Kiekvieną savaitgalį, vos už pusantros valandos nuo Lietuvos galite pabuvoti beveik tikroje Azijoje. Jausmas būtent toks, garantuoju. Skriskite į Berlyną, nes Vokietijos sostinės pakraštyje šeštadieniais ir sekmadieniais buriasi tūkstančiai iš Azijos šalių atvykusių imigrantų, pagrinde tailandiečiai, vietnamiečiai ir kinai. Jie ten linksminasi, gamina valgyti, parduoda maistą, gėrimus ir rengia nelegalius lošimus.
Papasakosiu jums labai įdomią priešistorę, kuri virpina širdis viso pasaulio keliautojams. O buvo viskas taip...
Maždaug prieš dvidešimt metų, kelios į Berlyną emigravusios tailandiečių šeimos ėmė susitikinėti viename iš miesto parkų. Tai buvo niekuo neišskirtinis, nepopuliarus, žmonių mažiau lankomas parkas, nykokame Wilmersdorf rajone. Tos šeimos ten susirinkdavo pailsėti nuo rutinos, nuo visų darbų, kuriuos tekdavo dirbti. Vyrai darbavosi fabrikuose, žmonos dirbo auklėmis vokiečių šeimose, o tailandiečių vaikai dirbo kitus, atvykėliams įprastus darbus.
Susitikimų metu šeimų nariai parke gamindavo sau įprastus, tradicinius valgius. Kartais virdavo sriubą, kartais ruošdavo makaronus ir panašiai. Kiekvieną sekmadienį, tuo pačiu laiku vykdavo toks jaukus piknikas.
Po kurio laiko prie tų dviejų šeimų prisijungė dar viena, po to – dar viena. Netrukus tai tapo masiniu visų Berlyne gyvenančių tailandiečių pikniku. Smagiai susirinkdavo tautinė bendruomenė, bet į valgančius atvykėlius nukrypo berlyniečių akys. Kažkas išgirdo sklindantį triukšmą iš nepopuliaraus parko, o gal užuodė skanų jų ruošto maisto kvapą. Užėjo į parką ir apstulbo nuo to, ką išvydo. Tarsi koks slaptas, masinis tailandiečių parkas.
Žinia apie tokį reiškinį netruko pasklisti po visą miestą, po visus jo pakraščius. Daug kas specialiai atvykdavo į Prūsijos parką (vokiškai - Preußenpark) pažiūrėti į valgančius azijiečius. O kažkuris protingesnis vokietis galiausiai išdrįso prieiti prie tailandiečių ir paklausti jų, ar galėtų nusipirkti to vietoje ruošto maisto. Nepaslaptis, imigrantams visais laikais, visame pasaulyje papildomi pinigai nepamaišydavo, todėl tailandiečiai sutiko parduoti. Vokiečiams patiko! Ir taip užgimė naujas, išskirtinis reiškinys.
Per dvidešimt metų jis vis labiau populiarėjo, augo, pritraukė atvykėlius iš kitų Azijos šalių. Ir dabar tai – vienintelis toks Europoje, gal net visame pasaulyje – azijiečių parkas-maisto turgus. Berlyne žmonės net pamiršo tikrąjį parko pavadinimą Preußenpark ir vadina jį tiesiog Thai Park (tailandiečių parku – liet.). Dabar ši vieta yra vienas iš Berlyno simbolių, mylima miesto gyventojų ir beveik nežinoma turistams.
Vokietijos sostinėje juokaujama, kad vasara mieste prasideda ne tada, kai kalendoriuje taip parašyta, o tada, kai į parką vėl pradeda rinktis azijiečiai. Tai būna maždaug balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Ir renkasi jie ten, kol leidžia oro sąlygos. Kartais iki spalio pabaigos.
Vos įžengus į parką pasijunti tarsi nukeliavęs tūkstančius kilometrų į Bankoką ar Šanchajų. Ne tik dėl susirinkusių žmonių, bet ir dėl kvapų bei savotiško triukšmo. Ten būdami galite labai paprastai apsispręsti ar norite kada keliauti į tuos tolimus miestus ir šalis. Vadinkime šį parką – išbandymu prieš tikrą Aziją.
Jeigu jūs, kaip ir aš norite į tokią „aziją“ – pirkite lėktuvo bilietus į Berlyną, primenu, kad kompanija „Airbaltic“ šiuo metu siūlo bilietus itin geromis kainomis, jų galima rasti net už 19 eurų.
Štai, kas atvykus laukia. Prie vartų, pakrūmėse sutūpę ir sugulę – azartinių lošimų žaidėjai. Kaip tikrame kazino lošia iš pinigų. Ir nors oficialiai tai yra slapta, nelegalu ir uždrausta – praeiviai puikiai mato, kaip žaidėjai keičiasi nedideliais pluošteliais eurų. Kai kurie net pykstasi, matyt, pralaimėję nenori to pripažinti, o tuo labiau – duoti pinigų. Bet duoda.
Lošiama žaidžiant kortomis, laužiant rankas, net rengiamos gaidžių peštynės. Kai kurie atsineša įvairius stalo žaidimus. Arba yra tokių, kurie iš ko nors lažinasi. Kaip man pasakojo berlyniečiai, kartais lažybų tema būna absurdiška. Pavyzdžiui, reikia atspėti kiek per artimiausias dešimt minučių į parką įeis blondinių ir panašiai.
Lošėjams ten taip linksma, taip įdomu, kad jie lošia ir lažinasi eilę valandų, nuo ryto iki vakaro. Pamėginau įsiprašyti į jų tarpą, pusiau angliškai, pusiau gestų ženklais rodžiau, kad noriu lošti iš penkių eurų. Priimtas nebuvau – piktai, kažkuria iš savo kalbų aprėkė ir pirštais parodė eiti tolyn.
Kaip vėliau sužinojau, nelegalūs lošimai iš pinigų skirti tik atvykėliams iš Azijos, o berlyniečiai ir miesto svečiai gali tik žiūrėti. Jokiu būdu negalima fotografuoti ir filmuoti. Lošėjai bijo įkliūti vietos policijai. Bandžiau fotografuoti, bet keli net ėmė vytis.
Pačiame parko centre, kaip kokiame turguje, šimtai vyresnio amžiaus moteryčių, kurios nuo kaitrios Berlyno saulės dangstosi skėčiais. Tikras skėčių miškas. O po jais vyksta stebuklai. Tos moterytės susikūrusios mažas, improvizuotas virtuvėles gamina maistą ir gėrimus. Viskas vyksta pirkėjo akivaizdoje. Aplink save azijietės pasidėjusios dėžes ir dėžutes, dujų balionus, nešiojamas virykles, kibirus vandens, sultinio ir dar visko, ko prireikia jų patiekalams. Tiesiog neįtikėtina, kaip glaustai ten viskas sudėliota, tarp savęs pardavėjos net pasidariusios sieneles iš plastikinių plokščių, arba pasistačiusios visokias tvoreles. Labai rimtas teritorijos pasidalinimas.
Įdomu tai, kad kiekvieną savaitgalį jos sėdasi tiksliai ten pat į savo vietą. Todėl, jeigu pirkėjas jau kažkada buvo parke, jam patiko kuri nors pardavėja ir jos produkcija – ją tikrai lengva rasti.
Parke rekomenduojama paragauti wok keptuvėje ruoštų makaronų su įvairiais pagardais, tradicinių makaronų sriubų, kario padaže ruoštos vištienos ir žuvies, aliejuje gruzdintų bananų, azijietiškų koldūnų, garintų bandelių su įdarais, mango salotų, mėsos ir jūros gėrybių iešmelių, troškintų daržovių. Didesnės egzotikos mėgėjams yra kelios vietos, kur siūlo paskanauti žiogų, tarakonų, muselių ir kitokių vabzdžių. Pagal jūsų norą pardavėjos patroškins, pakeps, pavirs ar susmulkins ir jais pagardins salotas. Nei tradiciniai patiekalai, nei didžioji egzotika parke brangiai nekainuoja – viskas iki 10 eurų.
Pavyzdžiui, koldūnus ar bandeles galima nusipirki po eurą ar net už 50 centų. Niekas čia nieko neapgaudinėja, visos kainos būna viešai surašytos, tad visi moka tiek pat. Berlyniečiai pataria nepirkti patiekalų, kurie jau guli pagaminti, o eiti tik pas tuos žmones, kurie prie akių greitai tą patiekalą pagamina.
Yra parke ir atskira pardavėjų rūšis, kuri gamina tik azijietiškas arbatas arba alkoholinius koktelius. Prie jų, kaip kokiame naktiniame klube ar bare, kartais vyksta net šokiai ir skamba dainos. Pastovūs parko lankytojai sako, kad čia išgerti renkasi taupantys žmonės, nes kokteiliai kainuoja pigiausiai visame Berlyne.
Daugelis azijiečių nekalba angliškai, moka tik savo kalbas ir šiek tiek vokiškai. Tačiau susikalbėti rodant pirštais įmanoma su visais, juk tų žmonių tikslas – kuo daugiau parduoti, tad jie tikrai labai stengiasi. Kai kurie, norėdami įtiki net pavaišina papildomais valgiais ar kažkokiais pagardais.
Dvejojantiems dėl parke gaminamų patiekalų higienos berlyniečiai sako: dar niekas nenumirė ir neapsinuodijo. Vokietijoje tikrai griežta maisto higienos kontrolė, tad jeigu būtų užfiksuoti pažeidimai, tų žmonių parke greitai neliktų. Žinoma, niekas jokių oficialių pažymėjimų neturi, tenka atsirinkti akimis, kuri iš pardavėjų patikima, o kuri ne.
Išbandžiau jų ruošiamus valgius: wok makaronus ir įvairių bandelių su įdarais. Nesu ekspertas, tačiau skonį prilyginčiau geram azijietiškam restoranui. Su nealkoholinio kokteilio stikline pietūs man kainavo 8 eurus.
Kažkada šis parkas buvo nepopuliarus, bet tikras gražuolis – žaliuojantis, daug vešlios žolės... Dabar jau taip nėra. Didžiuliai lankytojų srautai ištrypė beveik visą žolę, parkas primena dulkėtą žaidimų aikštelę, po kurios tikrai reikės iš pagrindų išsivalyti batus. Azijiečiai dėl to labai liūdi. Miesto valdžia jau ne pirmus metus žada, kad parkas bus uždarytas kapitaliniam remontui. Pernai visi galvojo, kad tai vyks jau šiemet, bet azijiečiai išprašė juos dar palikti. Gyventojai norą palaikė, todėl valdžia įsiklausė. Bet dabar jau sklinda kalbos, kad kitais metais vis tik remontuos. Gali būti, kad jeigu šią vasarą parko neaplankysite, pas azijiečius nepavalgysite – daugiau to niekada nepavyks padaryti. Atrodo, po remonto jiems gali neleisti ten rinktis.
Kur tada dėsis tūkstančiai iš to gyvenančių tailandiečių, kinų ir vietnamiečių – nežinia. Daugeliui jų šis parkas tapo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Gal bus sugalvota nauja vieta.
Dėl tokių keistų pasaulio vietų verta keliauti, atrasti jas, o tada panašius dalykus kurti pas save. Tai ne tik kulinarinė, bet ir kultūrine kelionė.