1 diena (Vilnius–Vygrių vienuolynas–Gižyckas)
Pirmosios dienos sustojimas pakeliui – didingame Vygrių kamaldulių vienuolyne, įsikūrusiame ant ežero kranto. Labai gražiai tvarkomas (mums lankantis dar dalis buvo rekonstruojama). Kai kur galima pasivaikščioti nemokamai. Nusipirkus bilietą (18 zlotų) galima užkilti į bokštą, patekti į kriptą bei kitas patalpas. Šis vienuolynas paminėtas XVII a., o kamaldulių vienuoliai įkūrė Suvalkų miestą. Automobilio statymas vienuolyno aikštelėje kainavo 10 zlotų (grynaisiais).
Metas pietums, tad stojame į netoliese pasižymėtą kavinę „Gospoda pod Sieją“. Lenkiška tradicinė virtuvė, ragaujame pierogi, dienos sriubos bei šarlotkos pyrago. Malonus kavinės personalas (kalbėjo angliškai), geros kainos (skaičiau, kad turėjo būti užsidarę iki 2024 metų gegužės, todėl vertėtų pasitikrinti, ar jau atsidarė).
Pasistiprinę keliaujame toliau vingiuotais kaimo keliukais link savo pagrindinio tikslo – Gižycko (lietuviai kažkodėl keistai verčia ir vadina Lėciumi). Nakvynę užsisakėme per „Booking“ (Apartament Rodzinny). Tai 3 kambarių butas, tobuloje lokacijoje (visiškai miesto centre). Gyvai daug jaukesnis nei nuotraukose, turi lauko terasą, pakankamai rami vieta, tik su automobilių statymu didelės problemos. Geras kainos ir kokybės santykis (kaina asmeniui nakčiai – 28 Eur).
Nusimetę daiktus lekiame pasivaikščioti po Gižycką. Miestas maloniai nustebina. Čia galima rasti tiek linksmybių, tiek ramaus poilsio. Žinoma, šis miestas garsėja savo rankiniu būdu sukamu tiltu (pastatytas XIX a.), dėl kurio būna net sustabdomas eismas prie pat viduramžių laikų miesto pilies. Šiuo metu pilyje įrengta konferencijų salė, maitinimo įstaigos, poilsio ir SPA kompleskas.
Laikas vakarienei. Norėjome apsilankyti „Papryka“, bet ten eilės. Gauname staliuką „Restauracja Porto“. Užsisakome lenkiško alaus, žuvies, picų. Maistas vidutiniškas, nerekomenduočiau šios vietos.
Pasisotinę einame pasivaikščioti palei kanalą link prieplaukos, kuri yra didžiausia Mozūrijos krašte (beveik 407 m) ir nusileidžia tik Sopotui. Pasitinka milžiniško ežero platybės. Šiuose kraštuose siūlomi įvairūs maršrutai pasiplaukioti laivais, taip pat galima išsinuomoti nedideles jachtas privačiai, kurioms nereikia leidimo vairuoti. Koks nuostabus vakaras.
Iš prieplaukos pakylame laiptais per tiltą ir atsiduriame kitoje miesto dalyje, užsukame dar gėrimo taurei į gastrobarą „PodKładka“. Pasivaikščiodami ateiname iki atrakcionų parko. Pasivažinėjame ir pasitrankome mašinėlėmis. Kaip smagu. Šalia lauke kažkokie kabakai, tranki muzika, šviesos, tad kas mėgsta tokias pramogas, gali jų čia rasti. Laikas ilsėtis.
2 diena (Gižyckas–Vilkasai–Mikolaikos–Gižyckas)
Rytą pradedame pusryčiaudami terasoje – deja, širšės mums išbaido, todėl sulendame į namus. Visai ramiai išsimiegoję, šiandien šiek tiek pasivažinėsime. Gižycke labai patogu apsigyventi ir pakeliauti po šalia esančias apylinkes.
Pirmasis neplanuotas sustojimas – Vilkasai. Pasivaikštome po prieplauką, kurioje gausybė jachtų, kas maudosi, kas deginasi, o iš šios pusės matosi kitoje ežero pusėje Gižyckas.
Dienos tikslas buvo apsilankyti Mikolaikose. Tik įvažiuojant į šį miestą, pasijuto, kad čia labai kurortinis miestelis, vien dėl kamščių. Automobilį pastatėme mokamoje žvyro aikštelėje šalia Šv. Mikalojaus bažnyčios, į kurios bokštą galima užlipti. Diena pasitaikė labai karšta, tad vėžlio žingsniu tipenome gatvelėmis. Centre matosi graži architektūra, tik, deja, tiek visokių kavinių, parduotuvyčių stogelių, kad užgožia visą grožį. Žmonių labai daug. Ežeras pilnas įvairiausių laivų, jachtų.
Sustojame atsigaivinti kavinėje „Port Smaku“, iš kurios stebime gražuoles jachtas. Kas labai smagu šiuose kraštuose, kad gali su laiveliais keliauti kanalais nuo vieno miesto iki kito, nuo vieno ežero iki kito. Ech, gal kada nors ir pas mus Lietuvoje išnaudos mūsų ežeringąsias vietas.
Prasieiname pro pagrindinį pėsčiųjų tiltą, miesto paplūdimį, pamojuojame Króla Sielaw, plūduriuojančiai vandenyje ir kitu keliuku grįžtame į pagrindinę miesto aikštę – Turgaus aikštę, kurioje rasite fontaną su Króla Sielaw skulptūra. Kaip jau suprantama, tokiuose ežeringuose kraštuose karaliauja žuvys.
Pats laikas pietums. Nusižiūrėjau kavinę „Spiżarnia Restaurant“. Ne veltui joje eilės. Stojame ir mes. Labai jauki bei miela kavinė su daugybe smagių detalių, kurios sukuria jaukumą. Žinoma, lenkiška virtuvė. Valgome pierogi ir žuvį, maistas labai skanus. Tikrai verta pastovėti eilėje.
Grįžę į Gižycką, vakarą vainikavome pasiplaukiojimu jachta. Išėjome į prieplauką gaudyti laivelio. Situacija tokia, kad jei nori geresnio, reikia iš anksto rezervuoti. Prie kai kurių neradome šeimininkų, kai kur bandėme skambinti, bet griežtai (net nebando) nekalbėjo angliškai. Šiaip ne taip randame laivuką. Cha, mokėjimas tik grynaisiais. Visi pradedame krapšyti pinigus, juk dar avanso reikės. Viskas gerai, telpame. Taigi, 300 zlotų užstatas, o valandos kaina 160 zlotų, bet imant daugiau valandų padarė nuolaidą.
Praveda trumpą instruktažą (juk plauksime patys, čia nereikia teisių (leidimo) mažo tūrio laivukams – oh, kad pas mus būtų tokie), atsisiunčiame programėlę su žemėlapiu ir bandome plaukti. Iš pradžių patyrėme nemažai streso. Žemėlapyje atrodo, kad kliūtys, seklumos labai arti, tai, kol perpratome ir pagaliau išplaukėme iš prieplaukos, aš vos ne po stalu lindau su liemene (bijau plaukti mažuose laiveliuose). Bet viskas gerai baigėsi. Labai smagiai pasiplaukiojome, kiekvienas pavairavome, buvo neįkainojama patirtis. Tikrai norėtume dar pakartoti.
Po pasiplaukiojimo dar užsukame į kavinę „Browar Chmury“, kur vietoje gamina alų, ragaujame vietinius užkandžius. Diena užskaityta 100 proc.
3 diena (Gižyckas–Rešlius–Šv. Lipka–Kentšynas–Vilko irštva–Gižyckas)
Ši diena numatyta turiningesnė, planuojame daugiau pasivažinėti. Nedidelis, bet žavingas Rešliaus (lenk. Reszel) miestukas, kuriame stūkso didinga viduramžių pilis. Prie bilietų kasos (kaina 20 zlotų asmeniui) pasitinka žilagalvis senukas, kuris dar ir lietuviškai pasisveikina. Pilyje veikia kelios ekspozicijų salės.
Daugiausia eksponatų susijusių su viduramžių laikų kankinimo rakandais. Pasirodo, čia sudeginta paskutinė Lenkijos ragana. Taip pat galima pakilti į bokštą, iš kurio atsiveria nuostabūs vaizdai. Pilyje veikia kavinė bei galima apsistoti nakvynei.
Apsilankius pilyje būtina pasivaikščioti miestelio gatvėmis, pasigrožėti mažute rotuše, klėčiu bei nusileisti į pasivaikščiojimo takelį palei upelį. Šalia pilies galima apsilankyti Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kurioje taip pat galima pakilti į bokštą.
Laikas pailsėti, tad užsukame kavos ir deserto į kavinę „Kawiarnia Dolce Vita“ (Wyspiańskiego 10). Burnoje tirpstantys desertai lenkiško dydžio, o ten dirbančios labai mielos tetutės nepagaili uogų ir grietinėlės.
Kitas sustojimas – Šv. Lipka. Nedideliame kaimelyje stūkso didinga barokinio stiliaus bažnyčia ir vienuolynas. Į šią vietą plūsta tiek pamaldūs žmonės, tiek turistai. Ši bažnyčia ypatinga tuo, kad turi unikalius (šokančius, grojančius) vargonus. Deja, pati nespėjau gyvai pamatyti šio unikalaus reginio (bus man varlinėti ir gaudyti kadrus), o vyras spėjo kelioms sekundėms įamžinti šiuos vargonus.
Laikas pietums, o čia pat „Karczma Berta“. Vis traukia į tradicinio maisto vieteles. Užsisakėme patiekalą 4-iems (pierogi, lenkiški cepelinai, tešlos gumuliukai su spirgais ir varške, šoninė su svogūnais bei kompotu). Rimtas patiekalas. Užeigoje galima įsigyti naminių skanumynų, gėrimų.
Po sotaus maisto reikia pasivaikščioti. Stojame dar Kentšyno (lenk. Ketrzyn) mieste. Nemažai gražių istorinių pastatų, gražiai sutvarkyti namų fasadai senamiestyje, rotušė, bažnyčios, buvusios masonų ložės pastatas, Kotrynos bažnyčia. Galima apsilankyti Kentšyno pilyje (mes per vėlai atvykome, tad viduje neteko pabuvoti).
Ši pilis buvau daug kartų perstatyta ir deginta. Tik XX a. antroje pusė atstatyta pagal originalią, gotikinę formą. Šiuo metu pilyje įsikūręs muziejus, galerija, biblioteka. Vasarą vyksta mugės, koncertai bei kasmetinė viduramžių Šv. Jokūbo mugė. Taip pat buvau užmačiusi, kad čia yra Kalėdų Senelio konsulatas.
Dienos pabaigai stojame daugumai girdėtame Vilko guolyje (irštvoje). Galima įsigyti audiogidą, taip pat vedamos ekskursijos (yra lietuvių kalba), bilieto kaina 20 zlotų suaugusiajam, automobilio statymas – 10 zlotų. Teritorijoje taip pat yra kavinės, suvenyrų parduotuvė, kempingas, viešbutis, pikniko aikštelė.
Iki šių dienų (po išsprogdinimų) išlikusios didžiulių bunkerių liekanos. Gyvavimo laikais čia buvo pastatyta apie 200 pastatų, du oro uostai, elektrinė, geležinkelio stotis, vandentiekis. Lankantis galima pasirinkti trumpesnę ar ilgesnę trasą, prie kiekvienų griuvėsių stovi stendai su aprašymais. Taip pat yra atkurtas kambarys, kaip viskas atrodė ir vyko per pasikėsinimą „Valkirija“. Virš medžių viršūnių skraidantis lėktuvas jaukumo nesuteikia.
Pilni įspūdžių ir pavargę, vakarą praleidžiame savo buto terasoje.
4 diena (Gižyckas–Vilnius)
Grįžimo dieną į namus dar užsukame pasižvalgyti prie Gižycko pilies, suvalgome ledų stilingoje „The White Bear Coffee“ bei apsilankome Gižycko vandens bokšte (kainuoja 18 zlotų asmeniui). Jo viršuje įsikūrusi kavinė, kurioje galima paragauti bokšto torto, bei 25 metrų aukštyje įsikūrusi apžvalgos aikštelė.
Bokštas pastatytas 1900 m. neogotikiniu stiliumi iš raudonų plytų. Virš įėjimo galite pastebėti kabančius Gižycko ir Mozūrijos herbus. 96 metus šis bokštas atliko vandens tiekimo funkciją. Netekusį funkcijų, jį nupirko privatus verslininkas, kuris išgelbėjo paminklą nuo sunaikinimo ir dabar galima džiaugtis, kaip apžvalgos tašku Gižycko mieste.
Grįždami užsukome papietauti į Luko (lenk. Elk) mieste esantį „Restauracja Regionalna Stara Piekarnia“. Užsakymo teko laukti labai ilgai, bet kepsniai buvo labai skanūs, paragavome lenkiškos versijos šaltibarščių. Meniu orientuotas labiau į pasienio bei lietuvišką virtuvę.
Laikas važiuoti namo. Puikiai praleidome laiką Mozūrijoje, manau, dar tikrai reikės grįžti į šiuos kraštus.
Daugiau Deimantės kelionių istorijų galite rasti tinklaraštyje „Deimantės kelionės“, „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose.