Tokią gyvenimo pamoką keliaudamas po Šiaurės Italiją išmoko DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas. Todėl vynuogynus turintys ir juose dirbantys italai daro viską, kad šios uogos augtų pačios aukščiausios kokybės, tinkamos geriausiems pasaulio vynams, tame tarpe ir lietuviškiems, gaminti.
Šiaurės italai rudenį būna filosofiški. Jie pasineria į savo vynuogynus ir ištisas valandas juose tupi. Smulkmeniškai apžiūrinėja derlių, ragauja vos ne po vieną uogytę iš skirtingų kekių, kai kurias apuosto, pamaigo... Tikrina kokybę, prinokimo lygį, visokiausias kitas smulkmenas, kurių mums, paprastiesiems žmonėms, tikrai nesuprasti.
Po savaitės praleistos tarp tokių žmonių, apsuptam vynuogynų pievų, slėnių ir kalnų – supratau, kad rugsėjį ir spalį vykstantis vynuogių skynimo laikotarpis – šioje šalyje šventas dalykas. Kuriame sudalyvauti linkėčiau kiekvienam savęs ieškančiam ar dėl ko nors neramaujančiam žmogui.
Keliavau po Emilija-Romanijos regiono vynuogynus ir bendravau su šiuo verslu užsiimančiais vietiniais iš kurių išmokau į viską pasaulyje žiūrėti labai ramiai, nesikarščiuoti dėl finansinių sunkumų, o tuo labiau buitinių problemų. Ten praleistas laikas – tarsi reabilitacija sanatorijoje.
Senelio pamoka
Štai priėjo vieną rytą baltabarzdis senukas vardu Paolo ir ėmė mane barti:
„Ko tu žmogau įlindęs į tą telefoną, kam tau tas internetas?“, – klausė jis. Ir pasiūlė atsisėsti ant vynuogyno papėdės bei pažvelgti tolyn. Paskaičiuoti kiek nuostabaus grožio namukų aplinkui matosi arba tiesiog pakvėpuoti grynu apylinkių oru. „Tai suteiks daug vertingesnių emocijų už tas, kurių ieškai savo telefone“, – labai ramiu tonu pamokė jis. Ir greičiausiai buvo teisus.
Paolo pats kiekvieną dieną, namuose išgėręs puodelį stiprios rytinės kavos eina valandai pasižvalgyti į gamtą, todėl jis visada laimingas, su plačia šypsena, o būdamas 85 metų beveik neserga. Na, kartais koks peršalimas užpuola, bet ne daugiau.
Palydovai – agronomai
Baltabarzdis senolis tik vienas iš daugelio vynuoges auginančių ūkininkų, kuriuos sutikau keliaudamas. Mane skirtingomis dienomis pas juos lydėjo įmantriai „vynuogių prodiuseriais“ arba šiek tiek paprasčiau „agronomais“ save vadinantys vyrai – Riccardo Castaldi ir Mirko Baroncini su savo jaunuoju padėjėju Giacomo Vannini.
Šie vyrai dirba vietinėms kompanijoms iš kurių žaliavą vynui bei putojančiam vynui gaminti perka Lietuvos gamintojai. Todėl kiekvieną lietuvį jie pasitinka kaip kokį Kalėdų senelį.
Apie mus žino viską
„Žinai, būti lietuviu mūsų kraštuose labai daug reiškia. Mes jus gerbiam ir mylim. Nes mūsų žmonės žino, kad jūs esate mūsų užsakovai. Todėl visiems sakyk iš kur atvažiavai – didžiuokis tuo“, – mane pamokė ponas Riccardo Castaldi, vynuogių auginimo ir jų spaudimo versle dirbantis jau dvidešimt metų. Jis daug skaitė apie mūsų šalį, domėjosi kokį maistą valgome, kokias šventes švenčiame, koks pas mus klimatas. „Važinėju pas ūkininkus ir perku jūsų rinkai skirtas vynuoges, todėl domiuosi, ko tiksliai jums reikia, kas tiksliai jums patiks. Galiu pasakyti, kad esate ypatinga ir reikli tauta, išmanote apie vyną, o tai dar vienas pliusas nuo mūsų“, – truputi pataikaudamas lietuvius gyrė jis.
Kelias dešimtis knygų ir straipsnių apie vynus parašęs prodiuseris-agronomas Riccardo vynuoges vadina šio Italijos regiono auksu. Ir tikina, kad ši uoga čia turi tiek reikšmės, kiek įvairios naudingos iškasenos ar nafta visame pasaulyje.
Alytus garsesnis už Vilnių
Kitai vynuogių supirkimo kompanijai, taip pat žaliavą vynui tiekiančiai į Lietuvą, dirbantis Mirko Baroncini su savo jaunuoju padėjėju, būsimuoju įpėdiniu Giacomo Vannini mane vežiojo pas tuos ūkininkus, kuriuos atmintinai išmokė tarti Alytaus miesto pavadinimą.
Jie nežino Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos, bet jie žino Alytų, nes būtent ten keliauja išspaustos vynuogių sultys putojančiam vynui gaminti. Italams pasirodė, kad man, kaip lietuviui girdėti tai bus didelis džiaugsmas ir malonumas ausims. Įsivaizduokite kaip tai atrodė. Sakau italui: „čiao“ (itališkai – labas). O jis man visas išsišiepęs, laimingas: „čiao čiao, Alytus“.
Visada laukia lietuvių
„Čia žmonių iš jūsų šalies beveik nepasitaiko, bet jeigu kokį sutinkame – priimame kaip garbingą svečią. Jūs labai mieli žmonės, tokie kuklūs ir smalsūs, mums įdomu su jumis bendrauti“, – svetingumą demonstravo jie ir pridėjo, kad Lietuvai daugiausiai išspaudžia čia auginamų Chardonay ir Riesling veislių vynuogių.
Šių – vyresniojo ir jaunesniojo agronomų darbas tarsi vynuogių ekspertų ir kritikų. Jie ištisus metus važinėja po vynuogynus ir tikrina, kaip vyksta auginimas, kaip vynuogės bręsta, kaip jos noksta, ir galiausiai, kokio skonio būna iš jų išspaustos sultys. Nors ūkininkai savo vynuogynuose juos priima labai pagarbiai – iš tikrųjų daug kas jų bijo. Nes nors vienas blogas tokio agronomo-vertintojo žodis – ir viskas, derlius gali būti pasmerktas. Tačiau jie kritika šiaip sau nesižarsto. Pavyzdžiui, šių metų derlių pavadino gana kukliu, bet labai kokybišku. Mat vasara buvo itin karšta, per daug aštri vynuogėms.
Svajonių profesija
Agronomą-prodiuserį Mirko kiekviename žingsnyje lydintis Giacomo yra vienas jauniausių žmonių šiame versle. Jam tik devyniolika, o vaikinas jau pasišventęs vyno verslui. Jis nori tapti geriausiu Italijos, o gal ir viso pasaulio agronomu. Nes tokį darbą dirbo ištisos kartos jo giminės vyrų. Nors Giacomo pats vyno negeria, ir kol kas apie šį gėrimą pasakyti daug negali – jį vietiniai kolegos vertina už anglų kalbos žinias. Jis tarsi jų visų balsas bendraujant su atvykėliais iš kitų pasaulio šalių, kurių tokiu metų laiku būna itin daug.
„Atvyksta iš visur, kur geriamas vynas, jie stebi, kaip atrodo vynuogynai, domisi derliumi. Aš lydžiu grupes žmonių pas ūkininkus, kad jie susipažintų artimiau. Ir žiniasklaidos daug, pas mus nuolat filmuojami kulinariniai šou, vyksta dokumentinių filmų ir laidų filmavimas, fotografuoja žurnalams“, – sako Giacomo.
Jis mane palydėjo iki vienos gražiausių papėdžių, kur matosi įspūdingas vynuogyno vaizdas. „Štai šioje vietoje vynuogių augintojų sūnūs peršasi savo merginoms, čia vyksta pirmi jų pasimatymai, nuo čia puikiai matosi visi mūsų turtai“, – paaiškino jis.
Vynuogės yra svarbiausia
Begalybė į vynuogių laukus sulindusių žmogiukų (tokie maži jie atrodo stebint vynuogių lauką nuo aukštos kalvos), nesvarbu, ar jiems ką nors skauda, ar jaučia nuovargį, ar ne, turi problemų ar visai laimingai gyvena – visi jie skynė vynuoges ir šypsojosi tarsi patirdami didžiausią malonumą gyvenime.
Emilija-Romanijoje gyvenantys italai yra įsitikinę, kad tuo metu, kai skinamos vynuogės visi kiti pasaulio dalykai gali palaukti. Nes jas reikia nuskinti kuo greičiau, kol nepernoko. Daugelyje vynuogynų tas procesas vis dar vyksta pačiu primityviausiu būdu – rankomis ir žirklėmis. Nors ūkininkai galėtų nusipirkti specialias skynimo mašinas, kurios tai padarytų greičiau, gal net tiksliau, bet tada neliktų to didžiulio malonumo iš visos šalies, net iš užsienio atvykusiems skynėjams.
Pasitinka kaip profesorių
Bandžiau aš auklėti ir raginau pailsėti tokį poną Giuseppe, kuris į vynuogių lauką ėjo pasirėmęs lazdele. Gal teisingiau būtų sakyti – jis vos krutėjo, tačiau reikėjo matyti kiek senuko akyse buvo pasiryžimo dirbti. Tarsi jaustų, kad tai paskutinė vieta, kur dar gali būti naudingas. Ir tikrai, vos atėjo Giuseppe su savo žirklėmis, visi kiti skynėjai ėmė ploti ir itališkai jį sveikinti. „Mes tavęs laukėme, mums reikia tavo nuomonės apie šias vynuoges“, – taip gražiai jį sutiko giminės ir kaimynai.
Nežinau ar tikrai Giuseppe tas vynuoges skina kaip nors ypatingai, ar tik jam taip sako, bet iš šono visą tai atrodė labai mielai. Tarsi dovana diedukui.
Jo giminaitės po to man paaiškino, kad tokiu metų laiku niekas čia ligomis nesiskundžia, net didžiausius skausmus žmones pamiršta vardan savo giminės gerbūvio skinant vynuoges. Tas pats ir su finansiniais sunkumais. Jeigu kam buvo prasti metai, susidarė skolos, gal net maistui ėmė trūkti – vynuoges skina su didžiausiu entuziazmu. Nes gi jos ir reiškia, kad viskas tuoj gali pagerėti.
Vynuogių patikrinimas
Įdomu ir tai, kas vyksta po skynimo. Ūkių vadovai sėda į mažyčius savo traktoriukus su prikabintomis priekabomis arba į pačių keisčiausių formų sunkvežimius ir ištisomis kolonomis iš kaimelių važiuoja į artimiausius miestelius, kur įrengtos supirkimo bazės. Būtent iš jų po tuos ūkius ir važinėja specialistai-agronomai.
Čia atvykę vynuogių augintojai stoja į eilę ir vienas po kito būna patikrinami. Į visas čia atvežtas vynuoges įbedamas milžiniškas aparatas panašus į švirkštą, kuris paima uogų mėginį. Per kelias minutes kompiuteris įvertina vynuogių kokybę ir priskiria joms atitinkamą tarifą, t. y. nustato už kokią sumą tos vynuogės bus superkamos. Kaina priklauso nuo uogų saldumo. Kuo saldesnės – tuo brangiau. Bet ten irgi yra savų niuansų.
Džiaugiasi arba verkia
Prie švirkšto stovintys ūkininkai – tarsi emocijų fontanai. Kiekvienas išgirdęs savo derliaus verdiktą ima garsiai džiūgauti arba nusiminęs aimanuoti. Tą vakarą, kai stebėjau supirkimą - daugiau buvo tų, kurie džiaugėsi.
„Nuo to, kaip mane įvertina priklauso ne tik mano laimė. Nuo to priklauso mano šeimos gyvenimas ateinančius metus, be to nereikia pamiršti, kad atstovaujam savo regioną pasauliui. Jeigu būsime blogi – kris mūsų geras vardas. Todėl jaučiuosi atsakingas prieš visą Italiją“, – reikalo rimtumą man bandė aiškinti vienas traktoriuje sėdėjusių vyrų.
Derlius suvienija
Kitose pasaulio vietose taip susivienijusi tauta būna retai, na nebent per didžiausius protestus prieš valdžią ar valstybines revoliucijas. O čia paprasta uoga padarė stebuklą – visus sutelkė vienam tikslui. Ir taip kiekvieną rudenį, rugsėjo ir spalio mėnesiais.
Pagalvojau – juk būtų nuostabu, jeigu Lietuvoje visa šalis taip stipriai susikoncentruotų į, pavyzdžiui, bulvių ar obuolių derlių. O gal į morkų ar juodųjų serbentų, kurių pilna visuose soduose. Gal ir pas mus ėmus vėsti orams visi taptų laimingesni.