Kas būna, kai patenki už grotų? Apsimesite šventaisiais ir sakysite, kad niekada apie tai negalvojote? Nepatikėčiau, visi pagalvoja. Serialų „Kalėjimo bėgliai“ ar „Oranžinė yra nauja juoda“ populiarumas tai tik įrodo. Deja, populiarioji kultūra kalėjimus dažnai romantizuoja, o kalinius paverčia herojais. Realybė visai kitokia – daug liūdnesnė ir niūresnė.
Šis reportažas – tai tamsioji Barselonos pusė, apie kurią pagalvoja retas šį miestą lankantis turistas. Juk čia keliaujantys dažniausiai tikisi pamatyti palmes, pliažus, parkus ir aikštes, dar gi nuostabaus architekto Antonio Gaudi kūrinius. Bet aš jums siūlau visiškai netradicinę vietą – tikrą kalėjimą, labai primenantį Vilniuje esančias Lukiškes.
Unikali galimybė išvysti, kas vyksta kitoje grotų pusėje. Ir svarbiausia – visada turite galimybę laisvai iš ten išeiti. Ypatingai čia rekomenduoju atvykti sunkiai auklėjamiems vaikams bei paaugliams, ir visiems, kurie kartais nepagalvoja apie blogų darbų pasekmes. Aš labai tikiuosi, kad būtent čia atšoks bet koks noras nusikalsti.
Vilnius tikrai ne vienintelis miestas pasaulyje, kurio centre – kalėjimas. „La Model“ taip pat, kaip ir mūsų Lukiškės, stovi prestižinėje miesto vietoje, kur aplink daugiabučiai, įvairios švietimo įstaigos, verslo centrai, kavinės, restoranai ir galerijos. Vietiniai ilgus dešimtmečius svajojo, kad ši vieta užsidarytų ir pagaliau tai įvyko.
Nuo 1904 metų veikęs kalėjimas 2017 metų birželį (dieną iki savo 113 gimtadienio) užsidarė ir atsikratė visais kaliniais – jie buvo perkelti į naują įkalinimo įstaigą toli už miesto. Tačiau nepraėjus nė metams – praėjusį pavasarį – „La Model“ vėl buvo atidarytas, tik šį kartą stipriai pakeitęs savo paskirtį. Dabar tai vieta turistams.
Lankytojams čia nemokamai galima pamatyti visas svarbiausias kalėjimo vietas: karantino zoną, didesnes kalinių kameras ir vienutes, pasivaikščiojimams skirtą kiemą, kur kaliniai leisdavo laiką, svečių lankymo kambarius, valgyklą, sargų zoną, mažytę biblioteką ir net dantisto kabinetą. Tai beveik 3 hektarai kalinių pasaulio.
Sakoma, kad čia niekas nebuvo pakeista. Viskas, lygiai taip, kaip ir tais laikais, kai šios sienos priklausė kaliniams. Vos kelios kameros šiek tiek paremontuotos, perdažytos, bet tam yra svarbių priežasčių. Pavyzdžiui, toje patalpoje galėjo būti kraujo dėmių ar kitų nemalonių pėdsakų. Juk kaliniai ten ir žudėsi, ir vieni kitus žalojo ir užsiiminėjo pačiais juodžiausiais dalykais. Tad dėl mūsų visų psichologinės ramybės buvo nuspręsta, kai ką užmaskuoti. Bet vietiniai sargai viską jums gali papasakoti, tik svarbiausia – mokėkite ispaniškai. Daugelis jų angliškai nekalba.
Pirmoji vieta į kurią patekau – tai lankytojams skirtos susitikimų kabinos. Lygiai tokios, kokias teko daugybę kartų matyti įvairiuose filmuose. Kaliniai čia sėdėdavo vienoje stiklo pusėje, o jų artimieji kitoje. Nėra galimybės vieniems kitų liesti, pasibučiuoti ar paspausti ranką. Įrengtas tik specialus mikrofonas, kad abi pusės viena kitą girdėtų.
Kai kuriose kabinose ant sienų išraižyti įvairių žmonių vardai ir ispaniškos frazės, tokios kaip „aš amžinai tave mylėsiu“ arba „tu mano vienintelis“. Matyt, kažkuri lankytoja bandė įtikinti kalintį vyrą, kad nieko svarbesnio už jį neturinti.
Šią patalpą iki šiol saugantis kalėjimo prižiūrėtojas juokauja, kad tai pati švariausia vieta „La Model“, nes čia buvo išlieta milijonai ašarų, tiesiog upeliai tekėdavo susitikimų metu.
Kai tik atsidarė, prieš šimtmetį, „La Modėl“ pakrikštytas pačiu moderniausiu ir pačiu saugiausiu kalėjimu. Savo „aukso amžiuje“ jis tapo visų pasaulio nusikaltėlių svajonių vieta: skirtingai nei kitose įkalinimo įstaigose čia nuo pirmųjų dienų veikė net kirpykla ir parduotuvės. Siūlant įvairias paslaugas, tikėtasi sumažinti smurtą tarp kalinių ir bandymų pabėgti. Įsivaizduokite, tais laikais čia persikelti siekė kaliniai ne tik iš Ispanijos, bet ir kitų valstybių. Kai kuriems iš Argentinos, Portugalijos ir Meksikos pavyko.
„La Model“ buvo suprojektuotas taip, kad kaliniai čia turėtų daugiau vietos ir geriau palaikytų asmeninę higieną – pagal pirminį planą jie turėjo gyventi po vieną, erdviai ir oriai. Kaip parodė istorija – realybėje buvo ne visai taip.
Pats kalėjimo išplanavimas turėjo kaliniams sudaryti vaizdą, kad jie visuomet yra stebimi ir kad niekur negali pasislėpti. Speciali anglų filosofo pasiūlyta sistema leidžia sargui matyti visą teritoriją, o kaliniai jaučiasi stebimi, nors net negali įžvelgti, ar tuo metu tas sargas į juos žiūri.
Buvo planuojama, kad čia kalės tūkstantis kalinių (kiekvienoje kameroje po vieną), tačiau Ispanijos pilietinio karo laikais (1936 -1939) jų čia spaudėsi net 13 tūkstančių. Vietoje vieno gyventojo kamerose kartais susispausdavo ir visi dvidešimt. Vėliau, po karo, kamerose gyvendavo po tris kalinius, tačiau kiekvienas turėjo po savo lovą. Dažniausiai jos buvo trijų aukštų – vienas ant kito. Daugelyje kamerų šis aukštas, beveik lubas siekiantis baldas stovi iki šiol.
Dabartiniai kalėjimo prižiūrėtojai sako, kad vienas didžiausių privalumų čia – tai, kad kiekvienoje kameroje yra atskiras tualetas ir jis net atitvertas nedidele sienele. Tad atlikdami savo gamtinius reikalus kaliniai galėjo jausti šiokį tokį privatumą, o taip yra tikrai ne visose įkalinimo įstaigose.
Didžiausiu minusu prižiūrėtojai vadina lovų čiužinius, kurių ekskursijos metu jau nebepamatysite. Dėl higieninių reikalavimų visus juos surinko. Prižiūrėtojai pasakoja, jog čiužiniuose būdavo tiek visokių gyvių, kad juos tekdavo net padegti. Tiesa, tai ne visada padėdavo. Vabaliukai ir didesni tarakonai sienomis užropodavo ant lubų ir imdavo kristi tiesiog iš dangaus.
Čia kalėję nusikaltėliai davė ne vieną interviu žiniasklaidai, vyrai skundėsi, kad kamerose stipriai trūko higienos ir niekas į tai nekreipė dėmesio. Pasak buvusių kalinių, ne tik čiužiniai, bet ir antklodės atrodė siaubingai. Jos turėjo sudžiūvusias dėmes, kurios likdavo nuo besimasturbuojančių „La Model“ gyventojų.
Savo išgyvenimus už grotų buvę gyventojai dažnai įamžindavo ant kamerų sienų. Iki šiol čia galima pamatyti įvairių piešinių, perskaityti jų sukurtų eilėraščių, o kai kas, kaip ir filmuose, skaičiavo savo įkalinimo dienas, braukydami brūkšnelius. Liko ir priklijuojamų plakatų žymės, bet pačių plakatų jau nėra, juos nusiplėšė išvykdami.
Patiems ispanams įdomiausia tai, kad „La Model“ kalėjo daugybė politinių kalinių, ypatingai Franko rėžimo metais (1936-1975). Skaičiuojama, kad tuo metu šiame pastate įvykdyta apie 1000 mirties bausmių. Turistams galima aplankyti patalpą, kur šios egzekucijos buvo vykdomos. Tiesa, dabar tai tiesiog niekuo neišsiskirianti kvadratinė, baltai nudažyta patalpa. Spengianti tyla joje tokia nejauki, kad norisi kuo greičiau nešdintis kuo toliau.
Dėl to, kas čia dėjosi Franko rėžimo metais, „La Model“ neretai vadinamas Franko kankinimų kalėjimu. „La Model“ prižiūrėtojai nekentė kalinių, ypač žiauriausiais metais, nes kaliniai buvo daugiausia politiniai, o darbuotojai – palankūs valdžiai. Tad tarp jų būdavo nemažai susidūrimų ir konfliktų.
Kaliniams tekdavo vienam už kitą stovėti, vienytis. Dažniausiai būdavo skelbiamas bado streikas, po kurio daugybė žmonių atsidurdavo vienutėse. Kad atlaikytų vienatvę, su kitais likimo draugais jie bandydavo kalbėtis morzės abėcėle, net turėjo gudrybę ištuštinti tualetus ir bendrauti per kanalizacijos angą. Daug kas ant sienų piešdavo pabėgimo planus.
Ankščiau iš kalėjimo pasprukti nebuvo labai sudėtinga, net iš tokio „inovatyvaus ir pavyzdinio“ kaip „La Model“. Didžiausias pabėgimas čia užfiksuotas 1978 metais, kai tai padaryti pavyko net 600 kalinių. Jie iš slaugos palatos nusigavo iki kanalizacijos vamzdžio, o iš ten – į Provença ir Entença gatvių kampą.
Keli „La Model“ kaliniai tapo tikromis legendomis. Pavyzdžiui, Juan Jose Moreno Cuenca, liaudyje žinomas kaip EL Vaquilla, išgarsėjo dėl to, kad buvo įsimylėjęs šią įkalinimo įstaigą. „Ši vieta man kaip namai, negaliu be jos gyventi“, – kartodavo jis. Ištisus 30 metų šis nusikaltėlis nuolat čia sugrįždavo. Pirmą automobilį Juanas nuvarė būdamas pyplys – vos 11 metų. Tam, kad galėtų ją vairuoti, net turėjo pasidėti pagalvėlę. Į „La Model“ jis pateko aštuoniolikos ir nuo tada daug kartų kraustėsi į kalėjimą ir iš jo. Juano rekordas – vos penkios dienos laisvėje, per kurias sugebėjo įvykdyti net trylika nusikaltimų.
„Aš nieko negaliu su savimi padaryti, aš myliu savo kalėjimą ir noriu į jį sugrįžti“, – ne viename interviu yra pasakęs jis. Šio nusikaltėlio ryšys su kalėjimu įkvėpė ne vienos ispanų grupės dainas ir net filmą, sukurtą 1985 metais – „Yo, El Vaquilla“. Kalėjime vyras išmoko skaityti ir rašyti, studijavo teisę ir net rašė straipsnius. Tiesa, jis nebuvo susidomėjęs vien edukacija – 1984 metais suorganizavo vieną didžiausių kalinių sukilimų.
Kitas garsus kalinys – Raymond Vaccarizi, Liono (Prancūzija) mafijos galva, aštuntajame dešimtmetyje buvo ieškomiausias žmogus Prancūzijoje. „La Model“ kalėjime jis gyveno trečiame aukšte, ir matyt, tokia informacija pasiekė vyro priešus. Mat 1984 metais, jam priėjus prie lango, buvo nušautas snaiperio.
Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose „La Model“ tapo siaubinga vieta, nė iš tolo neprimenančia pavyzdinio ir inovatyvaus kalėjimo, koks jis turėjo būti. Daugybė žmogžudysčių, savižudybių ir narkotikų – toks gyvenimas čia virė. Kaliniai buvo negailestingi vieni kitiems. Buvę „gyventojai“ ne vienam leidiniui pasakojo, kad kartais koks nepaklusnus kalinys buvo nutemptas į rūsius ir mušamas. Kartais jie tuose rūsiuose būdavo paliekami, net mirdavo. Kiti kaliniai girdėdavo jų šūksnius ir priešmirtines kančias.
Situacija taip sparčiai blogėjo, kad aplink įsikūrę eiliniai ispanai jautė grėsmę ir negalėjo ramiai gyventi tokios vietos kaimynystėje. Siaubingai krito aplinkinio nekilnojamo turto kainos.
Buvo nuspręsta, kad „La Model“ reikia kapitalinio remonto, daugiau garso izoliacijos su išoriniu pasauliu, tačiau paskaičiuota, kad toks remontas kainuotų daugiau nei naujos įkalinimo įstaigos statybos toliau už miesto. Būtent todėl dabar ir turime galimybę čia apsilankyti.
Tai viena iš nedaugelio įkalinimo įstaigų Europoje, kurią galima pamatyti iš vidaus. Ne tik pamatyti, bet ir nufotografuoti kiekvieną jame esantį kampą. Pati nejaukiausia vieta – tai tamsūs ir šalti koridoriai, be langų ir dienos šviesos. O štai kalėjimo kiemas – po saulėtu Ispanijos dangumi, kur matosi gatvėse augančios palmės – tikriausiai buvo kalinių mėgstamiausia zona. Čia tarsi švietėsi viltis, kada nors išeiti į laisvę ir vėl mėgautis tokiu pasakišku oru.
Buvusi kalinių tvirtovė lankytojus priima tik du kartus per savaitę - penktadieniais nuo 15 val. iki 18val. ir šeštadieniais nuo 10val. iki 18val.
Adresas: Calle de Entença 155, Barselona.
Pavasario sezonu į Barseloną galima nukeliauti už itin patrauklią kainą. Kompanija „Airbaltic“ kovo mėnesį bilietus iš Vilniaus siūlo už 68 eurus. Nereikia keliauti visai savaitei, užtenka kelioms dienoms, pavyzdžiui, savaitgaliui. Skrydžius galite susidėlioti taip, kaip jums patinka – jie vykdomi pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais.
Kol kas visiškai neaiški yra šio kalėjimo ateitis. Sakoma, kad jis gali būti nugriautas ir net gana greitai. Tad visiems, kuriems tokia vieta įdomi, turėtų suskubti. Ir atvežkite čia visus savo aplinkos blogiukus, pažadu, tai bus kaip perauklėjimo ekskursija.
