Man Gran Kanarija yra trečia gyvenimo meilė. Ir tikrai ne dėl amžino pavasario, pliažų ar gamtos grožio (nors tai, aišku, irgi nepamaišo), o dėl šilumos. Ne oro, bet tos šilumos, kurią spinduliuoja vietiniai salos sostinės gyventojai.
Pirmas susidūrimas su Las Palmo vietiniais įvyko vidurnaktį, automobilių stovėjimo aikštelėje, atvykus iš oro uosto, po ilgų klaidžiojimų nuomotu automobiliu su vis ne ten nuvedančia navigacija. Pagaliau, radus laisvą vietą automobiliui, prisistatė pagalbininkas – pamatęs, kad neturime monetų susimokėti už automobilio stovėjimą, benamis mums ištiesė savąjį eurą. Keistas jausmas imti monetą iš benamio, bet ilgiau pabuvus Las Palme, supranti, kad tokie jau tie vietiniai, neabejingi pagalbininkai visose gyvenimo situacijose, nepaisant socialinės padėties, amžiaus ar lyties.
Ir kas smagiausia, kad tas jų paslaugumas nėra dirbtinis, kaip daugelyje šalių, gyvenančių iš turizmo, siekiant naudos ir kad daugiau nupirktum. Jie tiesiog negali būti abejingi, jei kažkam reikia pagalbos.
Las Palme su vyru ir 2 pramuštgalviais berniukais slėpėmės nuo lietuviškos žiemos. Priežastys, kodėl kelių mėnesių pabėgimui pasirinkome būtent šį rojaus kampelį, tradicinės – neilgas skrydis, europietiškas maistas, šiltas oras, mažai nuo lietuviškų besiskiriančios kainos. Nesirinkome pietuose esančių kurortų, nes ilgesniam laikui norėjosi didesnio miesto, su senamiesčiu, parkais, teatrais, muziejais ir kitomis pramogomis.
Be to, Las Palmas turi vieną geriausių miestietiškų pliažų Europoje – Las Canteras. Taip pat, keliaujant su vaikais norėjome, kad netoliese būtų padoresnės gydymo įstaigos, o jų prisireikė kelis kartus. Vieną kartą teko lėkti į priimamąjį po linksmo pasišokinėjimo didžiosiose Maspalomas kopose. Išėjus iš smėlynų, mūsų trimečiui pakirto kojas, negalėjo paeiti iš skausmo, jau galvojome, kad kažką susilaužė, bet paaiškėjo, kad tiesiog visur prikrito smėlio ir baisiai graužė. Kitą kartą lėkėme su praskelta galva. Buvo ir springimų, ir virusų, bet laimei, viskas baigėsi gerai, vaikai sveiki, o medikai labai paslaugūs ir dėmesingi. Apžiūros priėmime nieko nekainavo, nes turėjome ES sveikatos draudimo korteles.
Pasirinkimas žiemoti Las Palme nenuvylė, o gal net viršijo lūkesčius. Oras, tiesa, nebuvo karštas, teko vilkėti ir megztinius. Bet jei turėtume galimybę ir vėl žiemoti ne Lietuvoje, greičiausiai keliautume ten pat.
Populiariausiose trumpalaikės nuomos platformose būsto pradėjome ieškoti kelis mėnesius prieš išskrendant. Pasiūla nemaža, tačiau ne visi nuomotojai norėjo priimti šeimą su mažamečiais vaikais. Pusantro kambario butas prie pat Las Canteras paplūdimio mėnesiui kainavo apie 900 Eur.
Ką gi veikti Gran Kanarijoje žiemą? Pirmas pasirinkimas – turistauti. Kanaruose gana pigi automobilių nuoma ir kuras, o apvažiuoti salą galima per vieną dieną. Kadangi laiko turėjome nemažai, važinėjome po kanarietiškus miestelius. Kai sostinę uždengdavo debesys, per gerą valandą pasiekdavome pietų kurortus. Pietuose saulė ir šiluma lepina dažniau, tačiau ten jau atmosfera kita. Esi turistas tarp turistų.
Šiluma ore nuo saulės, o ne nuo žmonių. Aišku, ir ten visi atsipalaidavę, atostogų režime, tačiau nėra tos „pagalbininkų“ auros. Nors sala ir maža, tačiau kraštovaizdis, miesteliai ir atmosfera juose labai skiriasi.
Net pietuose esantys kurortiniai miesteliai visi skirtingi. Pavyzdžiui, Puerto de Mogan – žvejų kaimelio ir prabangaus kurorto mišinys. Balti mažaaukščiai namukai ir visur žydinčios gėlės. Puerto Rico, Taurito –kurortai „lipantys“ į kalnus. Nameliai stovi šlaituose, o iš jų turėtų atsiverti nuostabūs saulėlydžiai į vandenyną. Balčiausią smėlį galima rasti dirbtiniame Amadores paplūdimyje. Yra ir visiškai skandinaviškas Arguineguin kurortas, kur daugelis reklaminių iškabų norvegų kalba, o kavinėse meniu taip pat skandinaviškas.
Šarmingi ir šiaurės miesteliai: Agaetė, Sardina žavi natūraliais gamtos baseinais, Arucas – siauromis senamiesčio gatvelėmis ir neogotikinio stiliaus bažnyčia, Aguimes – miegančio kupranugario ir įsimylėjėlių statulomis.
Iš kitų žymesnių salos vietų, be abejo, įsiminė didžioji Roque Nublo – aplankyti ją būtina! Nors tai ne aukščiausia salos vieta, tačiau pats kelias iki jos ir vaizdai atsiveriantys nuo viršūnės iš tiesų įspūdingi. Giedrą dieną galima pamatyti ir tolumoje stūksantį Teidės ugnikalnį kaimyninėje Tenerifėje. Kelias vingiuotas ir kalnuotas, turintiems jautresnį vestibiuliarinį aparatą, kelionė gali būti ne itin maloni. Bet aktyvesniems keliautojams turėtų patikti, nes yra nemažai kelių kalnų žygiams.
Didžiosios Maspalomas kopos – tikri smėlynų kalnai. Jei ne tolumoje stovintys viešbučiai, galėtum pagalvoti, kad esi kažkur dykumoje. Karštą saulėtą dieną smėlis būna deginančiai karštas, bet praėjus kopas, patenki į laisve alsuojančius nudistų paplūdimius. Konservatyvesniems turistams pliažų atmosfera gali ir nepatikti, nes nudistai sau leidžia daug.
Puerto de las Nieves – mažas, lyg ir niekuo neišsiskiriantis miestelis salos šiaurėje, bet mums jis patiko dėl akmenuoto pliažo. Čia galėjome pasimėgauti ramybe, nes vaikai kurį laiką buvo užsiėmę mėtydami akmenukus i vandenį. Ir gana pigiai bei skaniai pavalgėme šviežios žuvies.
Akvariumas ir krokodilų parkas – puiki pramoga keliaujantiems su vaikais, ypač vėsesnėmis dienomis. Akvariume galima pamatyti ryklius, rajas, murenas, vėžlius. Gyvūnijos mylėtojams tikrai patiks. Mūsų tyrinėtojai net per miegus linksniavo „murenas“.
Gyvenant prie vandens ir nuolat matant, kaip lengvai banglentininkai skrieja per bangas, būtų keista nepabandyti atsistoti ir pačiam. Las Canteras pliaže pilna banglentininkų mokyklų. Po savaitės pamokų, pagauti bangą jau įmanoma, bet lietuviui, pratusiam prie Baltijos jūros, vandenynas gali atrodyti pavojingas. Srovių trauka tikrai jaučiasi, o kartais bangos teškia taip, kad tenka gaudyti ne tik vaikus, bet ir bikinius.
Las Palme taip pat yra Gran Kanarijos futbolo stadionas. Neabejingi futbolui, tikrai turėtų apsilankyti varžybose ir pajusti, ką kiekvienam ispanui reiškia futbolas.
Kai jau viską apkeliavome, tiesiog stebėjome vietinių gyvenimą ir mokėmės būti geresniais.
Vaikai per tuos mėnesius gavo tiek saldainių iš nepažįstamų, kad paskui, grįžus i Lietuvą, negalėjo suprasti, kodėl čia į juos niekas dėmesio nekreipia ir saldainių už šypsenas nedalija. Jei Lietuvoje privengdavome lankytis kavinėse su vaikais, tai Las Palmo ir kitų šiaurės miestelių kavinėse jausdavomės, kaip svečiuose pas artimus giminaičius.
Pavyzdžiui, valgo Mykolas spagečius visas išsitepęs padažu, prieina padavėjas, visą nuvalo, paraitoja rankoves, uždeda servetėlę, o mažasis Simukas jau pas kitą padavėją ant kelių įsitaisęs. Kitą kartą pietaujant vietinės šeimos restorane, net nepastebėjome, kaip padavėja išsivedė vaikus ir tiesiog dingo gatvėje. Akimirkai net išsigandome, nejaugi mūsų blondinus pavogė? Išėjus į gatvę nesimatė nei vaikų, nei padavėjos. Bet po kelių minučių iš greta esančios parduotuvės išniro du iki ausų išsišiepę padaužos, apdovanoti šokoladiniais kiaušiniais ir kitais saldumynais. Tiesiog restorano šeimininkė nusprendė mums su vyru leisti ramiai pavalgyti.
Saloje niekas neskuba, priešais esančios maisto parduotuvės pardavėjos, kiekvieną rytą prieš darbą linksmai šnekučiuojasi gerdamos kavą kavinukėje. Diedukai susėdę ant suoliukų žaidžia šachmatais ir aptarinėja politines aktualijas. Atrodo, visas gyvenimas vyksta lauke. Išeini pasivaikščioti pakrante, ten žiūri eina senelis su atsirišusiu batų raišteliu. Iš paskos einantis nepažįstamas jį sustabdo, pasilenkia, užriša batą, persimeta žodžiu ir keliauja sau toliau lyg niekur nieko.
Benamiai visi irgi su šypsenomis, neprašo monetų už nieką. Vienas reguliuoja eismą automobilių aikštelėje, kitas krauna žmonėms prekes prekybos centrų kasose. Ir niekas nesipiktina, visi mandagiai padėkoja ir duoda arbatpinigių. Žmonės gyvena atmerktomis akimis, mato, kas vyksta šalia jų ir reaguoja geriausiai, kaip gali.
Linkiu kiekvienam atrasti savo „Las Palmą“.