Lietuvoje nuo mažens buvau mokoma – „negalima draugų kviesti į namus, jei namai nesutvarkyti“, „mergaitės kambarys neturi šitaip atrodyti, joks vaikinas nenorės su tokia nevala draugauti“ ir t.t. Nuolat tai girdint, pradedi tikėti, kad net katės neis gyventi pas apsivertusią senmergę, verčiau apsitvarkyti. Tik taip namuose galima išlaikyti harmoniją, vyrą, ar blogiausiu atveju - kates.
Būdama aštuoniolikos nuvykau studijuoti į Anglijos universitetą ir supratau – švara tikrai ne visuomet yra prioritetas, o netvarka nebūtinai turi būti gėdinga ir slepiama. Bendrabučio kambariu dalinausi su veiklia, linksma angle, greitai tapusia geriausia drauge, taip pat netvarkingiausia man žinoma moterimi.
Pirmą kartą, pamačiusi jos kambario pusėje išmėtytus drabužius, batus, rankines, knygas, galvojau – tai laikina. Ji tik skubėjo į pirmąjį universiteto vakarėlį, buvo sutrikusi, nežinojo, ką apsirengti. Kam nepasitaiko? Net neabejojau, grįžusi ji būtinai visus tuos daiktus susirankios ir sudės į jiems paruoštas, naujas vietas. O šventas mano naivume! Per trejus gyvenimo kartu metus, taip ir nepavyko pamatyti jos ką nors dailiai ir tvarkingai dėliojančios. Negalėčiau suskaičiuoti, kiek kartų esu užlipusi, sutraiškiusi, išliejusi ar kitaip sugadinusi po rūbų kalnais išradingai pasilėpusius rašiklius, laikrodžius, lūpdažius.
Užėjusi į kitų studentų bendrabučio kambarius pamačiau, jog daug kas gyvena panašiomis sąlygomis. Aplink besivoliojantys daiktai nėra didelės netvarkos ženklas, kažkas siaubingai gėdingo, veikiau lengvas kūrybingas chaosas, laisvės ir jaunystės, bet ne apsivertėlių požymis.
Nors kartais, pamačius kalnus neplautų indų ir šiukšlių šūsnis, bendrabučio virtuvėje kildavo šleikštulys, niekada nesiūlydavau kitiems studentams apsitvarkyti. Buvau atvykėlė iš Lietuvos, norėjosi pritapti, nebūti užknisančia švaros ir tvarkos komendante.
Vis tiek mano kambario pusė anglų tarpe pagarsėjo nepriekaištinga švara. Sklandė legendos. Kitų aukštų studentai užeidavo pasižiūrėti, sakė girdėję, kad išsisiurbiu kambarį kiekvieną savaitę, o kartais nuo lentynų net valau dulkes! Ar tai tiesa? Taip, tiesa, netgi turiu specialų, dulkėms valyti skirtą skudurėlį, atsakydavau aš ir pamojuodavau mėlynu skuduru. Tai priblokšdavo jau net visko mačiusius studentus.
Nuolatinė netvarka bendrabutyje stebino, nes nebuvome jame palikti visiškai be priežiūros. Valytoja ateidavo kiekvieną savaitę. Ši, į šventosios titulą pretenduojanti moteris, drąsiai ir ryžtingai tvarkydavo virtuvę, dušus, tualetus, valydavo studentų kambariuose esančias kriaukles, veidrodžius, net šiukšles išnešdavo iš kiekvieno kambario. Gretai susivokiau, jei valytoja nebūtų teikusi tokios dažnos pagalbos, mokslo metų pabaigoje, reikėtų tiesiog visą bendrabutį padegti ir jo vietoje pastatyti naują. Senojo tikrai nebūtų įmanoma išvalyti ir atšveisti.
Ji taip pat turėjo superherojės galią išrašyti įspėjimus ir priklijuoti netvarkingiausiems studentams ant kambario durų: jei studentas nesusitvarkys, turės mokėti baudą ar išsikraustyti velniop. Tokie lapeliai išrašomi būdavo jau tik visiškai antisanitarinėmis sąlygomis gyvenantiems studentams. Nors universiteto ir dailiai įrengti, jų smirdantys kambariai labiau priminė alkoholikų, rodomų per „24valandos“ laidą, buveinę, nei save gerbiančio, jauno žmogaus kambarį.
Antraisiais studijų metais, persikrausčius iš bendrabučio su valytoja, į paprastą, netvarkomą namą, švaros problema akivaizdžiai paūmėjo. Tam, kad netvarkingą dieną mūsų netikėtai neužpultų tarakonai, o nešvarią naktį neatsėlintų ir neapkandžiotų žiurkės, diplomatiškai nusprendėme sudaryti tvarkymosi grafiką. Grafikas nudžiugino, bet vėliau supratau, kad tvarkymąsi visi supranta per daug skirtingai.
Verčiau, reikėjo sudaryti sutartį pas notarą, kurioje išsamiai aprašoma švaros sąvoka. Tuomet galvojau, jei nebaigčiau universiteto, galėčiau vesti „Švaruolio“ seminarus. Juose atlikinėtume praktines užduotis; dalinčiau lankstinukus su iliustracijomis, kaip turėtų atrodyti sutvarkytas kambarys, ko jokiu būdu nevalia daryti tvarkantis.
Į informacinį lankstinuką įtraukčiau šiuos pastebėjimus, nors ir liūdna, bet išrinktus iš realaus gyvenimo studentų name:
Niekada negalima vonios šveisti tualeto šepečiu;
Voratinkliai nėra jaukaus interjero dalis;
Privėmus svetainėje ant kiliminės dangos, derėtų pačiam tuos vėmalus išvalyti; ne rytoj ir ne dulkių siurbliu;
Taip, toji smarvė – tai dvi dienas skalbimo mašinoje laikomi, nepadžiauti rūbai; tikrai labai smirda; gal net smirdės visą likusį gyvenimą;
Užuolaidos nėra neliečiama interjero dalis; aptaškius alkoholiu, galima jas išplauti;
„Nežinau kaip išnešti šiukšles, niekada nesu to dariusi“ – nėra tinkamas pasiteisinimas;
Šimtas pieštukų negali visą laiką voliotis ant grindų, net jei kam nors netikėtai prireiktų kažką užsirašyti visomis pasaulio spalvomis;
Šaldytuve akivaizdžiai pelijantis maistas nėra kažkieno pradėtas biologinis eksperimentas, kurio nederėtų trukdyti;
Buzotas dviratis, atvarytas į virtuvę, nėra žavinga interjero detalė;
Taip pat nederėtų to, ar jokio kito dviračio, valyti virtuviniais rankšluosčiais;
Ant kilimo kambario viduryje pastatyta vazelė, neatrodo netikėtai žavingai, geriau būtų pabandyti tą įtartiną dėmę išvalyti.
Iš šiukšliadėžių besiveržiančios atliekos, visur besimėtantys buteliai, skardinės, krūvos neplautų indų, pelijantis maistas, neaiškūs kvapai, tūkstantmečius nekeista patalynė, dulkių kamuoliai – tai daugelio studentų kasdienybė net persikrausčius iš bendrabučio į nuomojamą būstą.
Britai puikiai žino, jog ši problema egzistuoja, bet nėra linkę jos sureikšminti. Kartais Britanijos laikraščiuose pasirodo pavieniai straipsniai su nuotraukomis, aprašantys studentų nevalyvą gyvenimą.
Kaip į tai reaguoja aktyvūs komentatoriai? 80 procentų rašo, jog yra matę ar patys gyvenę daug baisesnėmis sąlygomis. Likusieji 20 procentų liūdi, jog nuvykus aplankyti vaikelius, universitete patiems vos akys neišdegė nuo nevalyvumo. Pasak jų, nuotraukos straipsniuose gerokai padoresnės, nei vaizdai realybėje.
Galbūt aš perdedu? Gal taip gyvena visi pasaulio studentai tame tarpe ir lietuviai?
Daugiau Pažink Užsienį straipsnių galite rasti: