Šalys per kurias driekėsi mūsų maršrutas tuo metu pandemijos atžvilgiu buvo „normos“ ribose. Grįžus karantinuotis nereikėjo. Įvažiavus į Lenkiją iškart pastebėjome, kad degalinėse ir parduotuvėse visi su kaukėmis. Kažkiek keistokas vaizdas buvo, nes jau kiek atpratę buvome nuo tų kaukių. Pirma mūsų nakvynė buvo Gdanske, kurį pasiekėme per 8 valandas. Geras viešbutis miesto centre kainavo tikrai nebrangiai. Puikūs pusryčiai, tik visus patiekalus ir užkandžius kurių nori reikia parodyti viešbučio virtuvės darbuotojai, o ji juos įdeda. Turistai prie maisto liestis negali.
Kitą dieną išvykome į Hamburgą. Hamburgas atrodė neįprastai – apytuštės gatvės, mažai žmonių ir automobilių, visose uždarose patalpose žmonės su kaukėmis. Tada jau pasidarė aišku, kad prie kaukių dėvėjimo vėl teks priprasti. Į akis krito socialinės distancijos žymėjimai ant grindų, jie buvo visur: degalinėse, parduotuvėse ir įstaigose. Matosi, kad visi žmonės suprasdami padėties rimtumą, tvarkingai paiso šių pandemijos laikotarpio elgesio normų. Kavinėse, kur taip pat ruošiamas maistas išsinešimui, žmonės nesistumdo, laikosi atstumo, neskuba, dauguma laukia lauke. Būnant Hamburge darbo dienos piko metu – jauteisi lyg būtum sekmadienio ryte. Iki pat Olandijos visiškai nesutikome mototuristų.
Trečią mūsų kelionės dieną pasiekėme Amsterdamą. Čia aš paruošiau savo draugams „siurprizą“ ir vietoj normalaus viešbučio užsakiau kajutes laive, kuris prišvartuotas Amsterdamo kanale, pačiam centre. Privažiavus iki laivo visus apėmė džiaugsmas, kad sėkmingai atvykome, kelias naktis gyvensime pačiam centre. Tas džiaugsmas truko tol kol mano bendrakeleiviai nepamatė kajučių, kuriose turėjome miegoti.
Kajutės dydis buvo 4 kvadratiniai metrai. Gulėjimo vietos (lovomis jas sunku pavadinti) buvo išdėstytos kampu viena virš kitos, kampe buvo nedidelė kriauklė, o vanduo iš maišytuvo (kuris beje nieko nemaišė, nes buvo tik šaltas vanduo) nebėgo, bet „verkė“ menka šalto vandens lašų srovelė. Dušas ir galjunas (laivo tualetas) buvo tame pačiame aukšte už kelių metrų. Ten jau buvo ir šiltas vanduo, ir normali srovė, tik vietos posūkiams ir rankų mostams prausiant pavargusi motociklininko kūną beveik nebuvo, todėl tikėtina, kad ne visos kūno dalys buvo tinkamai numazgotos. Viešbučio ant vandens pliusas buvo tik tai, kad nuo denio atsivėrė puiki Amsterdamo panorama, ten stovėjo staliukai ir kėdės, kuriais mes nevaržomai galėjome naudotis kiek norėjome.
Kai oras atvėsdavo ir vakaroti ant denio jau būdavo per šalta, nusileisdavome į laivo valgomąjį, kuris atidarytas visą parą ir jaukų vakarą pratęsdavome ten. Labai smagu buvo stebėti naujai atvykstančių turistų džiaugsmingus veidus, kai jie pasiimdavo raktus (raktai buvo palikti vokuose su užrašytomis pavardėmis) iki kol jie pamatydavo savo kajutę. Tą dieną mes išgirdome daug tarptautinių keiksmų. Aš ieškodamas nakvynės vietos Amsterdame paskaičiau atsiliepimus „Booking.com“ (įdomi patirtis, neįprasta ir t.t.) nusprendžiau surizikuoti ir dabar galiu pasakyti – nesigailiu.
Automobilio parkavimas Amsterdamo centre kainuoja brangiau nei vieno žmogaus nakvynė šiame laive. Parkavimas – itin brangus „malonumas“ centrinėje Amsterdamo dalyje. Jau prieš 11 metų, kai buvau Amsterdame vykusiame AC/DC koncerte (2009), mokėjau už automobilio parkavimą 30 Eur į parą privačioje stovėjimo aikštelėje, o dabar kaina yra dar labiau išaugusi. Daugelis turistų palieka savo automobilius už miesto ir į centrinę dalį atvyksta traukiniais.
Kitos dienos rytas prasidėjo pozityviai. Pakilę į laivo valgomąjį pamatėme visą mūsų laivo „įgulą“ – gyventojus – vienoje vietoje. Labai keista, bet mes, kaip ir visi kiti, jautėmės puikiai pailsėję ir gerai išsimiegoję. Pusryčiai buvo nuostabūs gal dėl to, kad pats galėjai kepti sau kiaušinienę stebint pro laivo langą lėtai kanalais plaukiančius turistinius katerius, nedideles valteles ir saulės spindulius, kurie švelniai glostė Amsterdamo bokštus. Puiki vasaros diena Amsterdame.
Viena teigiama pandemijos pusė tai, kad mieste buvo tik apie 20 proc. turistų nei įprasta tokiu metu. O tai reiškė, kad be jokių spūsčių galėjome aplankyti nemažai turistų lankomų objektų, kurie veikė visu pajėgumu. Kai kur buvo matuojama lankytojo temperatūra, išduodamos kaukės, atžymos ant grindų, žmonės tolerantiški. Pirmą kartą pamačiau Amsterdamą prieš 26 metus ir įdomiausia tai, kad nuo to laiko beveik niekas ten nepasikeitė, bent jau centrinėje dalyje.
Atėjo laikas judėti link Normandijos krantų. Lietingas rytas, nuostabi kiaušinienė laive ir ilgas kelias. Šią dieną pravažiavome virš 800 km, turėjome tarpinę nakvynę mažame šiaurės Prancuzijos miestelyje. Beveik visą dieną lijo, bet laimei tą dieną neturėjome jokių lankytinų objektų pakeliui ir tai buvo tik viena diena mūsų kelionėje, kai lijo. Ryte pamačius saulę – užliejo puikios emocijos, nes būtent tądien turėjome važiuoti per Normandijos pakrantę, kur vyko 1944 metų mūšiai.
Lankėme karo muziejus, pamatėme Falaise d‘Aval uolą, savo forma primenančią dramblio, įmerkusio straublį į vandenį, figūrą. Tik aplankius keletą muziejų ir pamačius bunkerius, galima kažkiek įsivaizduoti siaubingus ir grandiozinius 1944 metų Normandijos mūšių įvykius. Šiaurės Prancūzijos pakrantė labai skiriasi nuo pietinės, kur jau daug kartų buvome.
Vidurnaktį pasiekėme galutinį savo kelionės tikslą – pilį Saint-Michel. Įvažiavimas į pilies prieigas yra uždarytas ir gerai saugomas, todėl su motociklais arti privažiuoti nepavyko. Sutikome nemažai žmonių su fotoaparatais, kameromis ir dronais, kurie nakvojo netoli pilies automobiliuose, kad padarytų nuotraukų ar kitokių pilies vaizdų naktį ir auštant. Esu daug matęs šios pilies vaizdų ir visi jie skirtingi, vienuose pilis pilnai apsupta vandens, kitose lyg ir sausumoje.
Ši pilis yra pastatyta saloje ir kai vandenyne būna atoslūgis – ji yra kaip ir sausumoje, bet kai vanduo patvinsta – pilis atsiduria vandeny. Ryte, kai atvykome pamatyti pilį dienos šviesoje, vaizdas tiesiog pribloškė. Lygumoje ji atrodė kaip nežemiškas statinys. Neįtikėtinas vaizdas. Tai pilis-miestas: yra gatvelės, namai, viešbučiai, parduotuvėlės ir užeigos, bažnyčia, kapinės ir vienuolynas.
Geriant kavą vienoje pilies kavinaičių, šeimininkas pasakojo, kad šiuo metu pilyje gyvena tik 12 pastovių gyventojų. 10 bažnyčios tarnautojų ir vienuolių bei 2 „vietiniai“ kurie paveldėjo namus iš savo prosenelių. Visi kiti turistai ir darbuotojai. Dabar, kaip ir Amsterdame, čia sutikome tik apie penktadalį turistų nei jų būdavo ankstesniais metais. Todėl kavinės šeimininkas sakė, kad mums labai pasisekė – galime laisvai visur vaikštinėti. Tokios „apytuštės“ pilies jis niekada nematė.
Sukaupę didelį bagažą įspūdžių išvažiavome namo. Per 2 dienas turėjome įveikti apie 3000 km., tačiau kelionė atgal neprailgo. Šiais metais mes visi įsigijome naujus BMW R1250GS motociklus, kuriuos kelionės metu puikiai išbandėme ir palyginome su ankstesniais. Vokietijos greitkeliuose, kur daugumoje vietų greitis nėra ribojamas, „gręžėme“ rankenas ir dalijomės įspūdžiais kiekvienoje degalinėje.
Prancūzijoje už kurą atsiskaitinėjome kortele neinant į degalinės patalpas ir buvome nustebinti, kad sąskaitose buvo blokuotos nemenkos pinigų sumos. Žinoma, vėliau tie pinigai buvo atblokuoti.
Tai tik kelios nuotrupos iš kelionės prisiminimų. Ši kelionė pakeitė nuomonę apie kaukių nešiojimą. Dabar matydamas žmogų dėvinti kaukę, šį jo apsisprendimą vertinu kaip pagarbą man, nes ypač dabar nesinori jausti svetimo žmogaus burnos kvapo ir iškvepiamo oro. Grįžus padaryti testai buvo neigiami. Manau, kad tam didžiausios įtakos ir turėjo tie tūkstančiai sutiktų žmonių, kurių dauguma dėvėjo kaukes ir, žinoma, higiena.
Jau visi supranta, kad pasaulis nebus toks koks buvo, bet kažkaip turėsime išmokti gyventi ir keliauti naujomis sąlygomis. Mes pabandėme pakeliauti naujomis sąlygomis. Patiko. Tame yra tikrai daug privalumų. Būkite sveiki ir saugokite vieni kitus.