Pradėsiu nuo skrydžio. Kaip žinoma, į Atėnus nėra nei tiesioginių, nei pigių skrydžių. Nežinau, kuri pusė labiau kalta, bet panašu, kad Atėnų ir Vilniaus kalvos mažai rūpi vienos kitoms. Šiais santykiais rūpinasi kitų šalių oro bendrovės, pavyzdžiui, Vokietijos. Apie Vokietijos vaidmenį mano kelionėje į Atėnus dar pakalbėsiu. Skrydžio metu Lufthansa demonstravo prieštaringas vokiškas savybes. Viena vertus, iš pradžių dėl smulkių gedimų, vėliau dėl pūgos buvome 4 valandoms įkalinti lėktuve Vilniaus oro uoste. Beje, kitų bendrovių lėktuvai kilo ir leidosi nepaisydami pūgos. Kita vertus, buvo paaukotas vokiškas tikslumas ir skrydis iš Frankfurto buvo atidėtas, kol mūsų, kelių keleivių, neįsodino į Atėnų lėktuvą.
Atėnai driekiasi tarp kelių kalvų, kurios čia vaidina ypatingą vaidmenį. Centrinė – Akropolio – kalva yra graikų (ir ne tik jų) religinio ir politinio gyvenimo lopšys. Beje, kitos kalvos taip pat turi arba šventyklos liekanas, arba veikiančią cerkvę. Taigi santykiai su dievais Atėnuose pakylėti į aukštumas – ten, kur jiems ir dera. Kalvos svarbios ir tuo, kad tai – Atėnų plaučiai su natūraliais parkais. Čia verta prisiminti lietuviškų žodžių „dvėsuoti“ (kvėpuoti) ir „dvasia“ sąsajas. Maža to, kalvos yra tos dieviškos vietos, iš kurių mūsų akims atsiveria visas didmiestis. Šia prasme jos atveria ir atskleidžia – prisiminkime M. Heideggerio tiesos kaip atverties apibrėžimą. Galiausiai kalvos yra tai, kas Atėnus sieja su kitu Europos istoriniu, kultūriniu ir religiniu centru – Roma. Čia nedrąsiai pamąstau, kad Vilnius taip pat turi žalias kalvas, o viena jų – netgi su akropoliu.
Apie Akropolį ir kitus būties dalykus dar pakalbėsiu, bet prieš tai – apie buities reikalus. Kiekviename mieste ieškau pakankamai pigaus viešbučio, bet su reikalingais patogumais. Pageidautina, kad jis priklausytų žinomam tinklui, nes taip sumažėja rizika atsidurti nepageidaujamoje vietoje. Best Western miesto centre už stulbinamai mažą paskutinės minutės kainą tapo dar viena kalva: iš viešbučio šešto aukšto balkono atsivėrė pusė Atėnų. Tiesa, apačioje kaip ir visame mieste, šmirinėjo pabėgėliai, kurie kartais naktį centre net laužą užkurdavo. Vis dėlto tai taiki publika, kurios neverta nieko klausinėti: pirma, su jais neįmanoma susišnekėti, antra, jie nieko nežino apie miestą, kuriame gyvena. Viešbučio amerikietiškas pavadinimas man priminė du dalykus: JAV demokratiją, paveldėtą iš Atėnų, ir mano draugą filosofą Algį Mickūną iš Atėnų miesto Šiaurės Amerikoje. Demokratija ir filosofija – du dalykai, kuriuos brandino nelyginant vyną šis miestas.
Jei jau prakalbome apie vyną, jo čia apstu už įvairiausią kainą. Mano šilta vakarienė, kurią grįždamas iš universitetų ir muziejų parsinešdavau namo, iš kurios nors šalia esančios užeigos, čia kainuodavo tris eurus (be vyno kainos).
Akropolį žino kiekvienas lietuvis. Tai reiškia aukštapilį. Graikų polis ir lietuvių pilis – etimologiškai susijusios. Papilė (miestas) matomas ir valdomas iš pilies. Kitaip tariant, tai – religinis ir politinis centras. Nors antikiniame Akropolyje turgaus nebuvo, šiuolaikinis pavadinimas Lietuvos miestuose – nuoroda į tai, kad pinigai valdo miestą. Antikinis Akropolis – šventyklų (Partenono, Erechtejono, Atėnos Nikės šventyklos) kompleksas, kuris atsiveria lipant Propilėjos vartų laiptais. Brandenburgo vartai Berlyne – užuomina į Propilėją. Periklio statybos programa V a. pr. Kr. subrandino ne tik garsius graikų architektus (Iktiną ir Kalikratą), bet ir skulptorius (Fidiją). Akropolio muziejus papilėje – tai, ką pirmiausia būtina aplankyti nusileidus iš aukštybių dėl jame sukauptų meno kūrinių iš garsiosios kalvos. Įvairūs graikai nuo muziejų prižiūrėtojų iki profesorių mane bandė išprovokuoti diskusijai dėl šio muziejaus architektūros. Tačiau man šis pastatas – būtent tai, kas geriausiai tinka šioje vietoje savo stiklo fasaduose atspindėdamas garsiąją graikų praeitį.
Parkai ir muziejai – du dalykai, kuriuos stengiuosi aplankyti kiekviename mieste. Apie parkus kalvose jau kalbėjau. Belieka pridurti, kad visas miestas dėl šios prabangos atrodo labai ankštas: Atėnai tiesiog susigrūdę aplink savo kalvas. Ten, kur jų nėra, neliko vietos jokiam medžiui ar krūmui. Tiesa, daugiau erdvės prie jūros, kur važinėja tramvajus. Beje, sausis buvo saulėtas ir šiltas – tinkamas maudynėms.
Kalbant apie muziejus, įsimintiniausi yra minėtieji po atviru dangumi. Vis dėlto yra dar trys muziejai, kuriuos būtina aplankyti, nes tokių tiesiog nėra kitur pasaulyje. Tai Nacionalinis archeologinis muziejus, besiribojantis su Atėnų technikos universitetu, kurio kvietimu pamačiau šį filosofijos lopšį. Šiame muziejuje sukaupta daugybė antikinių graikų skulptūrų. Bene įspūdingiausi vokiečio H. Schliemano, ieškojusio Trojos, radiniai iš senosios Mikėnų civilizacijos.
Numizmatikos muziejus su gausiausia antikinių monetų kolekcija skirtas ne tik pinigų kolekcionieriams. Beje, jis yra to paties H. Schliemano namuose. Bene įdomiausi teminiai antikinių pinigų rinkiniai, pvz. su gyvūnais. Muziejaus pasididžiavimas – Atėnų dekadrachma, padovanota anonimo. Internete skaičiau, kad toks dešimties drachmų pinigas aukcione parduotas už 375 tūkst. dolerių. Įdomu, kada Lietuvos banko pinigų muziejui anonimas padovanos garsiausią lietuvišką pinigą nelietuvišku pavadinimu – portugalą. Beje, Lietuvos bankas galėtų padovanoti kokį LDK pinigą Atėnų Numizmatikos muziejui. Būtų puiki reklama Lietuvai. Čia eksponuojamas Latvijos pinigas, bet apie Lietuvą ir jos ilgą pinigų istoriją – nė žodžio. Nors ir kaip vengiau pinigų temos filosofų mieste, prie jos turėjau grįžti.
Galiausiai siūlau aplankyti Cikladinio meno muziejų tam, kad sužinotume apie graikų pirmtakus ir jų meną. Be to, šiame muziejuje pateikta antikinių graikų kasdienio gyvenimo rekonstrukcija. Įsitikinsime, kad graikams dykinėti nebuvo kada: diena buvo kupina ne tik darbų ir pareigų, bet ir pramogų (puotų).
Muziejų ir universitetų vyraujantis stilius – neoklasicizmas tarsi ilgintis antikinio klasicizmo. Nacionalinio ir Kapodistrijos universiteto Komunikacijos katedros vedėjo širdį atitirpdė taip pat vokietis – M. Heideggeris. Kai išsidaviau, kad esu M. Heideggerio vertėjas, kliūčių komunikacijai nebeliko, juolab kad perėjome prie vokiečių kalbos. Paaiškėjo, kad jis studijavo ten pat, kur stažavausi – Freiburgo universitete ir net svečiavosi pas M. Heideggerį, dar vieną vokietį, pamišusį dėl graikų filosofijos ir kultūros. Po tokių pokalbių tampa nebesvarbu, kad graikų atsakymų į e. laiškus tenka laukti dvi savaites.