Kaimyninėje šalyje apsilankęs lietuvis išgirdo, ką vietiniai galvoja apie mus: į rytus nuo Varšuvos prasideda Azija

Kad jau ne per seniausiai aptarėme brolius ir seses iš Estijos, pagalvojau, jog būtų sąžininga apkalbėti ir kitus kaimynus. Kuriuos? Jei iš karto pagalvojote apie latvius, tai ne – apie juos pakalbėsime vėliau. Šios dienos tema bus mūsų vakariniai kaimynai lenkai, į kuriuos, kad ir kaip kažkam nepatiktų, mentaliai esame gerokai panašesni nei į latvius. Be to, visai neseniai lankiausi Lenkijoje, tai ir naujos informacijos pasisėmiau.

Iš kur tas mano minimas panašumas, paklausite? Sakyčiau, labiausiai iš to, kad daugiau nei 200 metų pragyvenome vienoje valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje. O dar ir iki to nemažai ką nuveikėme kartu (Krėvos sutartis, Jogaila, Žalgirio mūšis). Tad nieko nuostabaus, kad po tokios daugybės bendrų reikalų tautos supanašėja. O kodėl reikėjo susijungti? Kodėl negalėjome tiesiog draugauti, kaip dabar madinga? Labiausiai tai nulėmė išorės priešai, konkrečiai – Maskva, kuri be perstojo puldama Lietuvą (rusai tada, žinokite, buvo ne mažiau brutalūs nei dabar) po truputį užiminėjo mūsų šalies teritorijas.

Lietuviai, suvokę, kad dalykai eina visiško valstybės sunaikinimo link, kreipėsi pagalbos į Lenkiją. O ką Lenkija? O Lenkija pasirodė nesanti mergina, kurią galima nusivežti prie ežerėlio smagiai praleisti laiko. Lenkai norėjo vedybinės sutarties, kurią patys mums ir pasiūlė. Tiesa, iš pradžių ji Lietuvai buvo labai nepalanki, nes lenkai, vadovaujami hedonisto, tinginio bei silpnavalio karaliaus Žygimanto Augusto, norėjo Lietuvą tiesiog prisijungti.