Myliu jį dėl neįtikėtino jo margumo (nors lietuviškas žodis, mano galva, tiksliai neatspindi angliškojo diversity), įvairovės, internacionalumo, laisvės, anonimiškumo, didmiesčio jausmo, erdvės, modernumo, atvirumo, kitatautiškumo bei savo spalvų – visko, nuo smaragdinės žalios iki nuostabios šilkinės purpurinės. Spalvas, žinoma, naudoju kaip metaforą.
Kas yra tautų katilas, pirmą kartą supratau prieš daugiau nei 20 metų, kai išvažiavau į Niujorką. Dabar laisvai naviguojanti turistų pergrūstomis didžiųjų miestų gatvėmis ir požeminiais metro tuneliais, tąkart Niujorke išlipusi iš tarpmiestinio traukinio nesupratau, kaip naudotis metro ir pagalbos išsikviečiau draugę lietuvaitę iš Naujojo Džersio, o jos laukdama apsibliovusi sukau ratus gatvėse. Kaunietė iš Kalniečių rajono, savo gyvenime toliausiai mačiusi Budapeštą autobusine kelione aštuntoje klasėje, pakėliau galvą į dangų ir supratau, kad nematau dangoraižių pabaigos.
Jaučiausi atsidūrusi filme, man sukosi galva nuo įspūdžių, kitoniškumo ir minių (Niujorko Time Square kasdien yra kaip Taylor Swift koncerto minia. Išskyrus, beje, per masinį karantinizavimą – „Youtube“ yra apokaliptinių vaizdų su absoliučiai tuščia legendine miesto aikšte). Pastaruosius metus praleidusi Vilniuje, labiausiai pasigedau būtent metro bei minių (jei neskaičiuosime eilių parduotuvėse prie kasų šeštadienio popietę).
Vilniuje nereikia naviguoti per minias, nes jų tiesiog nėra. Jų, ko gero, kažkiek atsirastų išlaipinus žmones iš automobilių, kuriuose miestiečiai didžiąją dienos dalį dusinasi, nes savo laiku Vilnius nesugebėjo pasistatyti metro.
Šiandien laikau savo misija supažindinti jus su praktiniais miesto aspektais, kad neklaidžiotumėte it koks prastai erdvėje besiorientuojantis turistas.
Kad visai nežioplinėsite nepažadu – atvykus iš Vilniaus, juntamas didelis kontrastas – daugmaž toks, kaip valgyti šaldytą picą iš pakelio arba nuskristi į Neapolį bei valgyti picą iš krosnies. „Ar tu prilygini mūsų sostinę šaldytai picai, nedorėle tu?“ – jau girdžiu šnopuojant piktulius. Aha.
Stokholmas, kone aštuonis mėnesius per metus patiriantis žiemą, artėjant vasarai pasikeičia ir tampa reiškiniu, kurį nori patirti visi, ir į lauką išlenda visi, kas turi bent kruopą meilės Visatai ar žmogaus sukurtam urbanizmo stebuklui (čia nereferuoju į architektūrą, o į jausmą bei energetiką. Nusimanantiems architektūroje, čia taip pat bus ką veikti).
Šiaurės šalis, jose nesilankę, laiko keistomis bei nutolusiomis, brangiomis, o dabar dar ir pavojingomis.
Aš į Stokholmą, ne veltui tituluojamą šiaurietiškuoju Niujorku, norėčiau nuvežti visus lietuvius, kad jie suprastų, apie ką triukšmas.
Pereisime punktais.
Kaip patekti iš Lietuvos
„Ryanair“ dabar skraido iš Vilniaus ir Kauno – joks čia ne žemas lygis skristi ekonominėmis linijomis – metas išmokti save vertinti pagal smegenų turinį bei vertybes, o ne įvaizdžio dalykus. Jei norite labai skandinaviškai, skriskite SAS.
Taupant, „airBaltic“ skraidina su persėdimu per Rygą, kas yra nežmoniškai nuobodu, bet vis dar geriau nei visai neskristi. Keltu į Klaipėdą esu kėlusis tik kartą, kai reikėjo gabentis automobilį, tačiau nepatiko ir nebesikėliau, todėl ne ekspertė patarti.
Kaip nuvykti nuo Stokholmo-Arlandos oro uosto iki centro
Stokholmas turi keturis oro uostus – Arlanda, Skavsta, Bromma ir Vasteras. Į Skavsta nerekomenduoju skristi, nes iki miesto kratysitės porą valandų, kas, mano laiko matais, yra per ilgai. Dauguma oro linijų skraidina į Arlanda, todėl tarp Arlandos ir miesto yra nutiestas greitasis traukinys „Arlanda Express“, išvystantis 200 km/h greitį (ne, nepykina – kalba pykinimo ir supimo ekspertė, iš traukinių toleruojanti tik metro bei tą pačią „Arlanda Express“). Nuorodų į traukinį neįmanoma nepastebėti (sekite geltonais ženklais).
Tai yra greičiausiais ir patogiausias būdas nusigauti iki centro, ypač jei vėliau laukia tolimesnė kelionė. Švedai nežmoniškai didžiuojasi, kad kelionė užima ne 20 minučių, kaip komunikuota anksčiau, o tik 18 iki T-centralen (dar vadinamas Cityterminalen arba Stockholm City – realiai tai vienas ir tas pats) stoties. Skandinavija yra antroji Šveicarija (mūsų net traukiniai gaminami Šveicarijoje), ir čia kiekviena minutė skaičiuojasi lygiai kaip jei traukinys keletą minučių vėluoja, praneša per garsiakalbius bei atsiprašo.
Tvarka, punktualumas yra vienos didžiausių vertybių. Švedai, tiesa, tiesiog dievina skųstis apie nevažiuojančius ar vėluojančius traukinius (vėluoja dažniausiai priemiestiniai traukiniai pendeltag arba tarpmiestiniai traukiniai, pavyzdžiui, tarp Geteborgo ir Stokholmo, užtat verslininkai bei skubantieji dažniausiai skraido vietinėmis avialinijoms iš Bromma oro uosto). „Arlanda Express“ mėgsta verslo keliautojai ir turistai su daug mantos, nes ten daug erdvės pasistatyti lagaminams, patogios sėdynės, „Wi-Fi“ ir net specialiai pritaikytos darbo vietos (čia truputį nuvilsiu, nes jų rozetės, kai paskutinį kartą važiavau, neveikė, tikiuosi, dabar sutvarkė).
Bilietus galima nusipirkti specializuotuose automatuose (jie stovi ne tik išvykimo perone, bet ir oro uoste) arba internetu. Perkant jau įsėdus, teks susimokėti papildomą mokestį.
Bilietas suaugusiajam kainuoja SEK 640 (57 eurus), jaunuoliams iki 26 metų – SEK 320 (28 eurus), vaikai suaugusiųjų draugijoje važiuoja nemokamai.
Su „Flygbussarna“ perpus pigiau
„Flygbussarna“ yra populiariausia alternatyva dėl kainos – kelionė į abi puses kainuoja vos 209 kronas (18 eurų), todėl yra itin mėgstama biudžetinių keliautojų, senjorų, studentų arba šiaip neskubančių. „Flybussarna“ patogumas mažesnis dėl autobusui būdingos mažesnės erdvės, bet ten irgi yra kur pasikrauti telefonus ar saugiai sustatyti bagažą.
Kelionė truks ilgiau – 45 minutes, bet gali ir iki valandos, mat jis stos gal 10 kartų pakeliui. Tai bet kokiu atveju yra labai gera alternatyva – nesuprantu, kaip į didmiesčio statusą apeliuojantis Vilnius iki šiol yra nesutvarkęs turistų iš/į oro uostą transportacijos klausimo (ne visiems patinka ar tinka važiuoti su pavežėjais ar taksi).
Taksi
Taksi iš/į oro uosto kainuos SEK 695 (62 eurus), kas yra fiksuota kaina iki miesto (ne užmiestinių rajonų), ir truks apie 40 minučių, todėl nebus greičiau nei autobusas ar traukinys – švedų taksistai skrupulingai laikosi eismo taisyklių bei nelekia kaip akis išdegę.
Iki šiol nepamiršau prieš kone 20 metų nutikusios siaubo istorijos, kai į Lietuvą susitikimams atvyko tuometis mano vadovas, didelės tarptautinės farmacinės kompanijos šulas, ir mus vairuotojas iki viešbučio Vilniuje vežė taip, lyg jam po užpakaliu būtų padėta tiksinti mina, kuri po limituoto laiko sprogs sunaikindama vyriškąsias kūno dalis, ir jokie mano prašymai pristabdyti jam buvo nė motais.
Mano vadovas tuo metu, greičiausiai, galvoje kalkuliavo sumą, kuri bus jo šeimai išmokėta žūties atveju, bet savo sutrikimo neišdavė, kas yra įprastai būdinga savybė didžiules pareigas užimantiems žmonėms.
Rekomenduoju tuos 60 eurų išleisti ne taksi, o traukiniui – turėsite papildomą nuotykį. O nusprendus važiuoti taksi, jūsų laukia maloniai vėsus salonas su tvarkingai apsirengusiu vairuotoju Ahmedu, kuris pajaus, ar norite bendrauti, ar ne, ir prie jūsų įkyriai nelįs (nors visko yra pasitaikę, man yra tekę vieną raportuoti dėl priekabaus elgesio).
„Uber“
„Uber“ kainuos pigiau nei taksi, bet čia nėra fiksuotos kainos, tai jei užsimanys pravežti ratais bei pasikelti kainą, tą be ceremonijų ir padarys. Bendra tendencija – „Uber“ yra kone perpus pigesnis nei taksi. Dauguma vairuotojų apie neva nedidelį savo uždarbį nepatingi pasiskųsti keleiviams. Belieka palinksėti galva nesiveliant į diskusijas.
Įspūdingasis Stokholmo viešasis transportas
Užtenka pažiūrėti į maloniai subraižytą transporto planą. Viešojo transporto klausimu mes esame labai apdovanoti. Automobilis gyvenant mieste ar netolimame užmiestyje (užmiestiniai rajonai sudaro labai didelę miesto dalį) yra beprasmiška užgaida bei papildomos išlaidos (esu rašiusi apie automobiliams taikomus mokesčius čia).
Stokholme yra taip mano dievinamas metro, kuriuo, beje, kasdien važiuoja apie milijonas miesto gyventojų (tunnelbana – ar kada nors bandėte įsėsti į traukinį ir važiuoti iki kur akys veda arba bent jau galutinės stotelės ir išlipus ten, tiesiog patyrinėti vietovę?), užmiestiniai traukiniai (pendeltag), tramvajai (sparvagn), autobusai (veža švediški raudoni arba mėlyni Scania), taip pat yra keltai, keliantys į kitą salą, ir juose galioja įprasta transporto kortelė (labai rekomenduočiau karštą vasaros dieną plaukti Slussen–Djurgarden maršrutu bei vėliau pabimbinėti po Djurgarden salą, kurioje, beje, gausu muziejų).
Be SL (viešojo transporto) kortelės neišsiversite, net jei planuojate labai daug vaikščioti pėsčiomis. Važiuoti metro yra sudėtinė miesto patirties dalis, kurią primygtinai rekomenduoju visiems laisvos dvasios vagabondams, miestų ir sielų tyrinėtojams. Metro, mano galva, yra ultimatyvus didmiesčio pareiškimas, deklaracija, statusas.
Miestas yra stipriai adaptuotas dideliems turistų srautams, todėl turi įvairiausių opcijų:
24 valandų kortelė (važiuojate kiek norite, kuo norite, visais mano išvardytais viršuje traukiniais, kur norite, neribotai): SEK 175 (16 eurų)
72 valandų kortelė (tobula savaitgaliui): SEK 350 (31 euras)
7 dienų kortelė: SEK 455 (41 euras)
Mėnesio kortelė kainuoja SEK 1,020 (91 eurą), o metinė, jei sugalvosite, SEK 10,710 (953 eurai).
Kur eiti ir ką daryti
Apie muziejus nerašysiu – esu tikra, kad mano skaitytojai žino, ką nori pamatyti. Kelionių vadovas „Tripadvisor“ rašo, kad lankomiausios miesto vietos yra Vasamuseet (Vaza muziejus), Gamla stan (Senamiestis), Skansen, Djurgarden ir Kungliga slottet (Karališkieji rūmai). Nuobooooduuu.
O jūs nenorite tiesiog sėsti į traukinį ir varyti, kur akys mato? Rekomenduoju, kad akys matytų Soder, pietinę miesto pusę. Lėkite pasižiūrėti, kaip vietiniai gyvena Hogdalen, Hagsattra ar Farsta.
Kur dar eiti nestandartiškai
Imkite raudoną metro liniją ir šaukite į Liljeholmen – kiek toliau nuo centro išvysite fantastiško grožio panoramą (Liljeholmskajen), su daugiabučiais ant kranto su vaizdu į kitą salą; ten taip pat yra vietinis paplūdimys ir jachtų prieplauka, bei driekiasi pasivaikščiojimo promenada. Kombinuokite tai su nenuilstančiais žuvėdrų klyksmais bei švediška kava ir patirsite tikrą Stokholmo veidą.
Apsilankykite anime ir komiksų knygyne „Comics Heaven“ Gamla Stan.
Eikite pėsčiomis per ilgiausią Stokholmo tiltą – Vasterbroplan. Vaizdai nustebins.
Būtinai ištyrinėkite Odenplan su visomis jo prieigomis ir kavinėmis. Odenplan taip pat stovi milžiniška biblioteka Stadsbibliotek, kur galima gauti visą įmanomą tarptautinę spaudą bei pasižiūrėti, kaip atrodo šimtai tūkstančių į lentynas preciziškai sukrautų knygų (pagrindinė apvali salė). Lietuviškų knygų, beje, galima gauti bibliotekos padalinyje Kungsholmen rajone.
Su 4-u autobusu nuo Skanstull važiuokite iki galutinės stotelės, o po to išsitraukite senamadišką popierinį žemėlapį (ant kurio galima atsistoti, kaip darė Joe iš TV serialo „Draugai“) ir eikite pėsčiomis. Kodėl popierinį? Taip įdomiau ir panaudosite daugiau smegenų funkcijų nei naudodamiesi žemėlapio programėlėmis. Spoksant į telefoną ir vienu metu einant galima sėkmingai apsivožti (tikra istorija).
Tyrinėkite metro, pendeltag ir tramvajų tinklą.
Važiuokite autobusais „Hop On-Hop off“ (šitą masinę pramogą užskaitau dėl vykusiai parinkto maršruto ir fakto, kad autobusai dviaukščiai, todėl iš ten gerai matyti).
Eikite pėsčiomis nuo Globen per Gullmarsplan iki Skanstull ir iki pat centro užsukant į surašytas kavines ar vietas.
Kilkite Katarinahissen.
Apsilankykite Avicii arenoje pastatytus apžvalginius liftus.
Eikite vakarieniauti į dangoraižio viršutiniame aukšte esantį restoraną „Himlen“ ir valgykite švediškiausia, ką jie turi meniu: Wallenbergare (patiekalas iš veršienos, patiekiamas su bulvių koše ir žirneliais bei bruknių uogiene).
Kur neiti
Į mano aprašytus pavojingus rajonus, nebent, kaip aš, mėgstate vaikščioti peilio ašmenimis. Dėl visa ko pasiimkite papildomą draudimą, jei nušautų.
Kaip nepasiklysti centrinėje Stokholmo stotyje
Jei važiuojate pendeltag, nerekomenduoju ieškoti išėjimo per metro stotį (jos sujungtos), kaip rodo ženklai. Raskite nuorodas išėjimui tiesiai į gatvę. Metro susiorientuoti lengva, svarbiausia žinoti, kuria kryptimi vykstate, ir kurios spalvos metro reikalinga (yra žalia, raudona ir mėlyna linijos).
Banali tiesa – pasiklydus galima tiesiog sekti minia, ir išlįsite ten, kur eina daugiausia žmonių. Vasarą stotyse dirba daug turistus ganančio personalo žaliomis liemenėmis – jie žino viską apie tunelius bei transportą. Nenustebinsiu pasakydama, kad Stokholmas yra labai turistams draugiškas miestas.
Metų laikai ir sezonai (aprangos situacija)
Galvokite, kad nuo spalio iki gegužės vidurio – žiema. „Gegužę, gal juokauji?“ – visiškai ne – į Stokholmą grįžau balandžio pabaigoje, ir mes visi dar bent dvi savaites vaikščiojome su kailiniais ar pūkinėmis striukėmis, nes snigo ir buvo nulis laipsnių. Jei šaltyje jaučiate didelį diskomfortą, rekomenduoju vykti nuo gegužės vidurio iki spalio. Geriausi ir stabiliausi orai – birželį, liepą bei rugpjūtį.
Oras dažnai nepastovus ir dėl vėjų, ir vandens (mes – sala), gali keistis keliskart per dieną – ryte gali būti pliusas, paukščiukai čiulba, kalasi žolė, o po pietų prasideda pūga, o visi sulenda atgal į savo identiškus nuomojamus butukus ar ryškiai apšviestas kavines milžiniškais langais iki grindų, arba dar bibliotekas, teatrus, restoranus, parduotuves ar biurus su advento žvakelėmis languose žiemą.
Stokholme aprangą sluoksniuoja visi – nuo darželinio pyplio (dauguma dėvi kombinezonus, kad galėtų maudytis balose – malonumas, kurio, kiek pastebėjau, lietuviškos mamos vaikams neleidžia, nes išsiteps – lyg visi skalbtų rankomis ir neturėtų skalbimo mašinos) iki senjoro. Atšalus orams solidžiai atrodantį ilgapaltį verslininką traukinyje gali pamatyti su po apačia užsivilkta neperpučiama liemene.
Net šiltą vasaros dieną rekomenduočiau visur nešiotis džemperį ar lengvą striukę – požeminėse traukinių stotyse susidaro skersvėjis, o parduotuvėse užkurti kondicionieriai.
Kur atvėsti labai karštą vasaros dieną
Miesto fontanai, metro ir traukinių stotys (bet ne patys traukiniai – juose karštą dieną gali būti karšta), kondicionuojamos kavinės bei prekybcentriai.
Man viena skaitytoja skundėsi, kad labai sušalo besilankydama Stokholme lapkričio mėnesį. Tai taip, pupuliai, gi į šiaurę atskridote. Žiemą reikia efektyviai planuotis laiką veiklą lauke derinant su buvimu viduje. Pučiantis šiaurys gali būti žudančiai šaltas.
Kitoje dalyje bus patys smagiausi reikalai – prekybcentriai šopingui ir bimbinėjimui; kur ir ką valgyti brangiausiai, taip pat pigiausiai ir kodėl; kur skaniausia švediška cinamoninė bandelė bei kava plius atskira dalis pirkimo maniakams; aptarsime taip pat monopolišką alkoholio pardavimo sistemą.
