į kurią lengva tą pačią dieną nuvykti ir tą pačią dieną parvykti, apvažiuoti per dieną nepavyktų – per didelė. Bilietai Helgolando salą mums pasirodė per brangūs (per vėlai pradėjome jų dairytis). Į kitas mano žinomas salas laivai plaukia tik kartą per dieną. O ir iki jų geriausia vykti automobiliu. Kai jo neturi, kėblu. Ir sužinau, kad į Pelvormo salą kas dvi valandas plaukia laivai. Iki jų važiuoja autobusai. O šie pajuda iš Huzumo miesto. Traukiniu iš Hamburgo iki jo – vos 1,5 valandos. Viskas aišku: vyksime į Pelvormą. Ši sala - beveik apvali. Įveikti Žemės ritulį pasirengusios!
Gyventojai. Pelvormas man pasirodė lyg kuklus, nedrąsus vaikas. Gamtos grožiu jis jūsų nepakerės. Gal todėl ši sala viena paskutiniųjų pradėjo turizmą (tai buvo apie 1900 metus). Kur dairysitės, visur žalia. Iš vienos pusės pylimai, saugantys salą nuo potvynių ir dėl ko turistų negali vilioti smėlėtais krantais, iš kitos – pievos avims, kurių trigubai daugiau nei gyventojų, ir karvėms, kurių beveik tiek pat, kiek gyventojų. Pelvorme gyvena 1200 žmonių.
Ką pamatyti?
Specialiai Pelvormui skirto kelionių vadovo knygynuose neradau. Pasirodo, tokio net nėra. Ir išties, objektų sąrašas iš “būtina pamatyti” lygos labai trumpas. Jei nebijote dviračiu įveikti 27 kilometrų, apvažiuosite visą salą, o ir aplankysite svarbiausius statinius bei vietas. Dėl savo gamtos dar vadinama mažąja Airija, Pelvormas iš tiesų buvusi žemyninė dalis. Tačiau čia pasidarbavo potvyniai.
15 amžiuje ši sala buvo kitos salos dalis, o po dviejų šimtų metų tapo Pelvormu. Jei sienos galėtų kalbėti, tai visas detales apie tuos laikus papasakotų senoji bažnyčia iš 11 amžiaus ir apgriuvęs, bet didingas jos bokštas. Tai Pelvormo simbolis. Bažnyčioje stovi ir 400 metų senumo vargonai. Dėl galimybės pagroti jais muzikantai atvyksta iš viso pasaulio.
Iš tolo savo sparnais mojuoja malūnas. Šiandien jame įrengtas viešbutis. Kitoje salos pusėje išdidžiai švyti 37 metrų aukščio švyturys. Jį mėgsta turistai (iš jo gi visi salos krantai matyti) ir jaunavedžiai.
Gamtos mylėtojams. Jei būsite labai atidūs ir smalsūs, tai rasite rojų kampelį paukščiams. Vokiškai – Vogelkoje.
Smalsumo mes turėjome su kaupu, tik štai, atidum o trūko, kai važiavome Vogelkoje kryptimi. Pravažiavome. Tiesa, Pelvorme, jis dar nelabai gerai pažymėtas. O gal ir specialiai. Tarp tankių medžių pasislėpęs vandens telkinys, vieta gausiam skirtingų paukščių ir gyvūnų būriui. Žmogus čia tik svečias ir privalomai tylus stebėtojas.
Ramybės čia daugiau nei karvių ir dar daugiau nei avių. Net per patį sezoną, kai visos 2 tūkst. svečių lovos užimtos, sako, kad čia vis tiek karaliauja ramybė. Jos ragavome ir mes, kai dviračiu mynėme per salą.
O kai nukaitusiais žandais, sėdome prieš plaukiant namo valgyti vakarienės, klausiau savęs, ar grįžčiau į Pelvormą, juk viską mačiau. Sugrįžčiau. Jei būčiau rašytoja, čia rašyčiau knygas.
Daugiau autorės įrašų - ČIA.