Bonifacijuje ne savo noru atostogaujame dvi paras. Mūsų kelionės planus keičia vėjas – nors saulėta, tačiau vos už 11 kilometrų esančią Sardiniją skiriančiame sąsiauryje jis kelia tokias bangas, kad galimybė pasiekti kitą krantą tiesiogiai priklauso nuo gamtos malonės.
Bet negali sakyti, kad nemalonu – aplankome visas ant uolų esančio ir į jūrą žvelgiančio įspūdingo Bonifacijaus apylinkes, pasigrožime čia atvažiavusiais istoriniais automobiliais, nuvažiuojame iki greta esančio ir korsikietišku Saint Tropezu vadinamo Porto-Vecchio uosto, grįžtame įspūdingu kalnų tarpekliu vingiuojančiu Col de Bavella keliu ir dar kartą nakvojame tame pačiame viešbutyje.
Reikia pasakyti, kad net ne sezono metu Korsikoje viešbučių ir apartamentų pasirinkimas per Booking.com svetainę nėra itin didelis, ypatingai tokiose populiariose vietose kaip ši – jei trise norime išsitekti į 100 eurų biudžetą už nakvynę, tenka rinktis vos iš kelių variantų.
Nebuvome tikri ar pavyks persikelti ir po dviejų laukimo parų – ryte iš Sardinijos atplaukęs keltas dėl vis dar itin banguotos jūros pusdienį stovi uoste, kol galiausiai pasitvirtina gerosios prognozės – antroje dienos pusėje bangos aprimo ir, pralaukę gyvoje eilėje šešias valandas (gerai, kad galėjome palikti mašiną ir eiti pasivaikščioti po jau gerai pažįstamą miestelį), galiausiai įvažiuojame į keltą ir plaukiame į Sardiniją.
Ir, nors vėjas nurimęs, bangos išties vis dar nemalonios – atviruose vandenyse keltą gerokai siūbuoja (tuo metu kai nuo kranto jūra atrodo ramutėlė). Beje, nors kelionė trunka tik 50 min, kaina nedžiugina – 90 eurų už automobilį ir tris keleivius į vieną pusę. Bet gal Sardinija to verta?
Sardinija, leiskite priminti, jau nebe Prancūzija, o vėl Italija – tik išvažiavus pro kelto vartus esu lenkiamas vietinių visur ir visada. Dviguba ištisinė, sankryža, 40 km/h greičio apribojimas – važiuojame maždaug 70 km/h, bet mus kaip stovinčius lenkia mašinos itališkais numeriais. Keliuose daug nelogiškų greičio apribojimų, daug ištisinių ir, natūraliai, jokios pagarbos taisyklėms – sveiki sugrįžę į Italiją!
Po Korsikos eismas vėl atrodo kaip nekontroliuojamas chaosas, o ir mašinų kur kas daugiau – Sardinija ir gerokai didesnė, ir tankiau apgyvendinta, ir masinis turizmas čia kur kas aktyvesnis. Nors nepasakyčiau, kad labiau kokybiškas – tiek tik, kad viskas gerokai pigiau nei gretimoje Korsikoje.
Jei už lengvus pietus (pasta, rizotas, jūros gėrybės, daržovių patiekalai) dviese Korsikoje mokėsite apie 20-30 eurų, tai Sardinijoje viskas bus maždaug trečdaliu pigiau. Arba galima palyginti ir taip – Sardinijoje antras patiekalas kainuoja tiek pat kiek Korsikoje – šaltas užkandis (10-15 eurų). Tiesa, abejose salose degalai kainuoja panašiai – apie 1,70 eurų už litrą benzino.
Pirmai nakvynei Sardinijoje stojame Castelsardo mieste, o apartamentai ir jų šeimininkai itin maloniai nustebina – Booking.com svetainėje parašiau atsiliepimą, kad jei norite pamatyti paslaugų etaloną, apsistokite „B&B Bellagio“.
Įspūdinga ant kalno išsidėsčiusi senoji miesto dalis, daili pakrante – kitą dieną pro Sasarį važiojame link kataloniška (!) dvasia alsuojančio Algero, kurio užeigų valgiaraščiuose dominuoja paelja ir „Crema catalana“ – čia Viduramžiais popiežiaus kvietimu atsikėlė nemažai išeivių iš Katalonijos, tad šiame regione netgi šnekama (tiesa, vis rečiau) katalonų kalbos atmaina.
Apibendrinant kelionę per šią salą galima pasakyti, kad vakarinėje Sardinijos dalyje atmosfera gerokai skiriasi nuo populiariosios Costa Smeraldos šalia Olbijos – mažiau turistų, daugiau autentikos. Pro Bosą ir Oristaną, kartaginiečių ir romėnų šventyklų griuvėsius (Anto šventyklą, senovinį Noros miestą) ir tūkstančius saloje esančių senovės nuragų civilizacijos pastatytų akmeninių bokštų pasiekiame Kaljarį – Sardinijos sostinę.
Miestas ir visa pietinė Sardinijos pakrantė „užkabina“, tad liekame dar vienai nakvynei (dabar jau savo noru). Čia yra tikrai daug ką pamatyti ir nuveikti, Tik tiek, kad jau laikas namo. Kaljaris mūsų maršrute yra piečiausias taškas – toliau tik Afrika, tad laikas sukti atgal.
Atgal į salos šiaurę, kur iš Santa Teresa Galluros vėl plauksime į Korsiką, „Google“ siūlo rinktis vienintelį salos greitkelį pro vakarinę pakrantę ir mūsų jau lankytą Oristaną. Tai – ne mums, tad link Olbijos keliaujame rytine salos dalimi vingiuotais keliais per kalnus. Tai buvo tikrai pasiteisinęs sprendimas – tiek ir dėl to, kad važiuojame viena gražiausių kelio atkarpų Sardinijoje, tiek ir todėl, kad kelias nėra tranzitinis ir eismas neintensyvus.
Įvertinę, kad Poseidonas gali bet kada sukliudyti net ir šiuolaikinėmis technologijomis apsiginklavusiam žmogui, kol nesame tikri, kad numatytu laiku persikelsime atgal į Korsiką, kelto bilieto į Italiją neperkame. Nenorėjimas veltis į spėliones kainuoja nei daug nei mažai – papildomus 90 eurų arba 170 eurų. Nenori – neplauk.
Oi, nereikėjo juokauti apie dvigubą grįžimo į žemyną kainą. Tiesa, galima buvo plaukti tiesiai iš Sardinijos Olbijos į Livorną – devynios valandos kelte per naktį su vieta automobiliui ir atskira kajute būtų atsiėję apie 190 eurų. Bet mes dar turėjome nebaigtų reikalų Korsikoje.
Jei skrisite į Olbiją, būtinai aplankykite ir Santa Teresą Gallura – iš čia vos per 50 minučių keltu (žinoma, jei leidžia oro sąlygos) galima nuplaukti į Korsikoje esantį Bonifacijų. Tiesa, įvertinkite ir grįžimo galimybes, nes pasikeitus orui galite nespėti grįžti skrydžiui atgal (laukiant kelto teko sutikti ir tokių nelaimėlių). O pačioje Santa Teresoje būtinai aplankykite Neapolio picos meistro Marco Leone restoraną „Pape Satan“ – nors pradžioje dėmesį atkreipiame tik dėl pavadinimo (eilutė iš Dantės Aligjerio „Dieviškosios komedijos“), bet, parekomenduoti vietinių, įsitikinome, kad ši vieta populiari ne dėl pavadinimo, o dėl tikrai įspūdingos virtuvės.
Per Korsiką atgal važiuojame rytine pakrante ir centrine salos dalimi – kylame į kalnus, kur nakvojame trumpai gyvavusios nepriklausomos Korsikos valstybės sostinėje Kortėje (čia yra seniausias ir iki šiol vienintelis saloje universitetas). Vieningai sutariame, kad nors Sardinija taip pat graži, Korsikos keliai ir atmosfera yra paprasčiausiai nepakartojami – saloje norisi tyrinėti kiekvieną kelią ir kelelį, tuo labiau, kad visi jie driekiasi kalnų serpantinais – ko daugiau norėti mėgstantiems keliauti automobiliu?
Žinoma, jei kalbėti apie pilvo malonumus, tai Sardinijoje viskas atsieis gerokai pigiau (taip pat čia ir gerokai didesnis nakvynės vietų pasirinkimas), o italai tikrai išmano kas yra gera virtuvė. Bet ir Korsikoje gurmanai neliks nusivylę – mėsėdžius pradžiugins neįtikėtinas vytintos, rūkytos ir kitokios mėsos pasirinkimas iš laisvėje augančių korsikietiškų juodųjų kiaulaičių, mintančių gilėmis ir kaštainiais.
Apskritai, kaštainiai yra neatsiejama vietinės kulinarijos dalis, naudojami tiek desertams, tiek pagrindiniams patiekalams, tiek ir vietinio alaus gamybai. O kur dar milžiniškas pasirinkimas įvairiausių avių ir ožkų sūrių, medaus, alyvuogių aliejų, jūros gėrybių, drauge su vietiniais vynais (iš kurių pusė yra rausvi) – tikra skonių fiesta!
Persikėlę į žemyną nakvojame Pizoje – pasviręs marmuro bokštas traukia milijonus turistų (ypatingai jų daug iš Azijos), bet šiaip miestas, kaip ir Luka, malonus ir vertas dėmesio. Pizos grožybės, kaip ir visa antikinė Roma, taip pat Mikelandželo ir kitų Renesanso menininkų skulptūros, buvo iškalti ir pastatyti iš greta esančių Carrera kalnų marmuro. Gaila, bet mūsų ekskursiją į skaldyklą automobiliu (į veikiančią marmuro skaldyklą galima pakilti taip aukštai, kad mašina be didesnės prošvaisos vargu ar ryžtumeisi leistis) sustabdo biblinė liūtis, tad viduryje kalno tenka sukti atgal ir važiuoti namų link.
Tuo labiau, kad antroje gegužės pusėje sniegas dar kartą koreguoja mūsų planus – Italiją ir Austriją skirianti Alpių Stelvio perėja dėl sniego yra vis dar uždaryta, tad tenka rinktis kitą kelią. Bet alternatyva ne ką blogesnė. Nakvojame prie Gardos – aplink didžiausią Italijos ežerą ne tik vingiuoja įspūdingi keliai, bet ir galima visai nebrangiai apsigyventi – Riva del Garda mieste prabangiam „Oasi“ viešbučiui priklausantys dideli apartamentai su uždaru kiemu ir stovėjimo aikštele atsieina vos 50 eurų.
Viena paskutinių kelionės stotelių – Leipcigas (maršrute didelės logikos neieškokite, nes daug keliaujant norisi aplankyti naujas vietas) – kur kas gyvesnis miestas nei gretimas Drezdenas, o dar, be „Porsche“ muziejaus ir gamyklos, turintis įspūdingą zoologijos sodą. Čia kitą dieną praleidžiame daugiau nei pusdienį ir džiaugiamės, kad paskutinę nakvynę užsisakėme ne Varšuvoje, o gerokai arčiau esančiame Vroclave.
Galiausiai parvažiuojam į Lietuvą – per pustrečios savaitės ir susukę 6800 kilometrų, jaučiamės tikroje euforijoje – įspūdžiai kompensuoja visą nuovargį. Ir vėl tas pats klausimas – o kur keliausime kitąmet?