Viduržemio jūros saloje, priklausančioje Italijai, – malonus klimatas. Čia harmoningai dera Pietų Europos ir Šiaurės Afrikos gamta su savo išskirtiniais gyventojais – baltaisiais asiliukais ir rožiniais flamingais. Paplūdimių – nesuskaičiuojama įvairovė: nuo kelių kilometrų smėlio ruožų iki atokių, tarp uolų įsispraudusių įlankėlių. Tačiau Europos Karibais vadinama Sardinija gali pasiūlyti kur kas daugiau nei saulę ir grožiu kvapą gniaužiančią jūrą.
Vietiniai, kone šimtą metų perkopę senoliai, mielai pasakoja salą gaubiančias legendas. Šimtamečių, gyvenančių šioje saloje, gausa ir atmintis stebina ne vieną pasaulio mokslininką.
Salos pietuose įsikūrusio nė 700 gyventojų neturinčio Pauli Arbarėjaus miestelio senoliai pasakoja, kad prieš kelis tūkstančius metų jų miestelį pastatė iš keturkampių žvaigždžių nusileidę milžinai.
Legendą pagrindžia rastos iki 8 metrų ilgio kapavietės ir 3,4 metro ūgio mumifikuoti palaikai, milžiniški žmonių kaulai. Panašių kapaviečių, vadinamų „Tomba dei giganti“ (milžinų kapas), aptikta visoje saloje. Oficiali versija teigia, kad XVI a. pr. Kr. siekiantys milžinų kapai – tai masinės laidojimo vietos.
Senolių pasakojimus patvirtintų ir Biblija, kurios Pradžios knygoje (PR 6, 4) rašoma: „Kai Dievo sūnūs susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai.“
Istorikai ir antropologai apie milžinų egzistenciją ir jų antgamtinę prigimtį oficialių versijų nepateikia.
Tačiau Sardinijos gyventojai sardai – atkaklūs ir išdidūs. Jie apie saloje gyvenusius milžinus ir jų ryšius su žvaigždėmis pasakoja nesibaimindami, kad bus palaikyti pamišėliais.
„Prieš 12 tūkst. metų čia gyveno milžinų tauta, kurių kaulų – pilni laukai. Tačiau mokslinininkai jų netyrinėja“, – sako Luigi Muscas. Avis auginantis 60-metis pasakoja pirmuosius milžiniškus kaulus pamatęs dar vaikystėje, kai grįždamas iš mokyklos pasislėpė nuo lietaus vienoje grotoje.
„Kai apie mane šokiravusį atradimą papasakojau seneliui, nei jis, nei jo bendraamžiai nenustebo“, – pasakojo L. Muscas, parašęs dvi knygas apie jo gimtojoje žemėje gyvenusius milžinus ir mistišką žvaigždžių šokį.
„Nesuprantu, kodėl mokslininkai, lyg užburti, ignoruoja šitą fenomeną. Tereiktų rimčiau pradėti kasinėjimus ir jie patys išsižiotų. Nesuprantu, kodėl bijoma atrasti mūsų praeitį, gal baiminamasi, kad nesugebėtų moksliškai to paaiškinti, kad tektų perrašyti istoriją?“ – klausia kitas Pauli Arbarėjaus miestelio gyventojas, aštuntą dešimtį perkopęs Giuseppe Pulisci.
Archeologiniuose kasinėjimuose kadaise dirbęs vyras teigia, pats ne kartą radęs žmonių kaulų, kurie viršijo dviejų metrų ilgį.
„Mums būdavo liepiama iškart šiuos radinius nunešti į bažnyčią ir akylai saugoti, kad nepamatytų jokia pašalinė akis. Paskui tie kaulai, taip pat įvairūs bronziniai radiniai, tiesiog dingdavo“, – pasakoja G. Pulisci.
Sardinijos gyventojai mano, kad aukštą išsivystymo lygį pasiekę milžinai pastatė iki šiol saloje išlikusius seniausius Europoje statinius nuragus (it. „nuraghe“).
Beveik prieš 4000 metų pastatyti iki 20 metrų aukščio ir 35 metrų pločio, nupjauto kūgio formos statiniai iš milžiniškų akmens luitų be jokios rišamosios medžiagos mokslininkams iki šiol kelia daugybę klausimų.
Gynybinės pilys? Gyvenamieji namai? Šventovės? Vienos nuomonės dėl šių į UNESCO paveldo sąrašą įrašytų tik Sardinijoje aptiktų statinių paskirties nėra.
Labiausiai paplitusi nuomonė, kad nuragai – gynybinė pilis, iš kurios buvo stebima ir ginama teritorija. Archeologai mano, kad saloje egzistavo daugiau kaip 20 tūkstančių tokių mistinių statinių, tačiau išliko tik apie 7 tūkstančius. Daugelis jų panašūs į akmens luitų krūvą, o turistų dėmesio sulaukia tik keli geriau išsilaikę statiniai.
Kur dingo aukštą civilizacijos lygį pasiekę milžinai? Manoma, kad jų pėdsakus nušlavė prieš kelis tūkstančius metų pietinę Sardinijos dalį nusiaubęs cunamis.
Suprantama, milžinais tiki ne visi. Netikinčiųjų sardai prašo paaiškinti, kodėl Sardinijoje iki šiol egzistuoja laivai, vadinami „fassonis“? Tokiu pat pavadinimu vadinami tradiciniai Peru laivai. Kodėl piramidžių, saulės, žvaigždžių ir milžiniškų figūrų kulto, smegenų ir dantų gydymo procedūrų pėdsakų aptinkama ne tik Egipte, bet ir Sardinijoje?
Milžinais tikintys sardai turi paprastą atsakymą: čia gyvenę milžinai ne tik pastatė pirmuosius statinius žemyne, bet ir daug keliavo, todėl puikiai pažinojo tiek netoliese esančios Afrikos, tiek toli esančios Pietų Amerikos tradicijas.
Apie Sardinijoje gyvenusius milžinus neva dar VIII a. pr. Kr. pasakojo Homeras. Epe „Odisėja“ graikų dainius pasakoja apie kiklopo (graikų mitologijoje – milžinas viena akimi) Polifemo įkalintą Itakės karalių Odisėją. Nors Homeras Sardinijos vardo nemini, milžinais tikintys sardai mano, kad Trojos karo didvyrio kalėjimu virtę urvai yra Vidurio Sardinijos rytinėje pakrantėje.
Homeras – tik viena į Sardiniją atkeliavusių įžymybių. Praėjusio amžiaus viduryje šiaurės rytų pakrantėje princas Karimas Aga Khanas pradėjo Smaragdinio kranto statybas. Prabangiomis vilomis nusėta smaragdo spalvą primenančios jūros pakrantė virto pasaulio žvaigždžių susibūrimo vieta.
Smaragdiniame krante atostogauja įtakingiausi pasaulio politikai, šeichai, kino, muzikos ir sporto žvaigždės. O smaragdiniuose vandenyse inkarus nuleidžia viloms prabanga nenusileidžiančios turtuolių jachtos.
Pastaraisiais metais Smaragdinį krantą pamėgo iš naftos ir dujų milijardus susikrovę rusų oligarchai.
Kaip sako sardai, nauji laikai – naujos žvaigždės ir nauji milžinai. Jei ne ūgiu ir didvyriškumu, tai bent banko sąskaita.
Daugelis naujųjų žvaigždžių tiesiog vartosi neišpasakyto grožio paplūdimiuose. Tačiau viena seniausių žemių vadinama Sardinija traukia ne tik saulės bei jūros glamonių ištroškusius. Vis dažniau ši Italijai priklausanti Viduržemio sala, kurią vietiniai 1,6 mln. gyventojų tituluoja atskiru kontinentu, traukia kitokį kontingentą: ieškančius stiprių pojūčių, legendų pėdsakų, mistikos aistruolius.
Svarbiausi nuragai:
„Su Nuraxi Barumini“ – pietinėje salos dalyje, Barumini miestelio apylinkėse. XV–VII a. pr. Kr. aplink pagrindinį 19 metrų aukščio statinį su keturiais bokštais iškilęs statinių kompleksas atkastas tik prieš pusšimtį metų. 1997 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
„Nuraghe Santu Antine“ – Toralba miestelio apylinkėse šiaurės vakaruose. Dėl pastatų didingumo šis statinių kompleksas dar vadinamas „Sa domu de su Re“ (išvertus iš sardų dialekto – Karaliaus namai).
„Nuraghe Losa“ – šalia Abasantos miestelio Vidurio Sardinijos vakaruose. XV–XIII a. pr. Kr. iš bazalto akmens luitų pastatytas statinys VII–VIII a. buvo naudojamas ir laidojimo apeigoms. Netoliese galima aplankyti ir vadinamojo milžinų kapo liekanas.
Milžinų kapavietės:
„Osono“ netoli Triėjaus miestelio rytinėje Vidurio Sardinijos dalyje laikomas seniausia kapaviete, siekiančia 1600 m. pr. Kr.
„Sa Dom’e S’Orku“ (išvertus iš sardų dialekto – Pabaisos namas) milžinų kapas visai šalia salos sostinės Kaljario.
„Coddu Vecchiu“ šiaurinėje salos dalyje greta kurortinio Arzakenos miestelio yra viena didžiausių išlikusių kapaviečių.
Grotos:
„Grotta di Is Zuddas“ Santadžio miestelio apylinkėse pietinėje salos dalyje vadinama vienu įspūdingiausių stalaktikų ir stalagmitų kūrinių Europoje.
„Grotta del Bue Marino“, liet. Jūrų jaučio grota Dorgalio kurorte rytinėje salos pakrantėje. Šie urvai kalkakmenio kalvose pasiekiami tik laivu. Prieš kelis dešimtmečius, kai urvus aplankydavo tik vietiniai aviganiai, juose gyveno jūrų ruoniai. Milžinais tikintys sardai mano, kad šiose grotose po Trojos karo namo grįžtantį Odisėją kalino vienaakis milžinas Polifemas.
„Grotta di Nettuno“, liet. Neptūno grota Kačijos kyšulyje šiaurės vakarų pakrantės įlankoje, netoli turistų mėgstamo ir svarbaus žvejybos uosto Algero miesto. Beveik pusantro tūkstančio metrų ilgio vingiuotas urvas su daugybe besijungiančių erdvių laikomas gražiausiu saloje. Grotą galima pasiekti laivu arba iš sausumos uoloje iškaltais 654 laiptais.
Dėmesio vertos vietos:
„Tharros“. Archeologinė vietovė Vidurio Sardinijos vakarinėje pakrantėje, netoli Oristano miesto. Manoma, kad Taroso miestas jūros pakrantėje buvo pastatytas XII a. pr. Kr., tačiau dalį jo prarijo jūra.
Vėliau čia apsigyveno finikiečiai. Miestas augo Kartaginos okupacijos metais. Naujam gyvenimui jį prikėlė romėnai. Termų, šventovių, dirbtuvių, gyvenamųjų namų ir gatvių liekanos, supamos kvapą gniaužiančio kraštovaizdžio, kasmet sutraukia būrius turistų.
Azinaros sala prie Sardinijos šiaurės vakarų pakrantės. 52 kvadratinių metrų negyvenama sala iki 1999 m. buvo izoliuota nuo pasaulio. Čia veikė itin griežto režimo kalėjimas, kuriame dienas už grotų leido žiauriausi Italijos nusikaltėliai ir mafiozai. Dabar sala verta dėmesio ne tik dėl vizito buvusiame kalėjime, bet ir dėl išskirtinių jos gyventojų – baltųjų asiliukų.
Nora. Archeologinė Noros vietovė pietinėje salos pakrantėje, Pulos kurorte.
Manoma, kad Nora – pirmasis Sardinijoje iškilęs miestas, tačiau didžiąją jo dalį pasiglemžė jūra. Kai kas net mano, kad Nora yra legendinis Atlantidos miestas. Šios versijos kol kas niekas nepatvirtino, bet ir nepaneigė.
„Anghelu Ruju“ nekropolis. Priešistorinis „Anghelu Ruju“ (išvertus iš sardų dialekto – „Raudonasis angelas“) nekropolis yra netoli Algero miesto Šiaurės Sardinijos vakarų pakrantėje. Daugiau kaip 5000 metų senumo nekropolis vertas dėmesio dėl 38 senovinių požeminių kapų, kuriuos vietiniai gyventojai vadina „Domus de Janas“ (išvertus iš sardų dialekto – fėjų arba laumių namai). Tokių uolose iškirstų požeminių kapų Sardinijoje aptikta daugiau kaip pustrečio tūkstančio.
Sardinijos sostinė Kaljaris (it. „Cagliari“). Nepanašus į jokį Italijos miestą, lyg iš pasakos nusileidęs miestas uostas ant kalvos.
Kaljaryje dėmesio vertų objektu gausu: romėnų amfiteatras, katedra, vienas garsiausių Italijoje botanikos sodas, XIX a. San Remy bastionas su apžvalgos aikštele, keturi gynybines funkcijas atlikę bokštai, iš kurių atsiveria puiki miesto panorama.
Tačiau tikrąją miesto dvasią galima pajusti bevaikštant siauromis senamiesčio gatvelėmis ar apsilankius vienoje senamiesčio užeigų taip pat miestą skalaujančio 8 kilometrų ilgio paplūdimio „Il Poetto“ kavinėse.
Mistikos ir legendų aistruoliai ne tik milžinų iš žvaigdžių, bet ir kryžiuočių bei masonų pėdsakų ieško vietinių turizmo asociacijų organizuojamose ekskursijoje po sostinės senamiestį, bažnyčias ir požemius.