Atgaivintas Rytų ekspresas, vadinamas „Venice-Simpon-Orient-Express“, dabar priklauso prabangos prekių koncernui „LVMH Moët Hennessy Louis Vuitton“, kuris valdo garsiausius pasaulinius prekių ženklus, tokius kaip „Belmond“ viešbučiai, Givenchy ar Hermès mados namai. Dabar dažni traukinio keleiviai – garsiausi pasaulio modeliai, tokie kaip Kate Moss, Holivudo žvaigždės Johnas Travolta ir Julia Roberts ar turtingiausia pasaulio rašytoja, „Hario Poterio“ sagos autorė milijardierė J. K. Rowling.
„Rytų ekspresas visada buvo įžymybių ir daug gyvenime pasiekusiųjų pramoga. Savo laikais poliruotu medžiu, puošniais apmušalais dekoruotu traukiniu su taure šampano keliavo Marlene Dietrich, Levas Tolstojus, Monako princesė Grace Kelly, generolas ir prezidentas Charles’as de Goaulle’is, rašytojas Honoré de Balzacas ar garsi kurtizanė ir šnipė Mata Hari“, – pasakoja išskirtinių kelionių dizainerė Aja, šį nepamirštamą nuotykį organizavusi žinomiausiam šalies dekoratoriui Mantui Petruškevičiui bei pati prisijungusi į kelionę.
Iš limuzino – raudonu kilimu į traukinį
„Pasaka, kurią kuria Rytų ekspresas, prasideda dar namie. Limuzinas privažiuoja prie namų Paryžiuje, kad nuvežtų į stotį, iš kurios prasidės išskirtinė kelionė Rytų ekspresu. Stotyje pamatau minią išsipuošusių žmonių su fantastiškai dideliais Louis Vuitton lagaminų rinkiniais.
Baltomis pirštinėmis mūvintys stiuardai dešimtis Louis Vuitton neša į traukinį, o mūsų rankose atsiranda šampano taurės, – tarsi filmo pradžią pasakoja šypsodamasis Mantas. – O kartu su šampanu, kuris ten liejasi laisvai, keliasdešimt būsimų pakeleivių pažindinasi, gyvai klausinėja vieni kitų, iš kur atkeliavę ir ką veikia gyvenime.“
O Ajai kelionė prasideda anksti rytą nuo šukuosenos ir makiažo meistrės vizito.
„Į atsiųstą limuziną lipu jau pasipuošusi, su makiažu ir šukuosena, o man taip pradėti keliones yra tikrai neįprasta. Tačiau kai mano limuzinas įvažiuoja į kitų limuzinų spiečių, patenku į tokį pat būrį išsipuošusių ir su smagiu jauduliu nuotykio laukiančių žmonių“, – juokiasi Aja.
Mantas jau yra važiavęs su šiuo traukiniu prieš kelerius metus, tai buvo įprasta prabangi ir elegantiška kelionė šiuo istoriniu traukiniu. Šįkart jo laukė ypatingas, kasmet vykstantis vakarėlis „Travel with a Pride“. Šalia įprastų traukinio malonumų – „Michelin“ šefo Jeano Imbert ruošiamų pietų ir vakarienės – laukė siautulingas vakarėlis disko ritmu su trimis atlikėjais, tarp kurių buvo žinomas „Grammy“ laureatas didžėjus Purple Disco Machine bei grupė „Sophie And The Giants“.
Vienas vakaro vedėjų buvo garsus JAV aktorius, serialų „Šeimos bičas“ bei „Vilas ir Greisė“ prodiuseris Gary Janetti.
„Šįkart ir reikalavimai dėl drabužių nebuvo tokie griežti, reikėjo išreikšti save 10-ojo dešimtmečio stiliumi, o praėjusioje kelionėje buvo griežtai uždrausti net džinsai. Mano bendrakeleiviai – mados, televizijos, žurnalų žmonės, nuomonės formuotojai, labai ryški ir spalvinga publika.
Į kelionę pasiėmiau keturis drabužių komplektus, – juk čia yra net trys restoranai ir kiekviena proga visi persirengia – pietums, vakarienei, vakarėliui, pusryčiams. Derinau Yves Saint Laurent ir Hermès daiktus. Bet daugiausia dėmesio sulaukiau dėl 20 karatų deimantinės art deco sagės, kurią man kelionei paskolino bičiulis“, – sako Mantas.
Tai tikrai vienas tų traukinių, kuriam tinka deimantai. Kai 1883 metais traukinys išvyko į pirmąją kelionę, spaudos pakrikštytas „Orient Express“ pavadinimu, jis nebuvo panašus į jokį kitą traukinį, kuris kada nors važiavo Europoje. Vietoje suodžių ekspresas blizgėjo nupoliruotu medžiu, inkrustuotu prancūzų stiklo dizainerio René Lalique kurtais ornamentais naujuoju art nouveau stiliumi, sienų apmušalais iš „Gobelins“ manufaktūros (geriausia, kas tuo metu buvo Prancūzijoje), aksominėmis užuolaidomis iš Italijos, pliušinėmis sėdynėmis, turėjo lovas su šilko paklodėmis, o šampanas buvo pilstomas į krištolo taures.
Traukinio restorane buvo tiekiamos austrės ir ikrai, o muzikantai keleiviams dainuodavo serenadas Rytų ekspresui kertant sienas. Tai buvo svaiginanti naujovė, tiesa, viena kelionė traukiniu kainavo ketvirtadalį vidutinių prancūzų metinių pajamų.
Ką reiškia patekti į pasaką?
Tai nebuvo pirma Manto kelionė šiuo traukiniu: „Pirmą kartą važiavau labai ramiai ir turėjau laiko pasižvalgyti per langą, o šįkart miegoti nuėjau ketvirtą ryto, buvo ir tokių vakarėlio dalyvių, kurie aštuntą nuėjo tiesiai į pusryčius. Jei reikėtų palyginti šias dvi išvykas, tai pirmąją buvo galima rašyti knygą ar dienoraštį, o šioje kelionėje patekau tarsi į filmą.
Kelionių dizainerė Aja man įteikė didelę staigmeną – vietoje įprastos kajutės gavau erdvų suite tipo numerį su dušu. Tokiame traukinyje numeris su dušu yra labai prabangus dalykas, nes istoriniuose vagonuose įrengti vonios kambarių neįmanoma. Ypač džiaugiausi dušu paryčiais, kai galėjau leisti sau prabangą nusiplauti blizgučius po siautulingo vakarėlio.
Dar mūsų suite turėjo langus iš dviejų pusių – galėjome stebėti pro šalį plaukiančius kraštovaizdžius ir kartu veiksmą traukinio koridoriuose, kuriais marširavo mūsų naujieji bendrakeleiviai, – visi vienas kitą kvietė į svečius ir vyko nuolatinis šventinis klegesys.“
„Traukinys turi trijų tipų kajutes, – patikslina Aja, – daugiausia yra istorinių kajučių, jos sėdimos, jose lovos nakčiai išlankstomos dviem aukštais. Dar yra suite numeriai, erdvesni, su dušais, ir trys grand suite. Keliavau neseniai atkurtame „Venecijos“ suite, kuriame buvo tiek erdvės, kad telpa patogi lova, kurios nereikia išlankstyti nakčiai. Lova buvo nepaprastai patogi. Ir nors prabangios viešbučių lovos manęs nebestebina, šįkart net domėjausi čiužinio gamintoju, nes buvo labai smalsu sužinoti, kas daro tokius stebuklus atgimusiam Rytų ekspresui.
Suite yra tiek lentynėlių, stalčiukų, kad, rodos, telpa viskas, ko prireiktų normaliam gyvenimui viešbutyje, su tokiu drąsiai būtų galima važiuoti į ilgąją kelionę per kalnus į Stambulą. Dušo kambaryje buvo tiek įvairios kosmetikos, kad į kelionę gali drąsiai važiuoti tuščia kosmetine.“
Asmeninis stiuardas, ikrai ir podiumas
Pasak Manto, nakvoti šiame traukinyje – toks pats jausmas, kaip gyventi Paryžiaus viešbutyje.
„Jūs neįsivaizduojate, kai nakčiai stiuardas pakloja lovą – patalynė blizga ir neturi nė menkiausios raukšlelės – ir visa tai vyksta traukinyje! Išblizginti įrankiai, nepriekaištingai iškrakmolytos staltiesės. Neįsivaizduoju, kaip barmenai traukiniui važiuojant sugeba išlaviruoti su pilnais padėklais gėrimų ir kokteilių. O, beje, kokteiliai, ruošiami ant bėgių, dar geresni nei pasaulinio lygio baruose.
Traukinys siūbuoja, ir keleiviams įrengta nemažai elegantiškų rankenų laikytis. Kartais nesupranti, ar jau per daug šampano, ar traukinys daro posūkį. Smagi smulkmena – vakarėlio metu visi šoko net ant fortepijono ir personalas tik šypsojosi“, – pasakoja Mantas.
„Sunkios krištolo taurės, sidabriniai įrankiai, šnarančios baltos staltiesės ir nuolat pokši atidaromi šampano buteliai, taurė niekada nebūna tuščia, o tave supa daug pasiekę žmonės, kurie tiesiog mėgaujasi gyvenimu. Aš nesuprantu, kaip šiame traukinyje daromi stebuklai, nes gali pageidauti bet ko. Nedidelei kompanijai keliautojų traukinyje aptarnauti skiriami 42 įgulos nariai. Ir jie tiesiog sugeba sukurti pasaką. O argi mes tikrai niekada nesvajojome patekti į ją?
Savo asmeninį stiuardą gali pakviesti spustelėjęs mygtuką ir jis akimirksniu beldžia į suite duris. Tas dėmesys taip išlepina, kad nustembi, jei, pavyzdžiui, jis užtrunka penkias minutes. Taip man buvo ryte, kai paprašiau imbiero sulčių. Stiuardas po pertaukėlės grįžo su pilnu padėklu gėrimų su imbieru – limonadu, arbata, net trauktinėmis, alumi ir vynu, atsiprašinėdamas, kad sultys jau baigėsi, bet jis gali pasiūlyti dešimtis kitų imbierinių gėrimų.
Aš niekada nepusryčiauju – nei namuose, nei prabangiausiuose viešbučiuose, bet čia neatsispyriau pagundai į lovą gauti ikrų pusryčiams. Ir, žinokit, jų buvo tiek, kad buvo galima kabinti šaukšteliu“, – juokiasi Aja.
„Nuostabūs pusryčiai į lovą, – sutinka Mantas, – gali užsisakyti bet ko. Pageidavau kiaušinienės su ikrais. Tai tikra pasaka – traukinio logotipas atspaustas net ant sviesto, ką jau kalbėti apie firminius rankšluosčius ar chalatus, iš kurių nesinori išlįsti.“
Mantas gavo ir išskirtinio kompanijos „Belmond“ dėmesio, nes kartu į renginį vyko ir kompanijos traukinių bei kruizų vadovė Gaia Rosetti, su kuria Mantą supažindino Aja:
„Mūsų kompanija daug bendravo, turėjome, apie ką pakalbėti, nes dažnai renkuosi jų kompanijos viešbučius keliaudamas po pasaulį.
Keliauti šiuo traukiniu – tai tarsi būti nuolatiniame podiume. Kai traukinys sustoja stotyse, smalsuolių minios, neperdedu, ima jį fotografuoti, filmuoti, tai atrodo kaip kažkoks performansas. Todėl pavargęs nuo dėmesio kartais nori užsitraukti užuolaidas. Šis traukinys – kaip keliaujantis instagraminis objektas.“
Svajoja išbandyti istorinį maršrutą
„Tai vienos nakties nuotykis, kuris buvo vertas kiekvienos ten praleistos minutės. Manau, kad kelionės tokiais autentiškais traukiniais tik brangs, nes jie siūlo istoriją ir unikalumą, o jų laikas ateina pamažu, nes visi pavargsta nuo plastiko bei netikros prabangos. Dabar mano svajonė išbandyti klasikinį Rytų ekspreso maršrutą iš Paryžiaus į Stambulą, patirti kelionę per kalnus ir pasinerti į tuos laikus, kai pasaulio grietinėlė keliavo į tuometį Konstantinopolį.“
Garsusis maršrutas Paryžius–Stambulas buvo atidarytas 1883-iaisiais, traukiniai juo važinėjo beveik šimtmetį. Be abejonės, traukinio vardas neatsiejamas nuo žmogžudystės, įvykdytos Agathos Christie romano puslapiuose. Parašyti garsųjį detektyvą A. Christie įkvėpė garsus incidentas, kai dėl pūgos traukinys įstrigo Turkijos kalnuose ir stovėjo šešias paras! Tai buvo ilgiausias vėlavimas visoje traukino istorijoje ir, sakoma, skirtingai nei dabar, niekas neprašė kompensacijų, nesipiktino, o mėgavosi gyvenimu bei puikia kompanija traukinyje.
Juk traukinys ir išgarsėjo dėl savo išskirtinių asmenybių, kurių buvo galima čia sutikti. Iki šiol šio garsiojo traukinio vardas traukia filmų kūrėjus – prieš šešerius metus pasirodė „Žmogžudystės Rytų eksprese“ ekranizacija su Johnny Deppu ir Penelope Cruz.
„Labai norėčiau šį traukinį papuošti kokiai nors išskirtinei progai gyvomis gėlėmis, nors žinau, kad su jomis važiuojančiame traukinyje būtų iššūkių. Svajočiau čia surengti privatų vakarėlį, kokį, mačiau, organizavo Aquazzura mados namų įkūrėjas dizaineris Edgardo Osorio.“
Nuotykio tęsinys Venecijoje
„Į galinę stotelę – Veneciją – atvykau visiškai pailsėjęs, atsigavęs, dar gavau kvietimą į vakarėlį, bet, gaila, tą patį vakarą turėjau grįžti į Paryžių“, – pasakoja Mantas.
„Išlipti iš traukinio buvo šiek tiek gaila. Siūlyčiau tą laiką ištęsti, prieš kelionę Prancūzijoje pagyventi panašaus stiliaus viešbutyje, o nuvažiavus į Veneciją apsistoti viešbutyje, kuris įsikūręs rūmuose su privačia sala, sodu ir nuosava laivų prieplauka. Esu važiavusi kitais traukiniais – istoriniu „Grand Hibernian“ Airijoje ir Andų ekspresu bei „Hiram Bingham“ Peru, bet keliavimas Rytų ekspresu suteikia visai kitokias emocijas, čia tarsi patenki atgal į bell epoque ir dairaisi, gal kur nors kitame vagone važiuoja ir Greta Garbo?
Aišku, buvo labai smagu keliauti su savo kompanija, Mantas buvo puikus pakeleivis, kuris atkreipė traukinio keleivių dėmesį savo subtilia elegancija.
Veneciją pasiekėme kitą dieną, jau pamažu leidžiantis saulei, kuri raudonai nudažė visą miestą. Traukinys važiuoja aukštai virš vandens, ir aš supratau, kad pirmą kartą matau tokią Veneciją“, – pasakojimą baigia išskirtinių kelionių organizatorė Aja.