Tiems, kurie ieško aplankyti ir su Lietuva susijusių vietų, Varnos miestas yra dėkinga vieta. Čia galima aplankyti vietas, kurios byloja apie Jono Basanavičiaus gyvenimą šiame Bulgarijos mieste XIX ir XX a. sandūroje. Yra išlikęs gyvenamasis namas, pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta viena iš gatvių bei kt. Tačiau yra ir dar viena, mažiau žinoma vieta, kurią vertėtų aplankyti atsidūrus šiame Bulgarijos mieste.
Iš oro uosto į miesto centrą paprastai važiuojama magistraline gatve – „Vladislovo Varnenčiko bulvaru“. Nesidominčiam istorija vargiai gali ateiti į galvą mintis, kad gatvė pavadinta lietuvių kilmės asmens garbei. Nuvažiavus nuo oro uosto tris kilometrus akylesnis keliautojas gali pastebėti ir rodyklę, nukreipiančią į „Vladislovo Varnenčiko“ muziejų (tiksliau parką-muziejų).
Vladislovas Varnietis (taip jis vadinamas lietuvių darbuose) – Jogailos ir Sofijos Alšėniškės sūnus. Kuomet po tėvo Jogailos mirties 1434 m. jis užėmė Lenkijos sostą, netrukus Vengrijos didikai jam pasiūlė ir Vengrijos sostą. Valdant dvi valstybes jaunuoliui karaliui rūpesčių gerokai padaugėjo. Vengrijai didelį pavojų kėlė pietiniai kaimynai – Osmanų imperija. Vladislovas III su Vengrijos karvedžiu Janošu Hunyadi surengė keletą sėkmingų žygių į Balkanus prieš Osmanų imperijos kariuomenę. Karalius su sultonu Muradu II 1444 m. sudarė 10 metų paliaubas, tačiau Vatikano atstovo įkalbėtas, vėl netikėtai puolė savo priešą. Prie Varnos 1444 m. lapkričio 10 d. susikovė karaliaus Vladislovo III maždaug 20 tūkst. vadovaujamų karių, tarp kurių buvo ir iš Lietuvos, su tris kartus didesne Osmanų kariuomene.
Mūšio pradžia Vladislovui III klostėsi sėkmingai (Vengrijos karvedys J. Hunyadi buvo geras strategas). Kai atrodė, jog pergalė jau artėja, dvidešimtmetis karalius Vladislovas III nusprendė pasinaudoti proga išgarsėti – ryžosi su keliais šimtais karių sučiupti netoliese vadavietėje įsikūrusį sultoną Muradą II. Tačiau jaunatviškas ryžtas ne visuomet pamatuotas ir pasiteisina... Neplanuotas poelgis buvo lemtingas ir mūšis buvo pralaimėtas. Karvedys J. Hunyadi sugebėjo pasprukti iš mūšio lauko, o karalius Vladislovas III tiesiog pradingo – jo kūno niekas nerado. Beje, jeigu Lenkijos didikai būtų žinoję, kad karalius žuvo, jie būtų greitai išsirinkę kitą asmenį ir nelaukę beveik tris metus.
Mūšio vietoje šiuo metu yra įrengtas parkas-muziejus (į jį galima atvykti miesto autobusu iš Auksinių Smilčių, kuris kursuoja į oro uostą ir tuomet reikia paėjėti 1 km nuo sustojimo). Pirmas įspūdis – šią vietą gausiai lanko turistai iš Lenkijos: bilietą parduodanti kasininkė pašnekino mane lenkų kalba. Lankantis parko-muziejaus atskirose vietose įsitikinau, kad tai tiesa – lankytojai buvo vien iš kaimyninės šalies.
Parke-muziejuje yra keletas lankytinų objektų: paminklas Vengrijos karvedžiui J. Hunyadi, sultono Murado II vadavietės vieta (supilta kalva), keletas kitų paminklų, tačiau norėčiau išskirti dvi vietas – Vladislovo Varniečio (taip jį imta vadinti dėl Varnos mūšio) mauzoliejų ir mūšiui skirtą muziejų.
Bulgarai kelis šimtus metų kariavo su turkais (Osmanų imperija), todėl Vladislovas Varnietis, kuris kovojo su jų pavergėjais, yra bulgarams artimas. 1935 m. buvo nuspręsta įrengti Vladislovui Varniečiui mauzoliejų trakų genties (trakai – indoeuropiečiai; beje, Bulgarijoje gyvenęs Basanavičius domėjosi trakų ir baltų giminystės ryšiais) didiko įspūdingo dydžio pilkapyje, kuris datuojamas IV a. pr. Kr., yra kitados vykusio mūšio vietoje.
Į mauzoliejų patenkama koridoriumi, kurio sienose išsiskiria marmuro lentos su svarbia informacija apie šią istorinę vietą. Maždaug kambario dydžio patalpos centre yra Vladislovo Varniečio simbolinis kapas: figūra, kuri vaizduoja mirusį karalių su kalaviju ant krūtinės. Greta kabo vėliavos (ko gero, tų kraštų, kurių kariams vadovavo Varnos mūšyje).
Minėtame parke nuo 1964 m. veikia muziejus – Bulgarijos karo muziejaus, veikiančio sostinėje Sofijoje, filialas. Muziejuje eksponuojama to meto ginkluotė, Varnos mūšio įamžinimas Bulgarijos menininkų kūriniuose ir kt. Galima stebėti animacinį filmą apie Varnos mūšį (deja, jis nėra komentuojamas, todėl nėra lengva suprasti apie atskirus atliktus manevrus mūšio metu).
Lankydamasis šiame muziejuje norėjau pabendrauti su karo istorikais mane dominančiu klausimu. Todėl radęs progą tiesiai šviesiai paklausiau, ką mano apie portugalo kilmės JAV istoriko Manuelio da Silva Rosos knygoje „Kolumbas: niekada nepapasakota istorija“ pateiktą versiją.
Minėtas istorikas maždaug tris dešimtmečius tyrinėja Amerikos atradėjo Kristupo Kolumbo veiklą ir nustebino savo padaryta išvada. Jis paskelbė, kad Vladislovas Varnietis mūšyje nežuvo (kaip minėta, jo kūnas nebuvo rastas), tačiau į Lenkiją nebegrįžo ir karaliaus sosto nebeužėmė. Jis galiausiai atsidūrė Portugalijai priklausančioje Madeiros saloje. Ten vedė kilmingą moterį ir jiems gimė sūnus, kuris vėliau žinomas kaip Kristupas Kolumbas.
Minėtoje istoriko knygoje yra pateikta daug intriguojančių detalių, kodėl jis taip pasielgė (trumpai tariant, atgailavo dėl savo poelgio), kurių neminėsiu. Mane labiausiai domino „trečios šalies“ nuomonė. Juolab, kad kai kurie Lietuvos istorikai, patys netyrinėję Kolumbo biografijos, iš karto suskubo pareikšti, kad Kristupo Kolumbo tyrinėtojas Manuelis da Silva Rosa klysta...
Gerą pusvalandį sukosi kalba apie Vladislovą Varnietį ir Kristupą Kolumbą. Mano pašnekovas karo istorikas nei bandė paneigti Manuelio da Silva Rosos „atradimą“, nei laikė jį neginčijamu įrodymu. Žodžiu, visko gali būti... Žinoma, būtų visai patrauklu, kuomet galėtume drąsiai teigti, jog Kristupas Kolumbas yra Jogailos anūkas, žodžiu, „pusiau lietuvis“.
Jeigu jūs nuspręsite pailsėti Auksinėse Smiltyse, rekomenduoju besidomintiems istorija aplankyti Vladislovo Varniečio parką-muziejų ir giliau pažinti Jogailaičių dinastijos pėdsakus kitose šalyse. Gal kada nors į Vladislovo Varniečio parką-muziejų užklydusius lankytojus kasininkė pakalbins ir lietuviškai...