Kūniškos meilės paieškos Ukrainoje lietuviams baigėsi visišku fiasko: mes čia mokame pinigus, o jos dar daužosi

Neseniai internetuose skaičiau, kad netrukus bus atnaujinti skrydžiai į Lvovą. Tiesa, ukrainietiškai Lvovas vadinasi Lvivu ir daug kur dabar madinga naudoti būtent šį pavadinimą. Tai yra labai teisinga, nes natūralu jog miestą vadiname kalba valstybės, kurioje tas miestas yra. Mano kartai ir vyresniems, kurie visą gyvenimą Lvivą vadino rusiškuoju Lvovo pavadinimu, naujas vardas yra kiek neįprastas, bet ilgainiui, manau, apsipras visi. Čia kaip su Gruzija, kurią tarsi jau turėtume vadinti Sakartvelu, bet vis dar sunku prisiversti, nes labai jau neįprasta ir liežuvį laužia. Net wordas rašant žodį Sakartvelas braukia jį raudonai – kaip klaidą.

Lvivas yra gerai ir teisinga, tačiau kol kas, jei leisite, šiame tekste aš tą miestą vis dar vadinsiu Lvovu. Ne iš blogos valios ar turėdamas kažkokių gauruotų minčių, bet tiesiog iš įpratimo. Juolab, kad tiek Lvovo, tiek Gruzijos pavadinimai vis dar nėra draudžiami vartoti oficialiai, o kas nėra draudžiama, tas leidžiama.

Taigi, kai pamačiau, kad jau šią vasarą vėl galėsime skraidyti į Lvovą, sukilo malonūs atsiminimai iš ankstesnių apsilankymų šiame mieste. Tiesa, toliau eisiantys atsiminimai yra ne mano, o mano pusbrolio ir dviejų jo draugų, kurie prieš pandemiją reguliariai skraidė į Lvovą malonių akimirkų su vietinėmis merginomis ieškoti. O pripasakojo jie man tiek, kad ėmė atrodyti, jog aš ir pats ten buvau su jais.