Keliaudamas po Poznanę lietuvis nusivylė dvigubai – nakvoti vienam brangu, o be lenkų kalbos sunku ten susirasti moterį

Po kelionių po egzotines šalis, trumpam grįžkime prie kaimynų, gerai? Nes egzotika lieka egzotika – tai yra didelis, bet trumpalaikis džiaugsmas, o su kaimynais prisieina gyventi permanentiškai, taigi, tenka kažkiek dėmesio skirti ir jiems.

Sakoma, kaimynų nepasirinksi – kokius sutvėrėjas paskiria, su tokiais ir gyveni, bet čia, skirdamas juos Lietuvai, dievulis ar tai pašykštėjo, ar tai akies ant Lietuvėlės neturėjo, nes davė porą tokių išsigimusių rytinių kaimynų, kad neduok Dieve. Kaip mano močiutė Izabelė sakydavo – pakorojoaukščiausiasis Lietuvėlę. Galėjo ir nekoroti, aišku, nežinau, kas jam tada buvo pasidarę, gal ne ta koja iš lovos buvo išlipęs, niekas dabar nepasakys. Tai va, jam gal tada išpuolė ne ta koja, o mums tai gyventi su tokiais reikia.

Aišku, turime ir porą neblogų kaimynų. Vienas iš jų yra Lenkija, apie kurią ir bus šis mano pasakojimas.