Kaip ten bebūtų, nepriklausomai nuo pašnekovo domėjimosi nuoširdumo lygio, aš visada atkakliai atbubinu, kad paprastai vasaromis aš atostogauju nuo kelionių, nes man jas yra nuostabu leisti Lietuvoje. Ir čia nėra nė lašo manipuliacijos – dabartinės lietuviškos vasaros (šiltos ir mažai lietingos) man nepaprastai patinka. Jos, tiesa, turi vieną didžiulį trūkumą – būna tokios nenormaliai trumpos, kad nenoriu iššvaistyti nė dienos kažkur užsienyje. Tiesa, šis nusistatymas atėjo ne iš karto.
Anksčiau, būdamas jaunesnis, kvailesnis bei aršesnis, vis kažkur išsigrūsdavau ir vasaromis, bet kai sykį viešėdamas Azerbaidžane rugpjūčio mėnesį gavau saulės smūgį, susimąsčiau, ar tikrai man viso to reikia. Gali žiūrėti iš kurio nori kampo – pasaulyje maža vietų, kur vasarą nebūtų šilčiau nei pas mus. Beveik visur pasaulyje vasaros metu susidursi su dar didesniais, o kartais ir sunkiai pakeliamais karščiais. Net ir Ispanijoje ar Italijoje vasarą yra per karšta. Kartą rugpjūčio mėnesį vaikščiojau po saulės išdegintą Romos centrinį parką, ieškojau bent menkiausio pavėsio ir galvojau, ar tikrai turiu būti būtent čia, o ne kur nors Molėtų rajone prie gaivaus bei švaraus ežeriuko.
