Kentšynas ir Survilų istorija
Pradėti reikėtų nuo to, kad šis miestelis Kentšyno pavadinimą gavo visai neseniai. Istoriškai jo pavadinimas – Rastenbergas arba Rastapilis – būtent taip jį ir žinojo to meto lietuviai. Pilies iš pradžių čia nebūta, bet porą kartų Rastenbergą užpuolus Kęstučio vadovaujamiems lietuviams, kryžiuočiai nusprendė įkurti pilį. Ir įkūrė tvirtą pilį, kurios lietuviai jau nebepaėmė – o tiksliau, ir nebebandė imti šturmu, nes tuo laiku tokius įtvirtinimus jau retai kas bešturmuodavo.
Karas tarp Lietuvos ir Ordino pakeitė pobūdį – karyba vyko vadinamaisiais reizais – apsiaučiamojo pobūdžio antpuoliais, kur būdavo vengiama daug puolančiųjų aukų pareikalausiančių pilių šturmų. O 1410 m. – šlovingais Žalgirio mūšio metais – pilis pati pasidavė Jogailos ir Vytauto kariuomenei, žygiavusiai pro šalį.
Su Rastenbergo pilimi susijusi ir kita įdomi istorija – pirmųjų įtariamų Lietuvos žvalgybininkų Survilų istorija. Survilos buvo sena lietuvių didikų giminė. Kurios keli nariai Kęstučio laikais pabėgo į Ordiną ir priėmė krikščionybę. Tomas Survila buvęs Ordino vertėju, buvo įšventintas į riterius ir gyveno Rastenberge. Jam pačiam žuvus Vorsklos mūšyje, liko jo vaikai, kuriuos Ordinas apkaltino... šnipinėjimu Lietuvai. Tada nutiko neįprastas dalykas – Vytautas parašė laišką Ordinui patvirtindamas, jog Survilos jam tikrai neteikė jokios informacijos ir nebuvo jo žvalgai. To pakako išsklaidyti tamsiems debesims, susikaupusiems virš Survilų galvų.
Varmijos Lizbarko pilis
Varmijos Lizbarko pilis – istorinio regiono Varmijos – centras ir viena įspūdingiausių jo pilių. Čia rezidavo Varmijos vyskupas, kuris nors ir oficialiai buvo pavaldus Kryžiuočių ordinui, bet turėjo ir savo atskirumo. Be to, Varmija – viena turtingiausių to meto vyskupijų...
Įdomu tai, kad XV a. viduryje, prieš šiam kraštui atitenkant Lenkijai, Popiežius Varmijos vyskupu paskyrė italų humanistą Enėjų Silvio Pikolomini, kuris... pats netrukus tapo Romos Popiežiumi – Pijumi II. Taigi, Karolis Wojtyla, tapęs Jonu Pauliumi II, toli gražu nebuvo pirmasis su Lenkija susijęs Popiežius... Viduramžiais ši pilis vadinosi šiek tiek kitaip – Halsbergas. Išvertus iš lotynų kalbos – „šventasis kalnas“.
XIV a., kai Lietuva dar buvo pagoniška, po šią pilį vaikščioję Ordino vyskupai svarstė vieną – kaip gi apkrikštyti tą pagonišką kraštą? Be to, ši pilis būdavo pakeliui į Lietuvą – į žygius prieš pagonis keliaujantys riteriai apsistodavo Halsberge.
Kryžiuočių pradžia Elbinge
Elbingas – vieta, nuo kurios prasidėjo lietuvių kunigaikščių didysis galvos skausmas. Vieta, kur gimė ilgaamžė geopolitinė problema, pavadinimu „Kryžiuočių ordinas“. Na, taip, Kryžiuočių ordinas gimė ne čia, bet būtent Elbinge įsikūrė pirmosios kryžiuočių stovyklos. Ko jiems čia reikėjo? O prasidėjo viskas nuo to, kad Mozūrijos kunigaikštis Konradas turėjo labai nemalonius kaimynus – prūsus. Šie nuolat puldinėjo jo žemes, plėšė, degino ir darė daug visokiausių problemų. Konradas neapsikentė ir... pasinaudojo tuo, kad prūsai – pagonys, o tai buvo pagrindas išsikviesti Vokiečių ordiną į pagalbą. Juk tai puiki galimybė kryžiaus žygiui prieš saracėnus!
Štai taip Elbinge pradėjo kurtis Kryžiuočių ordinas. Vėliau už šį pakvietimą Konradas bus prakeiktas, nes su kryžiuočiais problemų turės ne tik lietuviai, bet ir patys lenkai. Na, o pačiam Konradui irgi buvo savotiškai atkeršyta – jo sūnų nužudė Treniota. Bet čia – kita istorija... Elbinge nutikusi viena baisi istorija. Vienas Vokiečių ordino magistrų – Hartmanas iš Grumbacho – minios akivaizdoje liepė sudeginti du savo brolius, kuriuos įtarė bendradarbiavus su prūsais. Tai ir buvo padaryta. Keista istorija net tiems laikams, nes Popiežius apie tai sužinojęs, liepė magistrą pakeisti – ne tiek dėl žiaurumo, kiek dėl nesusitvarkymo.
Elbingas galiausiai netapo centrine Vokiečių ordino vadaviete. Nepaisant to, Elbingo komtūras buvo laikomas vienu svarbiausių Ordino pareigūnų – jo pilyje veikė špitolė, kuriai buvo pavesta globoti riterius ir piligrimus, atvykusius į šią žemę.
Kryžiuočių ordino širdis – Marienburgas
Žymioji, galingoji Marienburgo pilis, kurios nepaėmė net Jogailos ir Vytauto kariauna po laimėto Žalgirio mūšio. Įdomus faktas, jog šioje pilyje, pačiame Vokiečių ordino centre, širdyje, nuolat būta lietuvių... Čia gyveno tokie politiniai pabėgeliai kaip Vytautas, Švitrigaila ar Henrikas Butautas. Taip pat čia atvykdavo lietuviai pasiuntiniai tokie kaip Manvydas ar Čepurna. Trumpai kalbant, net priešų irštvoje būta ryškių lietuviškų pėdsakų. O ryškiausias pėdsakas tas, kad šioje pilyje kalėjo didysis kunigaikštis Kęstutis!
Ši mįslinga istorija nutiko 1361 m. kai Kęstutis, aistringas medžiotojas, dykrose (niekeno žemėje tarp Lietuvos ir Ordino) įkliuvo kryžiuočiams į rankas. Savaime aišku, pažinę jį, kryžiuočiai didįjį kunigaikštį nugabeno į savo svarbiausią pilį. Kažkur šioje pilyje jis buvo kalinamas apie pusę metų. Tada Kęstutis pabėgo. Kaip? Manoma, kad jam padėjo vienas lietuvių kilmės Ordino tarnas. O galbūt jokio pabėgimo ir nebuvo – vargu ar Kęstutis vienas būtų pabėgęs iš gausiai saugomos Ordino pilies. Galbūt paprasčiausiai buvo sumokėta išpirka ir didysis kunigaikštis buvo paleistas – juk tokio rango didikų niekas nežudė, juo laikė už išpirką...
Marienburgo pilies koplyčioje buvo nutikusi kita dramatiška istorija – 1330 m. čia buvo nudurtas Ordino didysis magistras Verneris Orzelnas. Jo žudikas – Johanas Endorfas – buvo susijęs su Lietuva, nes tarnavo Skirsnemunės pilyje, kuri buvo sudeginta kartu su į ją pakviestais lietuvių kunigaikščiais. Yra versija, jog magistrą Endorfas nužudė, nes jį patį papirko Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas.
Įspūdingoji Kvidzyno pilis
Ši pilis yra įdomi tuo, kad prie jos esama didelio bokšto, kuriame buvo įrengtas vadinamasis Dancigeris – pilies tualetas. Visas atskiras pilies bokštas yra paskirtas vien tokiai reikmei. Savaime aišku, kad tokios infrastruktūros įrengimo kaštai buvo milžiniški – ko gero, galima būtų spėti, jog Kvidzyno pilies tualetas – pats brangiausias tualetas visoje Europoje...
Kita įdomi istorija, susijusi su Kvizdyno pilies katedra – čia buvo palaidotas tas Marienburge 1330 m. nužudytas Vokiečių ordino magistras – Verneris Orselianietis. Įdomi ir kita istorija – 1391 m. viena moteris, vardu Dorotej Šmontau, patyrusi keletą vizijų, paprašė, kad ją įmūrytų šios katedros sienoje, palikę tik nedidelį plyšelį maistui. Taip ji prabuvo tris metus – susiformavo šventumo tradiciją ir šią moteriškę imta garbinti – vietos vyskupas pradėjo netgi rinkti medžiagą jos kanonizavimui.
Su Šv. Dorotėja susijusi pirmoji iš Lietuvos įvykusi išvažiuojamojo turizmo kelionė! Ta kelionė įvyko 1400 metais. Pirmoji turistė iš Lietuvos buvo Vytauto žmona Ona – būtent ji lankė šią pilį, šią katedrą ir net kurį laiką gyveno toje vietoje, kur sienoje buvo užmūryta šventoji Dorotėja. Tai galima laikyti savotišku religiniu turizmu. Politiškai žiūrint – tokia situacija susiklostė dėl to, kad tuo metu Lietuva ir Ordinas palaikė gerus santykius – po Salyno (1398 m.) sutarties.