Na, pavyzdžiui, įsivaizduokite tokį scenarijų: iki šiol nelipę ant jokios dviratės transporto priemonės su varikliu, staiga nusprendžiate išmėginti šią pramogą svetimoje šalyje. Gana judriuose keliuose su stačiais kalnais, serpantinais ir nuo atviros jūros pučiančiais vėjais. O kad viskas nepasirodytų pernelyg paprasta, jūsų debiutiniam pasivažinėjimui išnuomoja tikrai ne patį silpniausią motorolerį. Per daug sufleruoti tikriausiai ir nereikia – potencialūs pavojai čia jau signalizuoja patys.
Nors atostogų Kretoje metu man taip neatrodė. Išsilaikiusi vairavimo egzaminą vos prieš keturis mėnesius, puikiai žinojau, kad negalėsiu išsinuomoti automobilio ir pati apkeliauti gražiausių Kretos vietų. Automobilių nuomos punktai reikalauja bent vienerių metų vairavimo patirties. Per daug nenusiminiau, ieškojau kitos išeities. Ir pasirinkau turbūt populiariausią transporto priemonę saloje – motorolerį.
Tik jo man taip pat neišnuomojo taip paprastai. Pasirodo, motoroleriui irgi reikalinga bent minimali patirtis. Apsilankius artimiausiame nuomos punkte ir paklausus apie mano patirtį vairuojant motorolerį, nuoširdžiai prisipažinau, kad jos neturiu, tad dėl klastingai slidžių kelių aiškiai buvo atsisakyta man jį išnuomoti.
Supratau, kad tas atlapaširdiškumas toli manęs nenuves. Po poros dienų išėjau į pasivaikščiojimą po motorolerių nuomos punktus už Chersoniso ribų ir radau vietą Stalidos miestelyje, kur man be jokių problemų patikėjo motorolerį dviem dienoms. Tik ne tokį silpną, kokio prašiau, o tą, kurį tuo metu turėjo – daugiau nei dvigubai galingesnį. Nežinau, kaip iškart nesupratau, kad viskas gali baigtis ne itin pozityviai. Tuo metu labai apsidžiaugiau, išklausiau trumpą kursą apie tai, kaip veikia „Peugeot Tweet“. Tada buvau paprašyta sėsti ant jo, užsidėti šalmą, užvesti motorolerį ir lėkti savais keliais.
Skamba kaip ir paprastai, bet nei tinkamai užsidėti šalmo, nei užvesti motorolerio iš pirmo karto man, deja, nepavyko. Darbuotojai iš karto suuodė, kad šioje srityje esu absoliuti naujokė, ir puolė į paniką bei ragino nerizikuoti. Bet pinigai jau buvo sumokėti, todėl kelio atgal nebemačiau. O veltui.
Pirmos dienos pasivažinėjimai baigėsi gana sėkmingai – jokių avarijų ir traumų. Apsirėdžiusi elegantiška suknute lygiai taip pat elegantiškai pasivažinėjau po apylinkes, aplankiau Malijos rūmų griuvėsius, likusius dar nuo Mino civilizacijos laikų (2700–1450 m. pr. m. e.) ir savimi besididžiuodama grįžau į viešbutį vakarienės.
Antrą dieną išsikėliau rimtesnį tikslą – nuvažiuoti į 30 kilometrų nuo Chersoniso nutolusį Heraklioną. Tada atrodė labai nedaug, o dabar viską prisiminus ir susumavus žvėriškai sudėtingą naujokui maršrutą, tai atrodo be galo sudėtinga kelionė.
Bet pirmos nesėkmės manęs laukė jau motorolerių parkavimo aikštelėje šalia viešbučio. Atsisėdusi ant savo „liūto“ ir nusifilmavusi motyvacinę kalbą „Delfi“ video tinklaraščiui apie tai, kaip reikia per atostogas išbandyti naujus dalykus, taip save nustebinant, ilgai neužtrukau ir nustebinau pati save, vos tik užvedusi motorolerį: per naktį jau buvau pamiršusi apie jo galingumą, todėl pagazavusi trečią kartą buvau tiesiog nunešta į gatvėje įtaisytą kuoliuką, o už akimirkos – ir į sieną.
Smūgis nebuvo labai silpnas, todėl poroje vietų suskilo ir buvo apibraižytas priekinis motorolerio sparnas. Man stipriai nekliuvo – susimušiau abi kojas, iš vienos žaizdos tekėjo kraujas. Bet šis įvykis irgi neatkalbėjo manęs nuo sprendimo leistis į dar pavojingesnius nuotykius.
Padariusi nedidelę avariją, nulipau nuo motorolerio, palaukiau, kol sukilęs adrenalinas nurims, ir atsargiai nuvažiavau į Herakliono pusę.
Kelionėje tiek į priekį, tiek atgal avantiūrų ir šalto prakaito netrūko. Pirmiausia, norėdama važiuoti šalia greitkelio esančiu prastos kokybės keliu, susidūriau su Lietuvoje rečiau aptinkamomis statumomis. Puoliau į paniką, todėl prieš važiuojant nuo kalno ir į jį, nulipau nuo motorolerio ir jį, tokį sunkų, bandžiau stumtis. Tikriausiai dėl to dar šiandien skauda patemptą kairiąją ranką.
Tada atsidūriau serpantinuose, kelyje palei atvirą jūrą, nuo kurios pūtė siaubingi vėjai, o važiavimo greitis buvo 50 kilometrų per valandą. Jau galite numanyti, kokį košmarą viduje išgyvenau, kai mane į visas puses mėtė vėjas, o iš galo spaudė važiuojantys automobiliai. Dar daugiau nervų ląstelių sudegino sparčiai žemyn pradėjusi leistis benzino svirtis. Tą akimirką jau nebebuvo tokie baisūs nei vėjai, nei intensyvus eismas. Garsiai surikau: „Kur man dabar gauti to benzino?!“.
Pyktis tiesiog virė. Labiausiai ant savęs, kad pasirinkau tokią nemoterišką avantiūrą, nors galėjau pailsinti nervus išsitiesusi nuostabiame paplūdimyje. Bet vietoje to kėliau sau paniką kelyje Chersonisas – Heraklionas.
Benzino kolonėlę, o tuo pačiu ir stotelę nusiraminimui, radau gana greitai. Tik bėda ta, kad tądien problemos manęs nepaleido. Arba aš jų. Heraklioną drebančiomis rankomis pasiekiau, bet, kaip jau galima būtų numanyti, nedegiau entuziazmu viso jo ištyrinėti. Be to, buvau įsprausta į laiko rėmus, nes privalėjau laiku grąžinti motorolerį. Tad tik aplankiau populiarų prekybos centrą, kur nupirkau lauktuvių artimiesiems ir suvalgiusi pyragėlį bei atsigėrusi kavos aštresniam smegenų darbui, sėdau ant motorolerio ir su grįžusiu optimizmu pajudėjau iš vietos.
Ir pataikiau ne į tą kelią, pasivažinėjau ratais, kol po gero pusvalandžio klaidžiojimų supratau, kad be pagalbos neišsiversiu. Pirmąją pagalbą suteikė labai empatiška vietinė moteris, praktiškai nekalbanti angliškai. Ji ilgai rymojo prie žemėlapio, bet galiausiai nurodė teisingą kryptį. Tik ne visai tą, kur norėjau patekti (tuo metu to dar nesupratau). Tada teko dar kelių geros valios žmonių paklausti, ar į tą pusę važiuoju, kol atsidūriau ne kur kitur, o greitkelyje kartu su devyniasdešimčia kilometrų per valandą važiuojančiais automobiliais.
Į vatą nevyniosiu – klaikiai išsigandau. Jaučiausi taip, lyg važiuočiau už savo gyvybę. Bet tikrai ne 90, o 50 kilometrų per valandą greičiu. Šalia manęs važiavusieji parodė, kad turiu važiuoti pačiame dešiniajame kampe, už ištisinės linijos. Taip važiavau apie penkioliką minučių, kol pamačiau mažą miestelį, kuris man suteikė šansą išsigelbėti iš greitkelio. Ten jau radau šiek tiek ramesnį kelią, kuriuo važiavau į priekį.
Apibendrinant visą šį pavojingą nuotykį galiu pasakyti tik viena: iš didelio noro išbandyti naują ekstremalų dalyką ir tapti heroje, tapau tikra beprote. Todėl jokiu būdu nerekomenduoju to daryti patiems svetimoje šalyje, jei nesate važinėję motoroleriu Lietuvoje.
O jei planuojate rizikuoti, tai bent susiraskite patį silpniausią motorolerį, su kuriuo galėsite ramiai pasivažinėti po apylinkes. Taip pat paieškokite nuomos punkto, kuriame jums suteiktų draudimą net ir asmeniniams incidentams. Būtent šį aspektą aš pražiopsojau, todėl už sugadintą dalį sumokėjau papildomus 123 eurus.
Ir trečias, bet ne mažiau svarbus dalykas – šalmas. Jį nuomos punkte būtinai išsirinkite savo dydžio. Man jį davė tokį, kokį turėjo, ir nesuteikė galimybės pasirinkti. Gavau per didelį šalmą, kuris smuko visos kelionės metu, todėl sudarė papildomų nepatogumų ir kėlė grėsmę mano saugumui.
Šiandien nuoširdžiai džiaugiuosi, kad po tokių nuotykių likau gyva ir galiu apie visa tai rašyti. Bet man tai buvo tikrai nemenka pamoka, jog visada reikia žinoti savo galimybes, nesidairant per daug į tai, ką daro kiti ir nesilyginant su jais. Sveikata yra mūsų neįkainojamas turtas, kurį praradus susigrąžinti jau gali būti sunku.