Gyventojų nedaug – visoje saloje tėra 40 tūkstančių žmonių, nors Kefalonijos plotas yra beveik 800 kv. kilometrų. Saloje nėra didelių miestų, tačiau keliaujant galima aptikti daug nedidelių gyvenviečių ar miestelių. Nors jie nedideli, tačiau ten galima surasti beveik viską, ko reikia.
Į salą iš Kilini miestelio nesunku pasiekti keltu, kuris pirmyn ir atgal plaukia tris-keturis kartus per dieną. Keltu keliasi ne tik turistai, bet ir mašinos, keliaujančios iš žemyninės dalies į salą, sunkvežimiai, vežantys prekes, ir patys graikai. Į abi puses nuplaukti suaugusiam kaina siekia apie 18 eurų, vaikams nuo 5 iki 10 metų suma šiek tiek mažesnė – 11 eurų. Tiesa, nereikėtų nustebti, jei keltas neatplauks arba neišplauks nurodytu laiku – graikams žodis „punktualumas“ nelabai žinomas – jie gali vėluoti pusvalandį ir visai to nesureikšminti.
Atvykus į salą kelionės automobiliu nepavyks išvengti, mat nors čia egzistuoja viešasis transportas, jis važinėja itin retai, o savaitgaliais nevažiuoja išvis. Didžioji dalis vietinių gyventojų turi automobilius, todėl jiems tai menka problema. Turistams automobiliu pažinti salą yra geriausia – smagu ne tik važinėtis išsiraizgiusiais serpantinais, vaizdas, kuris matomas per langą, taip pat atima žadą: visą salą užkloję alyvmedžių laukai ir kalnų peizažas, pro plyšius tarp kalnų matosi vilnijanti Jonijos jūra. Tai vaizdas, kurio neįmanoma nei tinkamai nufotografuoti, nei pakankamai gerai apibūdinti.
Saugo 500 metų senumo kūną
Pirmas objektas, kurį mums pavyko aplankyti – šv. Gerasimo vienuolynas. Pats jis atrodytų niekuo neišsiskiriantis iš kitų religinių vietų, jei ne įdomios, galbūt netgi savotiškos tradicijos.
Šv. Gerasimo vienuolynas buvo pastatytas ant celės, kurioje gyveno pats Gerasimas. Jis celėje prabuvo daugelį metų misdamas vien duona ir vandeniu bei visą savo laiką atiduodamas Dievui. Pasak gidės, Gerasimas buvo toks liesas, jog nesunkiai pratilpo pro nedidelę angą esančią prie celės prieangio po vienuolynu.
Gavę pasiūlymą patys nulipti ir pabandyti pasižiūrėti, neatsispyrėme pagundai, mat sakoma, jog neišsitepę drabužių ir pralindę pro angą žmonės esą be nuodėmių. O pralysti ten gana sunku – iš pažiūros tik labai lieknas žmogus tai sugebėtų. Tačiau gidė atkakliai tvirtino, jog net ir apkūnus žmogus gali tai padaryti, bet tik tuo atveju, jei jo siela švari.
Nusileidus į celę ir jos prieangį galima pasijusti kaip tikrame siaubo filme: nors lauke temperatūra gerokai viršija 20 laipsnių, nusileidus žemyn ji gerokai žemesnė, oda bėga šiurpas ir ne tik dėl temperatūros. Celė atrodė kaip neaiškiais ženklais ir kryžiais išrašinėtas urvas, kuriame tikrai negalėtų gyventi žmogus. Nė vienas turistas nesiryžo įrodinėti, kiek nuodėmių yra sukaupęs.
Dar keisčiau pasirodė tradicija per kai kurias stačiatikių šventes iš karsto ištraukti patį šv. Gerasimą ir pastatyti jį stačią – kad visi galėtų jam pasimelsti ir padėkoti. Vienuolės Gerasimo palaikus porą kartų per metus netgi perrengia naujais drabužiais. Šis faktas dar labiau šokiruoja paaiškėjus, jog šv. Gerasimas gyveno ir mirė šešioliktame amžiuje. Pats šventojo karstas stovi pačiame vienuolyne ir niekada nebūna iš ten išnešamas.
Urve rengiami koncertai
Sekanti stotelė mums buvo stalaktitų ir stalagmitų urvas, vadinamas Drogarati, esantis 60 metrų po žeme. Urvas atrastas buvo prieš 300 metų, tačiau turistams pradėtas rodyti tik dvidešimtojo amžiaus viduryje. Graikai atrado šį urvą tada, kai vienas žemės drebėjimas atvėrė angą į urvą.
Kadangi čia žemės drebėjimai nėra retas reiškinys ir kartojasi gana dažnai, didžiuliai kristalai dažnai lūžta, tačiau gidė užtikrino, jog nė vienas turistas iki šiol tame urve neužsimušė. Mokslininkai spėja, jog urvas yra itin senas – skaičiuoja beveik 150 milijonų metų.
Tiems, kuriems urvas nekelia įspūdžio, gali pasigėrėti ir kitais dalykais. Gidė pasakojo, jog dėl įdomios garso akustikos urve kartais rengiami klasikinės muzikos koncertai bei kiti renginiai. Eilinę dieną įėjimas į urvą kainuoja 5 eurus.
Nimfų ežeras urve
Kiekvienam, besilankančiam Kefalonijoje, privaloma aplankyti „Melissani“ ežerą urve, kuris nepaliks nė vieno, nesusižavėjusio šio įstabaus gamtos stebuklo grožiu. Pagal graikų mitologiją „Melissani“ urvas buvo nimfų buveinė, apsupta medžių ir miškų, kurią vėliau nuskandino dievas Panas. Ežero dugnas nusėtas akmenimis, o vanduo toks skaidrus, jog atrodo, kad įlipus būtų vanduo siektų daugiausia kelius. Tačiau iš tiesų gylis siekia keliasdešimt metrų, tik vietomis yra sekluma, ant kurios pavyktų išlipti.
Turistams siūloma pramoga urve – su valtimi praplaukti ežeru. Plaukimas užtrunka apie 10 minučių, tačiau tiek užtenka suspėti pasigrožėti ežeru ir neįtikėtinai ryškiomis jo spalvomis bei pasidaryti keletą nuotraukų atsiminimui. Irkluotojas irgi neleis liūdėti – pasakos tas pačias istorijas nuolat keisdamas faktus bei švilpaus linksmas daineles draugiškai besišypsodamas turistams.
Savarankiškas pasiplaukiojimas be gido kainuoja 7 eurus, tačiau visi, kurie plaukė, nusprendė, kad išties verta.
Ekskursijos pabaigai pasivaikščiojome ir papietavome Sami miestelyje. Architektūros prasme, čia daug išvysti nepavyks – pastatai nėra kuo nors išskirtiniai, nerastume nei įdomių pastatų, nei itin senų objektų. Tačiau taip yra visoje Kefalonijoje – XX amžiaus viduryje salą suniokojęs žemės drebėjimas beveik visai nepaliko sveikų pastatų. Bent vieną mitą, jog graikai yra nepataisomi tinginiai, čia galima sugriauti, kadangi per 50 metų jie atstatė beveik viską, ką prarado. Važinėjant po salą galima pamatyti daug apgriuvusių pastatų, kurių atstatyti jau niekas nebesivargino.
Vis dėlto, miestelis, kaip ir visa sala, žavus įspūdingu kraštovaizdžiu, ryškiomis spalvomis ir itin maloniais gyventojais. Didmiesčių bei architektūros gerbėjams čia gali nepatikti, nes iš pažiūros atrodo, kad patekai į šiek tiek nuo civilizacijos nutolusią provinciją, tačiau čia galima ne tik pailsėti Jonijos jūros skalaujamuose paplūdimiuose, bet ir atrasti vietų, kurios turi išskirtinę istoriją, apipintos graikų mitais bei legendomis ir palieka nepamirštamą įspūdį.