Norvegijoje gyvenantis Tadas Pakalniškis jau per pirmąjį karantiną išsikėlė tikslą nekiurksoti prie televizoriaus, o leistis į žygius. 100 dienų po šalį keliavęs vyras džiaugėsi, jos Norvegijos valdžia ragino žmonės keliauti ir taip stiprinti ne tik sveikatą, bet ir valstybės ekonomiką. T. Pakalniškis „Delfi“ papasakojo, kas įkvėpė leistis į neeilinę 100 dienų trukusią kelionę, kokių išskirtinių šalies vietų atrado ir kodėl Norvegijoje keliauti nėra brangu.
– Jau septynerius metus gyvenate kalnais ir fjordais apsuptoje Norvegijoje. Papasakokite, kaip atsidūrėte šioje šalyje.
– Man Norvegiją teko atrasti dar tais laikais, kai Lietuva su vakarų Europa turėjo sienas. Studijų laikais prireikė ieškoti būdų, kaip pragyventi, o studijuojant tai buvo praktiškai neįmanoma, tada ir išgirdau apie Norvegiją. Geri pinigai per trumpą laiką, o ir šalis pasiekiama automobiliu. Tada pirmą kartą išvykau į užsienį ir susižavėjau kelionėmis. Tuo laiku dar nebuvo socialinių tinklų ir tiek daug kalbų apie tai, kokia ši šalis, tad ten nuvykęs pakliuvau į visiškai priešingą pasaulį, nei buvau pratęs. Vietiniai mus pasitiko su šypsenomis, išskėstomis rankomis ir atvira širdimi, o mes – su palenkta nugara, plačiomis tuščiomis kišenėmis ir išplėstomis akimis. Bet labiausiai mane žavėjo ne tai. Po darbų visada nagrinėdavau šalies žemėlapį ir žvelgdavau į aplinkinius kalnus bei fjordus. Tada ir supratau, jog norėčiau pabandyti čia gyventi.
Taip teko parduoti savo studijų vasaras... Paskui gyvenau Lietuvoje, bet mintis apie gyvenimą Norvegijoje visada sukosi galvoje, o vienas iš geriausių būdų atsikratyti minčių – jas įgyvendinti. Taip mes ir atsidūrėme čia. Septyneri metai Norvegijoje pralėkė kaip lengvas vėjelis tarp kalnų ir fjordų.
– Ar 100 dienų žygį po Norvegiją paskatino pandemija, nes buvo sunkiau išvykti svetur?
– Tikra tiesa. Šaltuoju metu stengdavomės atostogas praleisti šiltesniuose kraštuose, po pačią Norvegiją keliaudavome savaitgaliais. Dėl karantino nusprendėme nerizikuoti ir likti šalyje, kol viskas nurims. Kažkada turėjau mintį kasdien leistis į žygius po Norvegijos gamtą, tad atėjo tinkamas laikas patyrinėti dar nematytus šalies kampelius. Užsibrėžtas tikslas 100 dienų kasdien eiti į žygius buvo tarsi savęs išbandymas, motyvacija ir šioks toks pažadas sau. Džiugu, kad prie iššūkio prisidėjo ir mano antroji pusė.
– Pavasarinis karantinas daugelyje šalių buvo kur kas griežtesnis nei dabartinis. Pavyzdžiui, Lietuvoje kurį laiką nebuvo galima lankytis net pažintiniuose takuose. Kokios taisyklės galiojo Norvegijoje ir ar tai netrukdė jūsų iššūkiui?
– Pavasarinės pandemijos metu, kai visos šalys užsidarė ir žmonėms buvo rekomenduojama likti namuose, Norvegijos valdžia elgėsi atvirkščiai – skatino žmonės kuo daugiau laiko praleisti gryname ore, gamtoje vaikštant po kalnus. Žygiai po kalnus vietiniams labai svarbūs. Jau nuo darželio laikų vaikai kasdien vedami į lauką nepaisant lietaus ar stipraus vėjo. Taip meilė gamtai ir ilgi žygiai jiems įskiepijami nuo vaikystės, tad vyriausybė nesiruošė iš žmonių atimti šito džiaugsmo. Tuo labiau kad kalnuose yra daug erdvės ir vietos ras visi. Tiesa, pandemijos pradžioje buvo draudžiama nakvoti kitame šalies regione, bet vasaros pradžioje buvo panaikinti visi keliavimų po Norvegiją ribojimai. Tada pasiėmėme palapinę, vaizdo kamerą ir leidomės į savo pirmąjį žygį.
– Koks buvo šių žygių tikslas?
– Turbūt daugumai žiema yra tas metas, kurį stengiamasi tiesiog išbūti, išgyventi laukiant geresnių orų. Norvegijoje žiemą dar liūdniau, nes čia dienos taip sutrumpėja, kad kai kurie šiaurėje gyvenantys žmonės saulės nemato kelis mėnesius. Pas mus saulė kildavo apie 10 valandą, o leisdavosi apie 14 valandą, bet dėl darbo tos saulės vis tiek nematydavome. Atėjus vasarai turėjome tikslą atsigriebti už žiemą – praleisti lauke kiek galima daugiau laiko, kuo mažiau kiurksoti prie televizoriaus ir, žinoma, aplankyti kuo daugiau nematytų Norvegijos vietų.
Taip pat norėjome sutikti naujų žmonių, bendraminčių, išgirsti naujų istorijų ir pasidalyti savomis. Be to, mano kamera visą žiemą dulkėdama prastovėjo ant lentynos, jai taip pat reikėjo prasimankštinti. Kartu norėjosi pasipraktikuoti filmuoti ir fotografuoti, o gamtoje tiek daug visko vyksta – visus tuos įvykius privalėjau įamžinti. Nusprendžiau kas dieną nufilmuoti bent kokį filmuką tiek sau, tiek kitiems. Besiruošiantiems keliauti po šalį tikrai kas nors pravers, o kitiems bus įdomu pamatyti kad ir nedidelę dalį norvegiško grožio. (Visus Tado Pakalniškio filmukus rasite ČIA.)
– Kaip suprantu, tai nebuvo nenutrūkstama 100 dienų kelionė. Per kiek laiko įveikėte šį iššūkį?
– Taip, tai nebuvo nenutrūkstama kelionė po Norvegiją. Kadangi atostogų tiek daug neturime, tokio sumanymo nebūtume galėję įgyvendinti. Pasirinkome paprastesnį 100 dienų projektą. Po darbo galėjome tyrinėti aplinkines teritorijas, o savaitgaliais nuvykdavome gerokai toliau. Kartais kelionės automobiliu trukdavo apie 6 valandas į vieną pusę. Prieš pradėdami iššūkį, susigalvojome šiokių tokių taisyklių, kad nekiltų noras sukčiauti. Planas buvo toks –100 dienų kasdien eiti į žygius, nesvarbu, koks lauke oras, kokios mūsų nuotaikos ar fizinė būklė.
Žygio ilgis – ne mažesnis nei penki kilometrai. Lyg ir nedaug, bet, kopiant į statų kalną, žygis gali trukti net kelias valandas. Iššūkį galima nutraukti tik dėl sveikatos sutrikimų ar šeimos nelaimių. Iš dalies pavyko įgyvendinti savo planą, bet 93-iąją dieną patyriau traumą, kai leidausi nuo kalno. Labai stipriai nikstelėjau koją. Vasarą ji jau ne kartą buvo patempta, bet šis kartas labai skaudus. Visgi pavyko palengva nusileisti nuo kalno ir dar tikėjausi, kad kitą dieną koja bus kaip nauja, bet ryte jos negalėjau priminti. Dėl to teko projektą pristabdyti net dviem savaitėms. Buvo apmaudu, kad nepavyko įveikti 100 žygių kasdien, užtat, užsitęsus projektui, turėjome progą pamatyti rudeninę Norvegiją. Paskutinės dienos buvo itin spalvingos ir kitokios.
– Turbūt tokios intensyvios kelionės ne juokais išvargino. Kas jums šiame žygių maratone buvo sunkiausia?
– Didžiausias sunkumas buvo suspėti kas dieną po darbo įveikti žygio maršrutą ir sumontuoti filmuką apie jį. Giminaičiai ir draugai mūsų nematė visą vasarą. Turbūt mano miego trukmės vidurkis šią vasarą sutrumpėjo mažiausiai valanda. Jautėsi šioks toks nuovargis, bet, kad ir kaip būtų keista, jis dingdavo vos tik išėjus pro namų duris. Tiesa, projekto pabaigoje jau pradėjome justi didelį kojų, ypač kelių, nuovargį. Veikiausiai tai, jog kojos nebeklausė, prisidėjo prie mano patirtos traumos. Nepaisant sunkumų, vasara buvo nuostabi. Orai dažniausiai mus lepino: per lietų teko eiti tik kelis kartus, o audrų visai nebuvo.
– Išmaišę Norvegiją kiaurai, išilgai, jau, matyt, ir vietiniams galėtumėte pažerti patarimų, ką verta aplankyti. Kurios vietos judu sužavėjo labiausiai?
– Norvegijoje yra labai daug vietų, kurios sužavės beveik kiekvieną apsilankiusį. Pačios įspūdingiausios labai išreklamuotos ir tikriausiai jau daug kam žinomos. Daugumoje jų mes esame buvę, todėl jos nebežavėjo taip stipriai, kaip pamačius pirmą kartą. Nustebome atradę naujų, ne taip žinomų vietų. Daugiausia tokių radome Šiaurės Norvegijoje bei pakeliui jos link.
Dauguma keliautojų į šalies šiaurę važiuoja tiesiausiu keliu, nutiestu per kalnus, bet aš tikrai rekomenduočiau išbandyti kelią palei pakrantę. Jis turi ir pavadinimą – „Kystriksveien“, yra laikomas vienu iš gražiausių kelių Norvegijoje. Rekomenduočiau neskubėti, pakeliui persikelti į kurią nors salą, užlipti į kurį nors kalniuką ir pasigrožėti vaizdu į vandenyną, iš kurio kyšo daugybė įvairiausių formų salų salyčių. Pavyzdžiui, sala Vega turi nutiestus medinius laiptus beveik iki pat kalno viršūnės, o tuos laiptus statė lietuviai. Jų nuotrauka ir pavardės net surašytos garbės lentoje.
Galima keliauti ir iš salos į salą, kai kurios jų net primena tropines salas su baltu smėliuku, žydru vandeniu ir aukštais kalnais. Tiesa, dėl šalčio maudytis čia retai kas išdrįsta, tik vietiniai arba suomiai pliuškenasi. Važiuodami šiuo įspūdingu keliu aplankėme dar porą salų, tai Lurøy ir Rødøy. Norint smėlėto pliažo nereikia ir keltu keltis – vienas didžiausių smėlio pliažų „Langsandenas“ šalyje privažiuojamas mašina.
Laukinės gamtos mėgėjai čia gali išskleisti palapinę ir grožėtis nuostabia gamta. Važiuodami „Kystriksveien“ keliu dar aplankėme ledyną „Svartisen“ ir didžiausią vandens srovę „Saltstraumen“, susidarančią dėl potvynių ir atoslūgių. Šitas kelias daugumos praleidžiamas, bet, mano nuomone, yra vienas verčiausių aplankyti.
Lofoteno salose buvome jau antrą kartą, bet ši vieta yra Norvegijos perlas ir čia gali grįžti kasmet. Su daugybe smailių kalnų salynas labai tiko mūsų projektui įgyvendinti, nes čia galima lipti kone į kiekvieną kalną. Didžiulis žygių pasirinkimas nuo lengvų trasų iki sudėtingiausių ir stačiausių viršūnių traukia daugybę kalnų mėgėjų ar tiesiog naujokų, kurie atvyksta prisižiūrėję nuotraukų internete. Čia ir praleidome didžiąją dalį savo kelionės į šiaurę, kasdien žygiavome į kalną, o vakare įsitaisydavome nakvoti kokiame nors smėlio pliaže arba kempinge.
Ne ką prastesnės buvo ir kitos dvi salos, aplankytos vėliau, – tai Andøya ir Senja. Joms reikėtų skirti kur kas daugiau laiko, nei mes skyrėme, ypač Senjai. Per ją važiuodami matėme daug žydro vandens ir smėlėtų pliažų, o pati sala išraižyta mažyčiais fjordais. Keliai čia prastos kokybės, turistų nedaug, bet vieta populiarėja labai greitai ir ateityje tikrai bus žinoma kaip ir Lofoteno salynas.
Visoje šiaurinėje šalies dalyje mus žavėjo nuostabūs ir ilgi saulėlydžiai, o esant už poliarinio rato galima stebėti vadinamąją vidurnakčio saulę. Tokia saulė nenusileidžia visą parą, tiesiog pasiritinėjusi virš horizonto vėl kyla aukštyn.
Kitas regionas, mus žavėjęs visos vasaros metu, yra Miorė ir Rumsdalis (Møre og Romsdal). Mums buvo gana nesunku pasiekti jį kiekvieną savaitgalį. 4–6 valandos kelionės automobiliu ir tu jau esi nuostabiame slėnyje tarp stačių kalnų. Žavesio suteikia ir fjordai, giliai įsirėžę į žemyninę dalį. Čia – ir Olesiundo (Ålesund) miestas su savo salytėmis, ir Rumsdalsegenas (Romsdalseggen) – tai buvo mano mėgstamiausias žygis. O kur dar garsusis Trolių kelias ir dar garsesnis Atlanto kelias.
Na, o viena labiausiai nustebinusių vietų buvo Innerdaleno slėnis. Vykome dėl vienos nuotraukos, rastos internete, bet pamatėme kur kas daugiau. Vienas iš privalumų – čia negalimas joks motorinis transportas ir nuo automobilių aikštelės reikia paeiti pėsčiomis apie porą kilometrų. Taip sukuriama tikro senovinio norvegiško kaimo atmosfera. Slėnyje yra pora sodybų – stovi namukai žole apaugusiais stogais. Vasarą žalia, o nuo kalnų tirpstantis vanduo subėga į ledo šaltumo ežerą. Aplinkui ganosi avys ir ožkos, iš miško gali išlįsti laisvai vaikštančių karvių. Sodybose galima apsistoti specialiuose kambariuose arba išskleisti palapinę šalia esančiame palapinių miestelyje. Kai kurie vietiniai čia atvyksta tik dėl dienos turo iki sodybų, kur gali suvalgyti čirvinių blynų su kava, – jie labai mėgstami norvegų.
Mes čia apsistojome porai naktų palapinėse, tikslas buvo žygiai. Šiame slėnyje yra keletas maršrutų, mat vietovė apsupta stačių kalnų. Labiausiai akį traukia smailusis kalnas „Innerdalstårnet“, į kurį žiūrint kyla klausimas, kaip įmanoma į jį įkopti. Džiugu, kad žmonės jau yra suradę kelių ir pramynę taką iki viršūnės, tad tereikia apsišarvuoti kantrybe ir neskubant pūškuoti viršūnės link. Įveikęs tą kelią atsiduri arčiau dangaus ir pasijunti toks mažas...
– Gajus stereotipas, jog Norvegija yra labai brangi šalis. Ar keliauti šioje valstybėje brangu?
– Taip, turbūt visi yra girdėję, kokia brangi šalis yra Norvegija. Aukštos maisto kainos, brangūs viešbučiai, kelių ir keltų mokesčiai – tikras galvos skausmas keliautojams, norintiems neišlaidauti. Tačiau paskutiniu metu Norvegijos krona labai kritusi ir keliaujantiems iš euro zonos viskas kainuoja maždaug 20 procentų pigiau. Vertėtų keliauti taip, kaip tai daro vietiniai. Kadangi didžiąją kelionės kainos dalį sudaro mokestis už nakvynę, dauguma pasiima palapines ir miega jose, beje, nakvynė gamtoje suteiks dar daugiau emocijų. Minusas tas, jog vasara trumpa ir atšalus orams vis tiek teks ieškotis nakvynės po pastoge. Maisto kainos kavinėse nelabai jau ir skiriasi nuo kitų Europos valstybių, tuo labiau kad keliaudami po kalnus tų kavinių retai kur rasite. Dėl to labai dažnai tenka maistą ruošti patiems.
Gidų paslaugos šalyje tikrai brangios, bet savarankiškai keliauti mums visada buvo įdomiau. Taigi mūsų klajojimas po vieną iš brangiausių šalių pasaulyje buvo nelabai brangus. Pagrindinės išlaidos – degalams ir keliams, gidais nesinaudojome, o maistą gaminomės patys. Čia, kaip sakoma, kiekvienam pagal kišenę ir pagal skonį, bet galiausiai tu gauni tą patį produktą, nes gamta nieko nekainuoja.
– Minėjote, kad dažniausiai nakvodavote palapinėse. Apsistodavote kempinguose ar laukinėje gamtoje?
– Dažnai naudodavomės kempingais, bet galiausiai pamėgome išsirinkti palapinei kokią nuošalią vietą, kur nėra žmonių, prie kokio upelio ar ežeriuko. O kai norėdavome didesnio patogumo, įsikurdavome nuomojamame namuke, dažniausiai irgi kempinge. Porą kartų priglaudė draugai ir giminės.
Maistą dažniausiai gamindavome patys šalia palapinės. Supratome, kad žmogui iš tikrųjų nereikia erdvių brizgančių virtuvių, galima išsiversti ir su mažyte lauko virtuvėle, skirta iškylautojams. Pasivaikštinėjus po kalnus ir būnant gamtoje apetitas prabunda ir būname ne tokie išrankūs. Žinoma, užsukdavome ir į kavines, kai jau pasiilgdavome nesveiko ar kokio įvairesnio maisto.
– Šiemet lietuviai dar aktyviau keliavo po savo šalį... Ar taip elgėsi ir norvegai?
– Norvegijoje gyvena apie 5,5 milijono gyventojų ir vasarą pusė atostogauja kitose šalyse. Šiais metais dauguma jų buvo priversti keliauti po savo šalį. Ir pati valdžia skatino kuo daugiau keliauti po savo šalį taip gelbstint šalies ekonomiką. Be to, valdžia sugudravo – labai ilgai delsė atidaryti sienas, o kai jau dauguma buvo susiplanavę atostogas Norvegijoje, atvėrė sienas ir čia priplūdo vokiečių, suomių ar olandų. Liepos mėnesį visi pajudėjo šiaurės link, mes pakliuvome į tos bangos pradžią, grįždami matėme, kokios ilgos eilės prie keltų ir kokie pilni kempingai.
Žmonės skundėsi dėl įžūlių keliautojų, kurie statosi palapines bet kur ir po savęs nesusitvarko. Prižiūrėtojai skundėsi, kad žmonės vyksta į kalnus visiškai nepasiruošę, o kai kurie net pervertindavo savo fizinį pajėgumą. Gelbėtojai turėjo daug darbo nukėlinėdami tokius keliautojus žemyn nuo stačių kalnų.
Žiniose nuskambėjo ir vienas lietuvis, kuris su draugais lipo į aukščiausią kalną Norvegijoje. Neapskaičiavo žygio trukmės ir teko leistis temstant. Minėtas tautietis pasimetė nuo grupės ir pasiklydo, o naktį užėjo pūga, tad visi galvojo, kad jo jau neras gyvo. Laimei, lietuvis nenuleido rankų ir mistišku būdu rado apleistą palapinę su miegmaišiu. Joje išsimiegojęs iš ryto žygiavo namo, kol jį aptiko sraigtasparnis.
Vis dėlto prabangos kelionių industrija nukentėjo, nes amerikiečiai negalėjo lengvai atvykti į šalį, o Amerikos turtuoliai sudaro didžiąją dalį prabangos kelionių sektoriaus klientų.
– Galbūt atradote vietų, kurių nežinojo net vietiniai?
– Mes stengėmės neeksperimentuoti ir ėjome pramintais takais, tad, jei jau yra takelis, tai kažkas ten yra buvęs. Norvegai – tikri tyrinėtojai, jie visoje šalyje išmynę daugybę keliukų per miškus ir kalnus, o dauguma jų net sužymėti. Sužymėtų takų ilgis siekia daugiau nei 20000 kilometrų. Manau, sudėtinga būtų rasti ką nors naujo, nes dauguma keliauja ir nepramintais takais.
Pati Norvegija yra labai didelė ir dauguma vietinių keliauja tik netoli savo gyvenamosios vietos. Kalbėdami su kai kuriais gyventojais ir rodydami nuotraukas iš kitų vietų, labai dažnai sulaukdavome klausimų, kur tai yra ir kaip ten pakliūti. Mes, atvirkščiai, klausdavome vietinių apie įdomias vietas jų regionuose. Ir tikrai rasdavome tokių vietų, apie kurias net nebuvome girdėję. Galiausiai supratome, kad kempingo registratūroje galima gauti labai gerų patarimų ir informacijos, susijusios su saugumu.
Aplink savo gyvenamąją vietą iš esmės klajojome nežinodami, ką rasime, ir aptikome daug vietų, apie kurias net nebuvome girdėję. Anksčiau manėme, kad čia net nėra kur išsimaudyti karštą vasaros dieną, o radome nuostabių ežerų, upelių ir net fjordų, kuriuose galima pasimėgauti vandens vėsa. Jei būdavo sunku išsirinkti iš gausybės galimų žygių, klausdavome vietinių, ir šie niekada mūsų nenuvildavo. Be to, jie labai mėgsta apie tai kalbėti ir būna labai malonūs.