Daugiausia įspūdžių buvo iš paties Karaliaučiaus miesto ir, žinoma, iš pajūrio kurortų. Tačiau vasara baigėsi ir kurortai prarado savo aktualumą. Kažin, ar ten yra dar ką nuveikti be jų? Jei šnekant tik tarp mūsų – nelabai. Mano nuomone, šis kraštas statistiniam lankytojui yra tik vasaros kryptis, tačiau jei jau nuvykome, pažiūrėkime, kas dar ten yra įdomesnio be kurortų.
Aišku, pats Karaliaučius yra didelis ir aktyvus miestas, kuriame visada rasi ką nuveikti. Tačiau mes apie šį buvusį karalių miestą jau kalbėjome, todėl šįkart pasukime vairą į šoną ir pažiūrėkime kas vyksta kitose regiono vietose – Piliavos (Baltijsk) ir Įsručio (Černiavhovsk) miestuose.
Piliava yra unikalus miestas. Pirmiausia tuo, kad ilgus metus jis buvo uždaras ne tik užsieniečiams, bet ir nevietiniams sovietiniams piliečiams. Miesto prieigose stovėjo sargybos postas, kurį pravažiuoti galėjo tik turintys leidimus. Ir jų taip paprastai neišduodavo. Bet apie viską nuo pradžių.
Kraštui dar buvus vokiškajam, Piliava buvo svarbus regiono uostamiestis ir vartai į pasaulį, nes Karaliaučiaus uosto svarbą menkino seklios Aistmarės, o Piliava buvo prie jūros. Šiame uoste vyko aktyvi prekyba ir virė gyvenimas. Aktyvų verslą mieste vykdė ir lietuvininkai, kurių pavardės mirgėjo tarp įtakingų miesto piliečių sąrašų.
Tačiau XX a. pradžioje Aistmarės buvo pagilintos ir pagrindinis uostas persikėlė į Karaliaučių. Piliava tapo miestu-tvirtove, saugančiu kraštą nuo puolimo jūra, ir kurortu, į kurį poilsiauti vyko Karaliaučiaus gyventojai.
Baigiantis antrajam pasauliniam karui, Piliava trumpam tapo gyvybiškai svarbi, nes nesustabdomai krentant Rytprūsiams ir sovietų karo mašinai negailestingai artėjant, ji tapo paskutiniu uostu, per kurį laivais į Vakarus dar galėjo pabėgti Ryprūsių ir jau okupuotos Lietuvos gyventojai. Tai truko neilgai, nes visas vokiečių karinis laivynas Piliavoje buvo sunaikintas didžiojo puolimo metu 1945 m. ir miestas buvo apsuptas. Į apsuptį pakliuvo ir tūkstančiai lietuvių, besitraukusių į Vakarus.
Skaičiau, kad gausybė pėsčių pabėgėlių per Aistmarių ledą ėjo link to viltingo uosto, apšaudomi ir bombarduojami sovietų. Daug laivų su pabėgėliais Baltijos jūroje nuskandino sovietiniai kariniai laivai ir lėktuvai. Nepatekusieji į laivus kėlėsi per Piliavos sąsiaurį ir pėsčiomis Aistmarių nerija traukėsi į Vakarus link kitų dar veikusių uostų.
Sovietai užėmę miestą jį taip pat naudojo karo tikslams. Čia buvo įrengtas vienas didžiausių šalyje karo laivynų ir branduolinių raketų karo aikštelė. Piliava buvo toliausiai į Vakarus nutolęs rusų branduolinis taškas, iš kurio galėjo būti telktas smūgis Vakarams. Miestas buvo uždarytas ne tik užsieniečiams, bet ir paprastiems žmonėms.
O kaip yra dabar? Iki galo taip ir neaišku. Rusų oficialiuose tinklapiuose vis dar rašoma, kad norint patekti į Piliavą, dar vadinamą Baltijską, užsieniečiams reikalingas leidimas. Net žemėlapiai nupiešti, kuriuose apibrauktos draudžiamos Karaliaučiaus krašto zonos, į kurias patenka ir visas Baltijsko miestas. Todėl kiek abejojau, ar man verta ten vykti, nenorint patekti į bėdą. Kita vertus, galvojau, jei nuvyksiu, kaip jie ten atpažins, kad nesu eilinis rusas? Be to, keliavau savo automobilių lietuviškais numeriais, tad, galvojau, – tikrai atpažins.
Dar pamenu, kai žiemą mano brolis savo automobiliu, nieko nežinodamas apie leidimus, nuvažiavo į Baltijską, o nuvykęs į viešbutį buvo primygtinai paragintas nedelsiant pasišalinti iš miesto, nes jam negalima čia būti.
Informacija buvo prieštaringa ir mano sprendimą nulėmė eiliniai rusai, kurie dievagojosi, kad Baltijskas jau nebėra uždaras, nepaisant to, kad oficiali informacija vis dar tą teigia. Jums gal ir neuždaras, bet aš juk užsienietis, suburbuliavau ir pasukau vairą Baltijsko/Piliavos link.
Nebuvo labai drąsu, nes prie miesto pamačiau užrašą, kad tai speciali zona. Tačiau kartu pamačiau, kad sargybos postas prieš pat miestą tikrai yra išmontuotas. Įvažiavus labai nemaklinėjau, pastačiau automobilį kažkokios parduotuvės stovėjimo aikštelės gilumoje ir išėjau patyrinėti miesto pėsčiomis.
Iškart į akis krito didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis gatvėse marširuojantys civiliais apsirengę jauni vyrai. Eiliniame mieste pamačius tokias šaligatviais slenkančias gaujas bėgtum į šalį, tačiau čia įsižiūrėjus matyti, kad vyrukų eisena yra truputį suderinta, tai spėjau, kad jie greičiausiai bus kareiviai ar jūreiviai, nes miestas prifarširuotas armijos. Žinoma, su jais nebendravau, nes kam man to reikia. Mačiau ir daug uniformuotų vaikinų gražiai žygiuojančių kaip per paradą.
Pats miestas nėra nei turistinis, nei kurortinis ir nė kiek nepanašus į Palmininkus (Jantarnyj) ar Raušius (Svetlogorsk). Tai karinis miestas. Susidarė įspūdis, kad čia poilsiauti vyksta mažesnes pajamas gaunantys rusai, bet ir jų čia ne per daugiausia. Čia beveik nėra kurortams įprastų malonumų: kavinių, barų ir kitų pramogų. Jis net nepanašus į kurortą – tai tiesiog miestas, jūrą išnaudojantis labiau kariniais tikslais. Į jūrą aš, žinoma, įlindau. Jei jau atvažiavau, negi praleisi tokią progą.
Mieste yra ilga krantinė, kuria galima vaikščioti ir stebėti kaip Aistmarės susilieja su jūra, ir galvoti, kas čia darėsi karui baigiantis. Viename krantinės gale stovi Piliavos švyturys, kelto prieplauka ir garsusis karinis uostas, per kurį bėgo paskutiniosios vilties karo pabėgėliai, per vidurį – Piliavos tvirtovės griuvėsiai, o kitame, einant jūros link, – paminklas Jelizavetai Petrovnai. Krantinė galėtų būti turistų traukos vieta, bet gal vėliau. Krantinės betonas labai išlaupytas ir viena jos pusė yra totalus kemsynas, į kurį nei įžengsi, nei įvažiuosi.
Pačiame mieste yra likę gražių vokiškų pastatų, kuriuose buvo vokiečių karinės bazės, o dabar ten irgi bazės, tik rusų. Jei esate rytprūsiškos architektūros mėgėjas, Piliavoje bus į ką paganyti akis. Tačiau didesnė miesto dalis yra užstatyta baisiais sovietiniais pastatais ir kaip kažkas iš pažįstamų pasakė pamatęs mano nuotraukas: „Oho, čia labai panašiai kaip Rukloje“.
Pasivaikštinėjau aš šiame mieste dvi valandas ir išvykau, nes nesant aiškios informacijos dėl buvimo mieste legalumo, nesijaučiau pernelyg drąsiai. Vis dėlto esu labiau linkęs manyti, kad jei nieko neprisidirbsite, niekas ten jūsų per daug ir negaudys, juolab, kad vizualiai nuo vietinių per daug ir nesiskiriame.
Kita, šiek tiek įdomesnė vieta, esanti arčiau Lietuvos pasienio, yra Įsručio (Černiachovsk) miestas. Jo išvengti neįmanoma, nes kelias į Karaliaučių iš Kybartų eina būtent per jį. Jis visais laikais buvo labai susijęs su Lietuva. Vokiečių laikais čia aktyviai veikė lietuvių bendruomenė. Karui baigiantis jie, kaip ir visų Ryprūsių gyventojai, buvo išvyti arba išžudyti, tačiau vėliau į miestą vėl ėmė keltis lietuviai, kuriems po Sibiro tremties buvo draudžiama kurtis Lietuvoje.
Kažkokia lietuvių bendruomenė čia yra ir dabar, nors dėl rusinimo politikos, jų veikla vis sunkėja. Sako, kad dabar Įsrutyje gyvena daugiau nei 300 lietuvių, o buvusioji vokiečių reformatų bažnyčia labai gražiai perdarytą į katalikišką. Užėjau į ją ir įsitikinau, kad bažnyčia gražiai tvarkoma ir naudojama pagal paskirtį. Kitos vokiečių bažnyčios paverstos cerkvėmis arba pritaikytos visuomeninėms reikmėms.
Įsrutis karui baigiantis taip pat buvo griaunamas, bet, toli gražu, ne tiek kiek Karaliaučius, todėl ignoruojant sovietinius daugiabučius ir rusų kalbą, čia dar galima gana artimai prisiliesti prie prieškario Rytprūsių dvasios. Prie stoties stovi paminklas sovietiniam veikėjui Černiachovskiui, o centrinė Lenino gatvė, buvusi Hindenburg strasse veda iki žymiausio Įsručio lankytino objekto – buvusios kryžiuočių pilies. Vietoj jos stūkso griuvėsiai su blauzdas siekiančiomis piktžolėmis ir nepanašu, kad dabartinė valdžia norėtų kažkaip juos tvarkyti. Mieliau yra tvarkoma Lenino aikštė su paminklu Leninui ir šalia esančiam škotų kilmės baltųjų rusų feldmaršalui Barklajui de Toliui.
Įsrutis žymus tuo, kad iki karo čia veikė troleibusų linija. Tai buvo pirmasis miestas Vokietijoje, kuriame kursavo troleibusai. Miestiečiai nenorėjo didelį triukšmą keliančių tramvajų ir priešinosi aplinką teršiantiems autobusams, todėl Įsrutis tapo eksperimentine vieta įrengiant troleibuso liniją.
Poros valandų pasivaikščiojimui po Įsrutį pilnai užtenka. Užėjau į šalia 1898 metais vokiečių statyto vandens bokšto esantį barą, kur barmenė pasiūlė išgerti „lietuviško“ alaus. Anot jos, tai puikus vietinis alus gamintas pagal lietuviškas technologijas. Sakė, kad Įsrutyje labai mėgstamas šis alus.
Grįžtant atgal per Kybartų pasienio postą, sienos kirtimas sekmadienio vakarą užtruko kaip pagal laikroduką – lygiai tris valandas. Tik šįkart užlaikinėjo ne rusai, o lietuviai. Natūralu, visada įleidžianti valstybė reikalus tvarko ilgiau. Tik man pasirodė neteisinga, kad lietuviai visus automobilius stato į bendrą eilę, kai tuo tarpu rusai į Rusiją įvažiuojančius saviškius įsileidžia atskiroje eilėje ir praleidžia daug greičiau.