Išgirdus, ką vietiniai kalba apie Baltarusijoje esančias pilis, lietuviui užvirė kraujas: jie savinasi ne tik Vytautą Didįjį, bet ir Vilnių

Taip ir jaučiu kaip žmonės ima pamiršti ką tik buvusią migrantų krizę. O juk tiek tada radosi pranašų, aiškinančių kaip mus užtvindys migrantai ir lietuviai savo šalyje taps mažuma. Dar kiti verksniai aiškino, kad mes privalome visus įsileisti, nes kitaip sulauksime sankcijų ar panašias nesąmones. Verkta buvo daug ir gausiai, bet nepaisant to, reikalingi sprendimai buvo padaryti ir nelegalių bandymų pereiti sieną skaičius tapo artimas nuliui. Iš tiesų, nuostabu kaip greitai ir efektyviai buvo susitvarkyta. Net didžiausi optimistai to nesitikėjo.

Taip pat buvo kilęs šaršalas dėl baltarusiškų trąšų. Žmonės rėkė, aiškinosi, visi jautėsi ekspertais. Nors tas reikalas dar nėra išspręstas, tačiau čia irgi jaučiasi slūgstantis visuomenės susidomėjimas. Net truputį neramu, kad baltarusiškos temos tampa nebesvarbios. Kaip čia taip dabar?

Kad jos taip paprastai iš viešosios erdvės neišnyktų, šiandien prisiminsiu vieną iš savo kelionių po kaimyninę šalį. Tiksliau sakant, po lietuviškas pilis Baltarusijos teritorijoje. Ne taip seniai tokios kelionės buvo labai populiarios lietuvių tarpe. Apie pačias pilis daug nešnekėsiu, informacijos apie jas yra pilnas internetas. Labiau akcentuosiu savo pastebėjimus ir patirtis, kurių kiti keliautojai neturėjo ar neatkreipė į jas dėmesio.