„Pala, tu nori mums pasakyti, kad viena pasaulio pažangiausių šalių negeba susitvarkyti buities?“ Taip, aš būtent tai jums noriu pasakyti. Itin nuviliantys reikalai. Jei nenorite nusivilti švedais kaip tauta, neskaitykite šio teksto, nes čia aš sukrausiu savo dešimtmetį ar ilgiau kauptą frustraciją.
Švedai yra taip prisirišę prie savo „vintažinės“ virtuvės su spintelėmis iš faneros, neveikiančios, pasenusios, kreivai instaliuotos su tarpais tarp kitų baldų buitinės technikos, klibančių baldų, kad normaliam lietuviui nervai nelaiko. O apie jų negebėjimą valytis ir tvarkytis man net nekyla ranka rašyti, bet kažkas, velniai griebtų, turi pasakyti teisybę. O kas, jei ne aš.
Jeigu tikitės tokio vaizdo, kaip iš skandinaviško minimalistinio interjero salono – balto marmurinio stalviršio virtuvėje, nematomų lengvai išslystančių gartraukių, spintelių be rankenų ir baltų orchidėjų fone – tai tokie namai egzistuoja, bet tik pas aukščiau negu vidutinės socialinės klasės žmones. Patikslinsiu – pas aukštesnę klasę su skoniu, mėgstančią, gebančią bei galinčią investuoti į savo aplinką.
Būtent jiems yra skirti visi švediško dizaino salonai, išskirtiniai baldai. Pas tokius gyventojus taip pat reguliariai atvažiuoja valymo įmonės ir už užmokestį iššveičia jų namus.
Didžioji dalis Stokholmo gyventojų visgi yra vidurinės arba žemesnės klasės bėdžiai, važiuojantys į „Ikea“ ir, iš ten parsivilkę dalimis išskaidytų lentynų, nesugeba normaliai susikomplektuoti ar bent jau susiveržti dalykų. Vidutinio švedo namuose vyrauja eklektika – vintažinė savadarbė spintelė iš faneros („mes čia nenorime griauti – kultūrinis paveldas“. Iš tiesų jūs nenorite griauti, nes esate atgrubnagiai tingūs liurbiai, kurie ir norėdami nemokėtų susitvarkyti); moderni sofa iš kokio nors salono ir apvainikavimui klibančios byrančios lentynos.
Didelė dalis vidutinio – juolab žemesnio – sluoksnio švedų neturi skonio, kaip kad skonio neturi dauguma švedžių moterų, vaikštančių su nutįsusiais megztukais ir žemę šluojančiais sijonais, kurie yra seksualūs lygiai tiek, kiek seksualus tualeto šepetys.
Kadangi po Stokholmo miestą krausčiausi daug, mačiau nemažai. Yra tekę gyventi ir marmuro stalviršiais dengtų virtuvių namuose, tačiau dauguma variantų visgi būdavo klaikiai nesutvarkyti. Vienas iš pirmų darbų persikrausčius būdavo pereiti per baldus ir priveržti atsilaisvinusius varžtus. Klibantys baldai yra toks epinis švediškos buities kultūros dalykas, kad, jei būčiau poetė, apdainuočiau šitą reiškinį savo kuriamose eilėse. Sukurčiau liaudies monumentą, skirtą klibantiems švedų baldams įamžinti.
Tuomet reikėdavo chemija atsikimšti užsikimšusias kriaukles bei dušą ir galiausiai išsišveisti pakampes. Teoriškai nuomojamas būstas turi būti užleidžiamas jau kruopščiai išvalytas. Praktikoje dažnai būdavo kitaip. Kartą informavau savininkę, kad man perleisto jos buto švaros būklė nėra patenkinama. O kas jai – ji pasišvilpaudama guli paplūdimyje Pietų Amerikoje. Man grubiai, kaip kad daro nemoteriškos perdėtai feministikuotos neauklėtos švedės, atšovė, kad „tavo ir mano švaros standartai greičiausiai skiriasi. Aš ten tris dienas šveičiau“. Moterie, tu tris dienas šveitei todėl, jog prieš tai buvai nešveitusi bent jau 5 metus.
Jos švaros standartai buvo riebalais apaugęs gartraukis, priaugusios maisto nuoviros ant elektrinės viryklės (kurias reikėjo fiziškai gramdyti su specialiu stiklui valyti skirtu gramdikliu), apaugęs tualetas ir smirdantis šaldytuvas. Pakabėjusi ant lubų ir sienų praktiškai savaitę, viską susitvarkiau į sau toleruojamą aplinką. Ir tai nėra išskirtinis atvejis. Tokių atvejų – daugybė. Norint gyventi Stokholme, kuriame yra pastovus būstų trūkumas, sukandi dantis ir kenti.
Ar švedus galima būtų pavadinti apsileidusiais? Tikrai taip, ypač tam tikro rango moteris, kurios nemano, kad buitis yra jų reikalas, nemoka ir tingi tvarkytis, kaip ant krosnies gulintis trečias brolis Jonas tinginys. Švedų spintelėse būna sustatyta modernių bei efektyvių valymo priemonių kartais ir už šimtus eurų. Bet kas iš to, jei jie jų nenaudoja. „Ar bandėte valytis, gerbiamieji?“ Švedai tik mykia ką nors.
Mūsų lietuvaitės mirtų iš svetimos gėdos, įžengusios į vidutiniokiškos švedės prižiūrimą buitį. Mūsų lietuvaitės imtų kaipmat uoliai šveisti, skalbti, siurbti ir situaciją pagerintų. Bet švedės yra tinginių pantys.
Kas mums yra kassavaitinis reguliarus tvarkymas, švedėms yra kartą per dešimtmetį arba tik kraustantis atliekamas darbas. Jos gyvena ir valgyti gamina ant pridegusių privarvėjusių viryklių, dauguma kurių kaip ir didžioji dalis buitinės technikos yra beviltiškai pasenusi, nenaudotina, o dažnai net neveikianti.
Buitinę techniką, kokia stovi pas nelabai besistengiančio švedo su dviem vaikais namuose, jūs Lietuvoje rastumėte pas bobutes kaimuose, kurioms su meile sūnūs ar dukros atvežė savo kiek panaudotą techniką, nes patys ką tik atsinaujino savo. Bet ir tai greičiausiai rastumėte geresnę – vaikai savo mamą labiau myli, nei švedas save.
Iš negebėjimo ruošti, laikyti maistą atsiranda perdėtas pusgaminių vartojimas. Stebinančiai didelė dalis vidutinio socialinio sluoksnio švedžių maisto negamina, minta ir savo vaikus maitina pusgaminiais: žuvų piršteliais, šaldyta pica, visokiais kitokiais pseudo kepsneliais, kurie, patekę į kraują, momentaliai arterijas užklijuoja plastmase.
Skandinavijos sostinės namų būklė
Labai didelė dalis namų Stokholme yra senos statybos, statyti aplink 1960-uosius, ir išvaizda niekaip nelenkia Vilniaus Karoliniškių ar Kauno Dainavos. Tačiau jei kai kuriuose Stokholmo rajonuose yra investuojama, statoma naujai, tai kituose net nesivarginama – jie yra nurašyti kaip nešvediški, kriminaliniai, sudėtingi ar prasti. Diskriminacija visu gražumu, ponai ir ponios. Dėl dievo meilės, nustokite stebėtis pagaliau.
Labai daug kur senos statybos namų įsimetęs pelėsis – dėl prastos, neegzistuojančios ventiliacijos. Man regis, net sovietmečiu statyti blokiniai namai buvo suplanuoti logiškiau, nes juose būdavo įrengtos orlaidės. Prieš dešimtmetį Stokholmo miesto valdžia ėmėsi kai kuriuos namus iš pagrindų renovuoti: iškraustė gyventojus (kur kraustytis, buvo jų problema) ir keitė vamzdynus, klozetus bei vonias ir kriaukles. Ar situaciją pagerino? Taip, maždaug pusmečiui. Toks laikinas aplopymas visiškai plyšusio drabužio. Ventiliaciją irgi bandyta tobulinti, tiksliau, tokią įdiegti. Pasakysiu, kaip – atvažiavo atgrubnagiai meistrai, išgręžė skyles sienose virš langų ir išėjo. Prašom, jums ventiliacija (kai kur uždengta pseudo tinkleliais).
Gana užknisanti smulkmena – atverčiamų langų švedai neturi. Švedijoje langai atsidaro į šoną ir po to blaškosi maskatuojami vėjo. Kaip dėl vaikų saugumo, klausiate? Jeigu neprižiūrėtas vaikas išlipa per langą, tai yra to vaiko ir tos mamos reikalas.
Atskiros eilutės nusipelno pašto dėžutės, kurios yra įrengtos ne prie laiptinės įėjimo, o pačiose duryse. Įsivaizduokite, kad jūsų buto duryse būtų plyšys laiškams įmesti. Švedų senos statybos lauko duryse yra toks plyšys, pro kurį atėjęs paštininkas įmeta paštą ir spaudą, kas normaliam namie esančiam žmogui gali sukelti aparpuolį – ant grindų metrą krentantis paštas dažnai sukelia nemenką garsą.
Ar pro tas pašto dėžutes pokštininkai bando kišti ką nors kita? Taip – įgudę vagys tokiu būdu atsirakina buto duris ir jį apšvarina. Nenorintys apšvarinti meta savadarbes bombeles – šiaip sau, pramogai. Tas duryse iškirstas tarpas yra garantija nusikaltimui, bet tūkstančiai švedų gyvena ir galvos nesuka, nes jie kitaip nematę. Signalizacijas ten įsivedusi tik mano minėta aukštesnioji klasė marmurinėmis virtuvėmis.
Paprastas švedas net nesupranta signalizacijos funkcijos. Jie yra įpratę gyventi būryje, negudriai ir neapsaugotai, daugmaž taip, kaip juos yra auklėję darželyje – sumetę visus miegoti ant nudrengtų bet kaip ant grindų sumestų čiužinių.
Iš kur tas švedų atgrubnagiškumas?
Ne savas būstas – dauguma butą nuomojasi (esu rašiusi apie sistemą čia). Elementarus negebėjimas ir nemokėjimas, tingumas, išlepimas, bet svarbiausia – kooperatyvinis mąstymas – „čia ne mūsų“, negebėjimas bei nenorėjimas prisiimti atsakomybės. Čia yra mentalitetiniai dalykai – tu jiems kuolą ant galvos tašyk, jie nesupranta ir nenori suprasti. Jiems tiesiog taip yra pakankamai gerai ir tinkama.
Toks dalykas, kaip apšiltinimas žiemą apskritai jiems neatsitinka. Jei pro langus švilpia vėjai, vadinasi, švilpia vėjai ir niekas nieko nesiims. Manote, kimš kokį apšiltinimą, klijuos apsaugines juostas? Žiūrėkite, jeigu tie žmonės nemoka normaliai prisiveržti savo baldų varžtų, ar jūs galvojate, kad jie užsiims namų šiltinimu? Atsimenu vėją švilpiant ir ligoninės pogimdyminėje palatoje. Indaplovę senos statybos butuose turi retas, nes tose virtuvėse sunku instaliuoti, jos nepritaikytos.
Kartą gyvenau bute, kuriame teoriškai indaplovė buvo. Praktikoje ji buvo instaliuota neteisingu būdu, nes neišpumpuodavo vandens, gedo; atidarius stalčius, ji pusiau išvirsdavo laukan, pakibdavo ore, nebuvo instaliuota stabiliai. Kai informavau buto savininkę, ji man atsakė, jog nesijaudinčiau, nes neišgrius. Kai pasakiau, kad man taip netinka, nes jei kas nutiks, galiu būti apkaltinta, ji nusamdė meistrą, kuris atėjęs apžiūrėjo ir pasakė, kad neteisingai suinstaliuota – reikia griauti virtuvę bei perinstaliuoti. Šeimininkė šitų veiksmų nepanoro atlikti, jai tiko taip, kaip yra.
Ką tai parodo apie šalį ir jos gyventojus? Kad, žinokite, nelabai, ką gero, jeigu manęs klausiate.
Didžioji dauguma Švedijos gyventojų plakasi su lietuviais palyginus skurdžioje buityje, skalbiasi savo patalynę ir apatinius bendrose dažnai neadekvačiai nudrengtose skalbyklose, kurios bent jau namų bendrijose nemokamos, būtent todėl taip mylimos – švedai man yra viena skrudžiškiausių tautų – prisiekiu jums, yra toks žodis – tautų, su kuriomis yra tekę bendrauti.
Trikdančiai didelė dalis švedų – ne studentų, o šeimų su vaikais ar kūdikiais – skalbimo mašinų namuose neturi. Ar jūs suprantate, kaip tai yra nepatogu? Fiziškai vilkti savo skalbinius į dažnai kitame pastate esančią skalbyklą. Kaip kokie bėdžiai. Bet jie taip nesijaučia, jiems viskas gerai. Jie taip pat jaučia, kad taip taupo vandenį ir elektrą.
Tada dar turėčiau patarimą, kad jei nesiprausite ir neplausite rankų, irgi galite vandens sutaupyti. Dar galima sėdėti namuose sutemus be šviesų, kaip mūsų babos anksčiau darydavo taupydamos elektrą ir pasisekdavo, jei vaikščiodamos patamsyje nenusisukdavo sprandų.
Kol kas tiek, o jei dar kada norėsiu kur išdėti vidines frustracijas, parašysiu jums tęsinį. Kaip aš džiaugiuosi grįžusi į Lietuvą, jūs net nenutuokiate. Ar dabar suprantate, kaip prabangiai gyvenate, mano mieli lietuvaičiai?