Lietuvis pataria būti atidiems turistų pamėgtoje šalyje: baudos čia tokios, kad net stipriausiam žmogui ištrykš skausmo ašara

Artėja pasaulio futbolo čempionatas – antrasis pagal populiarumą sporto renginys pasaulyje. Šis čempionatas bus kiek kitoks nei prieš tai buvusieji – jis pirmą kartą istorijoje vyks žiemos metu. Taip nuspręsta dėl to, jog jis vyks Katare prie Persijos įlankos, kur vasaros metu oro temperatūra pavėsyje siekia 40 laipsnių karščio. Akivaizdu, jog prie tokio karščio kamuolio labai kokybiškai nepaspardysi, tad čempionatas buvo nukeltas į žiemą.

Jei nepatinka futbolas, neskubėkite nutraukti skaitymo. Šis pasakojimas nebus apie jį. Šis pasakojimas bus apie valstybę, kuri turėdama vos daugiau gyventojų nei turi Kauno miestas, sugebėjo įveikti super sudėtingas atrankas ir patekti į pasaulio futbolo čempionatą. Kalbu apie Islandiją – pačią mažiausią pasaulio valstybę kada nors sugebėjusią patekti į pasaulio futbolo čempionatą. Nesuvokiantiems šio žygdarbio stiprumo pasakysiu, jog net futbolo galingiesiems patekti į šią futbolo fiestą, ypač iš Europos atrankos, yra pragariškai sunku ir palyginsiu, jog tai galėtų būti kažkas panašaus, jei Lietuvos futbolininkai patektų į pasaulio futbolo čempionatą. Arba jei lietuviai pasidirbę kosminį laivą nuskristų į Marsą. Arba Minedas taptų Lietuvos prezidentu. Arba rusų kariai įsilaužę į ukrainiečių butą ir pamatę jame skalbimo mašiną, tiesiog išsiskalbtų rūbus ir išeitų nieko nepavogę.

Žodžiu, islandai tą padarė ir užsitarnavo milijonų žmonių simpatijas bei pavydą. Tai yra pavyzdys kaip esant dideliam norui ir pastangoms galima pasiekti dalykus, kurie atrodo neįmanomi. Tiesa, čia kalbu ne apie ateinantį, o apie praėjusį pasaulio čempionatą. Žinia, jame Islandija nieko įspūdingo nenuveikė, tačiau pats dalyvavimas jau buvo virš visų galimybių ribos. Priminsiu, Islandijoje gyvena tik 350 tūkstančių gyventojų.

Anksčiau esu pasakojęs, kaip mažytė, kažkur Atlanto glūdumose esanti sala, sėmė gėrį pasaulyje vykstant Antrojo pasaulinio karo baisybėms. Gėris nesibaigė ir karui pasibaigus. Po jo šalis į gyvenimo pilnatvę veržėsi dar įnirtingiau. Į visai neseniai mažu miesteliu buvusią Islandijos sostinę Reikjaviką ėmė keltis žmonės iš kaimo vietovių ieškodami uždarbio, nes išaugusiam miestui vis labiau trūko ne tik fizinės, bet ir intelektualios darbo jėgos. Per gana trumpą laiką iš kaimiško tipo gyvenvietės Reikjavikas tapo moderniu Europos miestu. 1986 m. Reikjavikas buvo vieta, kurioje JAV prezidentas Reiganas ir ką tik savo šaukštą padėjęs, nusikaltėlis SSRS prezidentas Gorbačiovas nusprendė, kad gal jau metas baigti šaltąjį karą, nes Sovietų Sąjunga jau nebeišgali. Kas čia žino, gal visai netrukus Islandijos sostinėje susitiks JAV, Ukrainos ir Rusijos (tas kuris ateis Putinui numirus) prezidentai ir pasirašys aktą, kuriuo rusų ordos įsipareigos visiems laikams pamiršti ne tik Ukrainos, bet ir kitų kaimyninių valstybių teritorijas, o pati Ukraina iškart po to bus priimta į NATO. Galvojate, nerealu? O aš manau, jog tai yra daug realiau nei šiandien atrodo.