Toks atstumas – tai vos dvi dienos kelio automobiliu nuo Lietuvos. Tai – sala, apie kurią žinių kelionių forumuose taip pat nėra itin daug. Kiek žinau, grupinės kelionės iš Lietuvos ten taip pat nevyksta. Egzotiški vaizdai su snieguotais kalnais, savita architektūra, palmėmis pajūryje ir kiemuose žydinčiais kaktusais spėliotojams visai susuko galvas – atrodo, tiek girdėta apie šį kraštą, bet jis toks mažai pažįstamas.
Korsika – taip vadinasi ši paslaptingoji sala. Daug kartų aplenkta keliaujant į Italiją ar Prancūziją, bet nei karto neaplankyta. Ir nors ji priklauso Prancūzijai, nesugalvokite korsikiečių pavadinti prancūzais – jų ir kalba, ir kultūra visiškai kitokia dar nuo tų laikų, kai šalis priklausė tiek Pizos, o vėliau Genujos respublikoms. Sala tik 18 a. pabaigoje buvo prijungta prie Prancūzijos, o kova už nepriklausomybę iki šiol yra korsikiečių kraujyje – beveik visuose kelio ženkluose, ypatingai atokiau nuo pagrindinių kelių, užrašai prancūzų kalba uždažyti, o pabrėžiant argumentų rimtumą – dar ir suvarpyti kulkų (ginklai Korsikoje visada buvo ir yra svarbi kultūros dalis, ir jie skirti ne tik medžioklei).
Vien tik Korsika apsiriboti neketinome, kadangi vos už 11 kilometrų yra kita, gerokai didesnė Viduržemio jūros sala Sardinija, priklausanti Italijai. Tad kelionėje mūsų laukė ne vienas persikėlimas keltais, o dar didesnė nežinia buvo planuojant degalų sąnaudas – pirmą kartą po daugiau kaip dešimties metų į kelionę vėl leidomės mašina su benzininiu varikliu.
Įvertinant, kad ketinome įveikti daugiau kaip 6000 kilometrų, važiavimas SUV su benzininiu motoru atrodė tikra avantiūra. Bet smalsumas nugalėjo – Europoje, taip pat ir Lietuvoje, atsisakant dyzelinių mašinų buvo įdomu, kokios bus benzino sąnaudos tolimoje kelionėje. Kaip ne kaip šiuolaikiniai benzininiai varikliai gerokai našesni nei gaminti anksčiau, tad pagrįstai tikėjomės ir nedidelių degalų sąnaudų – mūsų kelionės automobilis buvo „Dacia Duster“ su nauju, taip pat į „Renault“ ir „Mercedes“ automobilius montuojamu turbobenzininiu 1.3 l 150 AG motoru.
Jau ketvirtus metus keliaujame trise – 2015 metais šeimoje atsiradęs naujagimis kelionės nuotykius patyrė dar mamos pilve. Ne bet kokius – automobiliu iš Vilniaus keliavo tiek į Elzasą, tiek ir į Normandiją, skrido „žiūrėti“ futbolo rungtynių Londone. O jau gimęs su mašina iš Lietuvos spėjo aplankyti ne tik artimiausias šalis, bet ir Pietų Italiją, Gibraltarą bei dukart Portugaliją. Mes visada jam turime tikslą – jei pernai keliavome į Gibraltarą pas beždžiones, tai šiemet kelionė buvo pas vėžlius. Ne balines lietuviškas „geležines varles“, o į bene didžiausią Europoje vežlių rezervatą ir prieglaudą, kur auga sužaloti ar priglausti ropliai – netoli Korsikos sostinės Ajačo esančiame Acupulatos parke jų yra keli tūkstančiai, nuo mažiausių iki Galapagų milžinų. Ar reikia svaresnių argumentų trimečiui?
Tradiciškai iš namų Vilniuje pajudame ankstų sekmadienio rytą – šią dieną Lenkijoje eismas mažiausias. Link Varšuvos renkamės sau įprastą maršrutą pro Alytų ir Lomžą, nuo kurios šauname žemyn link Zambruvo į Baltstogės greitkelį – dar pernai rudenį čia vyko statybos darbai, o šiemet trukdžių nebeliko. Labai įdomu, ar bus kada greitkelis tarp Baltstogės ir Augustavo?
Pravažiavę Varšuvą stojame pietauti sostinės priemiesčio pakelės užeigoje – sekmadienį pramoniniame rajone, kuris šiaip jau tuščias, atkreipiame dėmesį į automobilių gausą prie vienos karčemos – pasirodo, čia veikianti balkaniška užeiga tikrai populiari, o mūsų kelionę paįvairina kitoks maistas nei gana pabodusi lenkiška pomidorų sriuba ir virtiniai.
Nuo Varšuvos sukame žemyn Krokuvos link – čia bus pirmoji nakvynė. Net susimąstau kiek dienų mūsų šalies valdovams tekdavo keliauti tuos beveik 800 kilometrų, skyrusius abi sostines, kai automobiliu šį atstumą su sustojimu pietums įveiki per 10 valandų. Lenkijoje užmiestyje įprasta važiuoti mažiausiai 20-30 km/h didesniu nei leistina greičiu, tik miesto ribose nebeskubama – žymiai griežtesnės baudos ir nemažai policijos pareigūnų (daugiausiai matėme naudojančius radarus) apramino karštagalvius lenkų ir tranzitu važiuojančių šalių vairuotojus.
Iš lietaus merkiamos Krokuvos su įspūdingais Vavelio rūmais, gražiu Senamiesčiu ir madingu žydų kvartalu, priešingai „Google“ rekomenduojamiems greitkeliams vingiuojame Tatrų priekalniais pro Lenkijos Žyvecą ir Slovakijos Žiliną į Slovėnijos Triglavo nacionalinį parką. Čia apsistojame Blede – regiono centre su už pavadinimą gerokai gražesnėmis apylinkėmis. Bet kadangi kitos dienos maršrutą planuojame išvakarėse, paaiškėją (šįkart jau ačiū „Google“), kad Triglavo kalnų kelias vis dar užklotas sniegu ir todėl uždarytas (keliavome gegužės pradžioje) – vėliau sniegas kalnuose dar keis mūsų planus.
Bet vienos durys užsidaro, kitos – atsiveria. Ryte klausiame viešbučio administratorės, kaip išvengti greitkelių ir gražiausiais neuždarytais keliais pasiekti Italiją. Gauname puikiausias instrukcijas – joks „guglas“ nepakeis vietinių gyventojų patarimų!
Tad keičiame maršrutą (naujas orientyras – Slovėnijos Podbrdo ir Bohinjska Bistrica miesteliai) vingiuojame, siūbuojame, kylame aukštyn į kalnus, kuriuose dar yra pakankamai sniego suridenti besmegenį, ką ir padarome. Žinoma, tiesiai būtų greičiau, bet ne taip įdomu – štai ir siaurais kalnų keliais pasiektas Italijos pasienis, o nakvynė laukia jau Viduržemio jūros pakrantės mieste Lukoje – maždaug 40 kilometrų nuo Livorno uosto, iš kur ryte kelsimės į Korsiką. Italijoje važiuojame greitkeliais, kurie, nors ir mokami, tačiau vaizdingi – ypatingai gamta pasikeičia kai nuo Florencijos pasukame vakarų pusėn skersai Toskanos regiono, apsupto kalnų. Aišku, šiek tiek gaila, kad pakeliui neužsukome nei į Veneciją, nei į Boloniją, nei į Florenciją – bet turime kitą tikslą, o ir atostogų laikas – ne guminis.
Tą jau žinojome – degalų kainos Italijoje yra beprotiškos. Litras 98-o benzino autostradoje gali kainuoti 2 eurus ir net daugiau. Čia piltis geriau tik esant būtinybei, o šiaip tą verčiau daryti greta esančiuose miestuose ir miesteliuose – taip pavyks sutaupyti apie 20 centų nuo litro. Nepigu, bet geriau. Negeriau tik su italų vairavimu – po Europos, čia (šiaurėje mažiau, pietuose – daugiau) veiksmas kelyje – lyg girtų kaimiečių pasivažinėjimas. Nekantriems pietiečiams nė motais, kad priekyje – tiek pat mašinų kiek makaronų jų spagečių lėkštėje – atrodo, kad prilipęs iš galo jis akimirksniu teleportuosis iš Venecijos į Neapolį. Nepavyks, nes taip mąstančių Italijos keliuose – dauguma.
Vakarop pasiekiame Luką – įspūdingą ir seną Italijos miestą, kurio senamiestis apjuostas kelių kilometrų ilgio gynybiniu pylimu. Pylimo viršuje auga medžiai ir driekiasi takai, bet sienų aukštis neramina – kokie 6-8 metrai be atitvarų, tad pasidaro neramu tiek dėl vaikų, tiek ir pagalvojus apie tai, kas būtų jei eitum po geros dozės putojančio gėrimo. Laikas į lovą, juolab ryt anksti keltis – keltas išplaukia 8 ryto, o iki jo dar pusšimtis kilometrų.
Galiausiai ryte iš Livorno milžinišku keltu drauge su sunkvežimiais ir autobusais keliamės į jau Korsikoje esančią Bastiją – kelios savaitės prieš kelionę už 115 eurų įsigijome kelto bilietą 2 suaugusiems, trimečiui ir automobiliui su pirmumo teise išvažiuoti iš kelto (nors reikalaujama atvykti likus mažiausiai valandai iki išplaukimo, skubėti neverta – su „Priority boarding“ įvažiuosi paskutinis, bet už tai išvažiuosi vienas pirmųjų). Dar pajuokauju ar atgal kelionė nekainuos dvigubai – grįžti tai reikės. Oi, ir kas mane tempė už liežuvio...
O štai ir pati Korsika – paslaptingoji žemė. Tolumoje ūkanose dunksantys kalnai, neįprastos architektūros pakrantės vilos, visiškai negirdėta, labiau itališka nei prancūziška kalba šnekantys aborigenai – keturios valandos keltu perkelia į visiškai kitą pasaulį. Be to, salos peizažas gerokai skiriasi tiek nuo žemyninės Europos, tiek ir nuo kitų Viduržemio jūros salų – beveik visą Korsikos teritoriją užima įspūdingi kalnai, kurie vakarinėje salos dalyje krenta tiesiai į jūrą, o jų šlaitais vingiuoja įspūdingi serpantinai.
Daugiausiai dėl kalnų kelių čia ir vykome – iš surinktos gana skurdžios informacijos internete susidarėme įspūdį apie nepakartojamo grožio kalnynus, jais vingiuojančius kelius ir savitą kultūrą. O dar pamatėme, kad tai – baikerių šalis. Nei vienoje kitoje Europos vietoje nesu matęs tiek daug keliaujančių motociklais – nesistebiu, kadangi tik 300 000 gyventojų turinčioje saloje, skirtingai nuo žemyninės Europos kelių, eismas neperkrautas, o kai kuriose vietose per valandą prasilenki vos su keliais automobiliais ar motociklais.
Ir tas nuostabus, nenupasakojamas ir žodžiais neperteikiamas salos grožis – čia reikia sustoti, įkvėpti pilnus plaučius tyro oro ir klausytis tylos (ir pralekiančių motociklų). Vingiuoti keliai tiesiog kviečia tirti salą labiau ir giliau. Ką mes ir darome – supratę, kad Korsikai neužteks nei mūsų įsigyto „Lonely Planet“ gido, nei visažinio interneto, perkame detalų šalies kelių žemėlapį. Čia net pagrindiniai keliai yra tik dviejų juostų, o kai kuriuose ir prasilenkti sunku – tiesa sakant, būtent tai ko mums ir reikia.
Tad jei leisitės į kelionę po Korsiką (o to nedaryti būtų nedovanotina klaida), atplaukę į Bastiją važiuokite šiauryn Korsikos kyšulio (Cape Corse) link. Rytinė jo pusė jauki ir rami su miegančiais žvejų miesteliais, tačiau leidžiantis vakarine puse žemyn nuo Centuri iki Saint-Florent akimirksniu kvapą užgniaužia jūros pakrantės kalnų šlaite besidriekiantis kelias – jei pasirinksite protingą greitį pavojinga nebus, bet žvilgsnis tiek žemyn į jūrą, tiek ir aukštyn susuka galvą visomis prasmėmis. Esame išmaišę Europą skersai ir išilgai, bet tai, ką pamatėme čia, buvo didelis atradimas. Įspūdingą peizažą dar labiau paįvairina visą salos pakrantę apjuosę gynybiniai Genujos respublikos bokštai – jų išlikę beveik 70, o savu laiku ugnies ženklais siunčiami pavojaus signalai salą apkeliaudavo vos per valandą.
Saloje degalų kainos nenustebino – pigiau nei Italijoje, maždaug 1,70 Eur už litrą benzino. Mūsų automobilis džiugina saikingu, tik šiek tiek didesniu nei 6 l/100 km benzino sąnaudų vidurkiu, komfortiška, bet ne pernelyg minkšta ir siūbuojančia pakaba, ir stebėtinai gera garso izoliacija – drauge su talpia bagažine tai tikrai neprastas kelionių automobilis! Kaip ne kaip, šiuo modeliu keliaujame antrus metus iš eilės (pernai važiavome „dyzeliu“).
Kelyje labai daug kur matome iki 80 km/h greitį ribojančius ženklus – atsitiktinai išsiaiškiname, kad nuo pernai vasaros toks yra maksimalus greitis užmiestyje visoje Prancūzijoje ir Korsika – ne išimtis. Rašydamas šias eilutes labai viliuosi, kad manęs vėl nepasieks „laimės“ laiškai. Po pernai metų kelionės iš Prancūzijos atkeliavo net trys laiškai, gražia lietuvių kalba informuojantys apie viršytą greitį. Visi nusižengimai – iki 10 km/h (3, 5 ir 9 km/h), visi užmiestyje (vienas – net greitkelyje) ir visi įvertinti vienoda, 45 eurus siekiančia bauda. Kelionė netikėtai pabrango...
Sustojame Calvi mieste – pasak vietinių, čia maždaug 1436 m. gimė Kristoforas Kolumbas, tikras korsikietis. Turistams rodomas net jo gimtasis namas. Šaltiniai nepatvirtinti, bet visai gali būti – tuomet sala priklausė Genujos respublikai. O dar čia, kaudamasis britų laivyno pajėgose, kurios rėmė korsikiečių nepriklausomybės kovą prieš prancūzus (trumpa Korsikos respublikos, turėjusios savo konstituciją, prezidentą ir universitetą, nepriklausomybė truko nuo 1755 iki 1769 metų), akį prarado tuomet dar tik šlovingą karjerą pradedantis būsimas britų laivyno admirolas Horacijus Nelsonas. Žodžiu, istorijų – nors vežimu vežk, bet pats miestas dar nepabudęs sezonui – tušti paplūdimiai, palei įlanką nekursuoja korsikietiškas „siaurukas“, vietinių vadinamas „U Trinichellu“. Na, bet įspūdinga citadelė – įtvirtinta miesto dalis – niekur nedingusi. Puiki vieta visos apylinkės apžvalgai ir nuotraukoms!
Prieš sostinę Ajačą sustojame Acupulatoje – vėžlių rezervate. 2 ha kalnuose esančioje teritorijoje gyvena keli tūkstančiai roplių. Ir ne bet kokių, o įspūdingo dydžio Galapagų (šios beveik išnykusios rūšies vėžliai gyvena iki 100 metų ir sveria iki 300 kilogramų), šiurpiai atrodančių plėšrių (!) kaimaninių vėžlių ir visokių kitų nuo mažų iki žoliapjovės dydžio. Čia yra mūsų menamas kelionės tikslas, bet pati kelionė net neįpusėjo – kad būtume žinoję, kokie dar nuotykiai laukia.
Atvažiuojame į Ajačą – Korsikos sostinę ir neabejotinai žymiausio korsikiečio Napoleono Bonaparto gimtinę. Kuris, nors labai šiltų jausmų Korsikai ir nepuoselėjo, bet jau būdamas imperatoriumi į savo gimtąjį miestą perkėlė sostinę iš tuomet didžiausio salos miesto Bastijos, kuo pagrįstai sukėlė pastarojo gyventojų nepasitenkinimą. Bet prieš imperatorių nepapūsi, o štai visoje saloje, nors jau gegužės vidurys, mus lydi stiprus vėjas – gerai bent tiek, kad nelyja, bet ir į paplūdimį eiti netraukia – žvarbu ir smėlis girgžda tarp dantų. Daugiau – kitoje pasakojimo dalyje.