Ši kelionių istorija ne veltui parašyta šventiniu laikotarpiu. Nes šis objektas, apie kurį papasakosiu, pastarosiomis dienomis per televiziją rodomas nuolatos. Ryte per vieną kanalą, per pietus per kitą, vakare dar per kelis. Būtent Kalėdos yra šios stebuklingos pilies laikas, todėl pats metas ten nukeliauti.
Visa mūsų vaikystės klasika: „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Pelenė“, „Dama ir Valkata“, „Merė Popins“, „Miegančioji gražuolė“, „Bembis“, „Alisa Stebuklų šalyje“, „Mikė Pūkuotukas“ ir daugybė kitų filmukų prasideda ir baigiasi nuo to paties vaizdo – saliutų fone rodoma didinga pilis.
Kai esi mažas vaikas tam tikri dalykai atrodo tiesiog neįmanomi. Svajoji svajoji, bet mintyse supranti, kad tai niekada nebus išpildyta. Taip man buvo ir su ta pilimi, kurią rodo visuose „Walt Disney“ filmuose ir filmukuose. Daug metų galvojau, kad realiame pasaulyje tokia grožybė tiesiog neegzistuoja.
Ir žinote, tenka pripažinti, kad stipriai klydau, nes visai netoli Miuncheno, Vokietijoje, sniegu padengtuose Bavarijos kalnuose stovi pasakiško grožio Noišvanšteino (Neuschwanstein – orig.pav.) pilis – toji, kuri sužavėjo ir įkvėpė animacijos Dievą Voltą Disnėjų (Walt Disney). Jis taip ją pamilo, kad Noišvanšteino atvaizdą ėmė naudoti visoje savo produkcijoje. Net ir po jo mirties taip liko – viskas, ką sukuria ši kompanija būna paženklinta Vokietijoje stovinčia pilimi. Ne veltui, daug kas nuvykęs prie šio didingo statinio sako, kad tai gražiausia, ką teko matyti visame pasaulyje.
2016 metais „The Independent“ paskelbtame labiausiai atpažįstamų prekės ženklų reitinge, „Walt Disney“ atsidūrė 13-toje vietoje. Taigi, šį logotipą su visa pilimi tikrai pažįsta bene kiekvienas. Tai kokybiškos animacijos ir gerų šeimyninių filmų ženklas.
Šią pilį Vokietijai ir pasauliui padovanojo Liudvikas II-asis (dar vadinamas „Pasakų karaliumi“). Įdomu tai, kad Bavarijos Karaliumi jis tapo labai jaunas, vos 18-kos metų ir kaip mat išgarsėjo ekscentrišku gyvenimo būdu. O galiausiai buvo pripažintas pamišusiu ir netinkamu valdyti.
Šis valdovas buvo labai garbinamas moterų, nors pats, sakoma, buvo homoseksualus ir įsimylėjęs kompozitorių Ričardą Vagnerį. Jis reguliariai kalbėdavosi su mirusiais kitų valstybių valdovais, be to, stipriai domėjosi reinkarnacija, kas tuo metu Vakarų Europoje buvo gana nauja ir nesuprantama.
Ekskursijoje po šią pilį metu gidai pasakoja, kad prisiklausęs Vagnerio operų, Liudvikas II-asis imdavo persirenginėti jų herojais, taip paskęsdavo savo fantazijose, kad būdavo sunku su juo susikalbėti.
„Pasakų karaliaus“ gyvenimą vis dar gaubia daugybė klausimų: ar jis nusižudė, ar buvo nužudytas? Kodėl jis maniakiškai domėjosi pasakomis ir legendomis? Ar jis iš tiesų buvo pamišęs, ar tai buvo tik sąmokslas prieš jauną neparankų karalių.
Noišvanšteinas buvo be galo technologiškai pažangi pilis. Ten dėjosi tiems laikams neregėti dalykai: tarnai buvo kviečiami elektriniais skambučiais, iš kranų bėgo šaltas ir šiltas vanduo, ten buvo liftas ir net... vandentiekis bei šildymo sistema.
Galbūt todėl ši pilis tapo viena iš finalisčių, kai buvo renkami 7 naujieji pasaulio stebuklai.
Neuschwanstein reiškia „naujosios gulbės akmuo“ ir tai taipogi yra susiję su Vagneriu. Pavadinimas kilo nuo vieno jo operos veikėjo – gulbių riterio.
Tiesa, nors Noišvanšteino pilis yra garsiausia, kurią pastatė Liudvikas II-asis, ji – tikrai ne vienintelė. Jis buvo pilimis tiesiog apsėstas. Teigiama, kad ne tik dėl savo noro gyventi pasakų pasaulyje, tačiau ir dėl noro jaustis saugiai ir kartais pasislėpti nuo aplinkinio pasaulio.
Į pagrindinę ir garsiausią savo pilį, kurioje dabar kiekvieną dieną apsilanko net apie 5-6 tūkstančius žmonių jis niekada nekvietė svečių, nepriiminėjo nieko, net draugų. Nors buvo įsirengęs milžinišką koncertų salę. Planavo, kad joje gros Vagneris, o vienintelis žiūrovas bus pats karalius. Savo pavaldiniams vis kartojo, kad net po mirties pilyje jis nepageidauja pašalinių asmenų. Baisiausias košmaras Liudvikui atrodė, kad ji kada nors galėtų tapti muziejumi. Jo didenybės apmaudui, praėjus lygiai septynioms savaitėms po jo mirties – pilis buvo atidaryta pirmiesiems lankytojams – miestelio žmonėms. Niekas į valdovo norus neatsižvelgė.
Kaip ji tapo Disnėjaus simboliu? Istorija paprasta – eilinį kartą įkvėpė kelionės. Todėl visada visiems kartoju: keliaukite, atraskite koks gražus mus supantis pasaulis.
Voltas Disnėjus tą ir darė. Kai jis su žmona, dar prieš atidarydamas savo pirmąjį Disneilendą keliavo po Europą, užsuko pasižvalgyti ir į Bavarijos žemes. O kai čia išvydo Noišvanšteino pilį niekada jos negalėjo pamiršti. Šis statinys jam tapo visų pasaulio pilių etalonu.
Jie tiesiog įsimylėjo. Ir nuo tos dienos, daugelyje savo kūrinių ėmė ją atvaizduoti. Pirmą kartą jos elementai buvo panaudoti 1950 metais pasirodžiusioje „Pelenėje“ ir kiek vėliau „Miegančiojoje gražuolėje“. Jų animacinės pilys buvo labai panašios į Noišvanšteino.
O 1955 metais liepos 17 dieną, Kalifornijos valstijoje JAV – pirmajame pasaulyje Disneilende, buvo atidarytą „miegančiosios gražuolės“ pilis, taip pat itin panaši į originalųjį Noišvanšteino variantą. Tik tikrosios pilies aukštis 65 metrai, o „miegančiosios gražuolės“ – 23 metrai.
1985 metais pilis atsirado ir „Walt Disney Pictures“ logotipe. Nuo to laiko jis tapo atpažįstamas visame pasaulyje. Vos pamačius pilį TV ekrane, pasidaro aišku, kad tai, ką tuojau žiūrėsi, yra Disnėjaus produkcija. Logotipas tobulėjo ir tai, ką matome dabar, dar panašiau į Noišvanšteino pilį – 3D vaizde atsirado spalvų, išraiškingų formų ir net fejerverkų.
Lietuviams, norintiems šią didybę išvysti savo akimis prireiks maždaug keturių valandų, keliaujant iš Vilniaus. Pirmiausia – per ne pilnas dvi valandas teks nuskristi iki Miuncheno. Šią kryptimi kompanijos „Airbaltic“ lėktuvai tiesiogiai skrenda pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. Kitomis dienomis skrydis vykdomas su persėdimu Rygoje. Pavyzdžiui, vasario mėnesį bilietas į vieną pusę reisu „Vilnius – Miunchenas“ kainuoja nuo 34 eurų. Tad pirmyn atgal suskraidyti galima už 68 eurus.
Nuo Miuncheno oro uosto iki pilies važiuokite traukiniu, kelionė truks maždaug pusantros valandos, kartais truputį ilgiau, priklauso nuo pasirinkto reiso. Valstybiniai Vokietijos geležinkeliai „DB – Deutsche Bahn“ tokioms pažintinėms kelionėms siūlo specialų, pigesnį „Bavaria Ticket“ (Bavarijos bilietas – liet.).
Nuo Miuncheno jums reikės keliauti iki Füseno miesto stoties, o ten perlipti į autobusą vežantį iki pat gražiosios pilies papėdės (kelionė juo truks mažiau nei 10min.). Traukinio ir autobuso bilietų kaina dviem žmonėms pirmyn ir atgal – 32 eurai. Jeigu keliaujate trise, grupinis „Bavaria ticket“ bilietas jums kainuos 39 eurus, o jeigu keturiese – 46 eurus.
Įėjimas į Noišvanšteino pilį asmenims nuo 18 metų kainuoja 13 eurų. Nepilnamečiams bilietus kasoje išduoda nemokamai. Nuo kasų iki pačios pilies siūloma eiti pėsčiomis, tai trunka apie 30 min. visą laiką kopiant į statų kalną.
Arba, jeigu bijote kopimo, galima rinktis lengvesnį variantą. Už 2,5 eur. visus norinčius gali pavežti autobusiukas. Tiesa, žiemos laiku dažnai jis nevažiuoja dėl slidaus kelio.
Už 7 Eur žmogui galima pakilti ir su arklių traukiama karieta, šios slidaus kelio nebijo. Eilė prie karietų stovi visą dieną, joje savo eilės tenka laukti apie valandą ar net ilgiau. Jeigu klausiate patarimo – laukti tikrai neapsimoka. Nei autobusiukai, nei karietos iki pat pilies nepakyla. Nuo jų sustojimo dar šiek tiek teks palipėti savomis kojomis.
Neteko Bavarijoje būti šiltuoju metų laiku, kai viskas žydi ir žaliuoja, tačiau žiemą šiame Vokietijos regione tikrai atrodo įspūdingai. Kuo toliau nuo Miuncheno – tuo daugiau kvapą gniaužiančių kalnų vaizdų. Jeigu turite laiko – važiuojant pakeliui link tikslo rekomenduojama išlipti pasivaikščioti mažesniuose miesteliuose. Perlipti į kitą traukinį papildomai nieko nekainuos.
Tačiau jeigu ir neišlipsite, nesijaudinkite, galutinė stotelė – Füsenas tikrai nenuvils. Senovinis miestelis apsuptas alpių. Kiekvienas namas, kiekviena gatvelė atrodo taip, kad norisi viską fotografuoti.
Čia populiaru važinėtis kalnų dviračiais, aplankyti Lechfall krioklį ar net pėsčiomis nueiti į Austriją, esančią vos kilometro atstumu. Jei esate pilių gerbėjas, čia rasite bent porą kitų, be įstabiojo Noišvanšteino.
Maža paslaptis tiems, kurie planuoja ten nuvykti. Jeigu galvojate, kaip žmonės padaro tokias nuostabias pilies nuotraukas tarsi iš labai aukštai, atskleisiu paslaptį. Reikia nužingsniuoti ant Marienbrücke tilto, iš kur ir atsiveria toks magiškas vaizdas. Tik žiemos metu tiltas ne visada būna atidarytas, pavyzdžiui, man nepasisekė ant jo patekti. Apsaugos darbuotojai gąsdino, kad tiltas labai slidus, todėl jį pereiti būtų pavojinga gyvybei. Orams atšilus – tiltą aplankyti tiesiog būtina.
Nenustebkite, kad kai kurie pilies kampai yra aptverti statybinėmis tvorelėmis. Šiuo metu ji gražinasi, meistrai atlieka būtinus kosmetinius pakeitimus, taiso tai, kas pradėjo trupėti. Kada tai baigsis kol kas nėra aišku, bet ekskursijoms remontas netrukdo.
Nors iš išorės dekoracijų nėra pernelyg daug, viduje viskas alsuoja prabanga – auksiniai sietynai, prabangios medžiagos ir gausybė detalių. Deja, viso to jums parodyti negaliu, mat pilies administracija griežtai draudžia viduje daryti bet kokias nuotraukas, draudžiamos net asmenukės. Už vidaus vaizdų publikavimą viešojoje erdvėje, be atskiro leidimo, net gi grėstų nemenka bauda. Tad vienintelis būdas visą tai pamatyti – nuvykti tiesiai į pilį. Karalius Liudvikas planavo savo ypatingame statinyje turėti 200 kambarių, tačiau dabar lankytojams prieinami tik 14, mat tik tiek jų pavyko pilnai užbaigti.
Pasivaikščiojimas po pilies vidų trunka nepilną valandą. Visus turistus būtinai lydi ekskursijų vadovai, vaikščioti savarankiškai yra draudžiama.
Negana to, kad pilis įkvėpė Voltą Disnėjų, yra sakančių, kad ir Piotras Čaikovskis „Gulbių ežerą“ sukūrė pakerėtas Noišvanšteino grožio. To patikrinti, žinoma, negalime niekaip, tačiau žiūrint į šią pilį, nekyla jokių abejonių, kad toks vaizdas gali įkvėpti didžius meno kūrinius.
Svarbu žinoti, kad Bavarijos apylinkėse Noišvanšteino nereikėtų vadinti Disnėjaus pilimi. Nors vietiniai puikiai supranta, kad turistams toks apibūdinimas daug artimesnis, jie pyksta, kad atvykėliai negerbia Vokietijos istorinio paveldo. Ir labiau išaukština populiariąją kultūrą. Tad jeigu Füsene kokio žmogelio paprašysite parodyti kelią iki Disnėjaus pilies – šis gali jums ir neatsakyti apsimetęs, kad nesupranta apie ką kalbate.
Keista, tačiau aplink pilį niekas net neparduoda nieko susijusio su Disnėjaus personažais.