Katovicai, miestas Aukštutinėje Silezijoje, ilgus metus buvo žinomas kaip purvinas, nuobodus industrinis miestas. Jame ir aplink ilgus dešimtmečius veikė gamtinių išteklių kasyklos, tačiau keičiantis ekonominei situacijai ir kalnakasybai tampant vis mažiau ekonomiškai patraukliai, miestas pradėjo keistis. Uždarius didžiąją dalį anglių (ir ne tik) kasyklų, Aukštutinė Silezija pradėjo keistis, o uždarytas kasyklas pavertė turistus traukiančiu pranašumu.
Per Lenkiją važiuojantys lietuviai neretai stabteli Krokuvoje, tačiau neįprastesnį maršrutą pasirinkę tautiečiai gali likti maloniai nustebinti kalnakasybos muziejų, kurie įkurti aplink Katovicus Aukštutinėje Silezijoje.
Sidabro kasykla Tarnovske Guros (lenk. Tarnowskie Góry)
Apie 30 kilometrų nuo Katovicų turistus vilioja buvusi sidabro kasykla. Industrinio progreso istoriją Lenkijai primenanti vieta 2017 m. buvo paskelbta UNESCO pasaulinio paveldo objektu.
„Szczesc Boze“ (lenkiškai) arba „Telaimina Dievas“ – šis užrašas ir tokie darbuotojų pasisveikinimai matyti ir girdėti lankantis visose Aukštutinės Silezijos kasyklose. Būtent taip vienas su kitu sveikindavosi kalnakasiai, kurie kasdien leisdamiesi į šachtas rizikavo iš jų negrįžti. Būtent dėl visą laiką lydinčios mirties grėsmės dažnai galima sutikti ir Šv. Barboros, ramios mirties simbolio, ir kalnakasių pasirinktos globėjos atvaizdą ar skulptūrą.
Sidabro kasyklos Tarnovske Guros istorija prasideda prieš maždaug 500 metų nuo legendos, kai vietos ūkininkas Jonas Ribka rado spindintį uolienos gabalą. Supratęs, kad šis gali būti vertingas, nunešė miestelio merui, – jis taip pat įžvelgė rastame uolienos gabale galimai slypintį turtą.
Per kelis šimtmečius šiose apylinkėse iškasta apie 20 tūkst. šachtų ir kiekvienai buvo duotas pavadinimas, pavyzdžiui, Angelo. Dabar turistai kviečiami leistis į vieną iš jų ir susipažinti, kaip iš tiesų ir kokiomis sąlygomis dirbo kalnakasiai, kol dar nebuvo išrasta modernių technologijų šiems darbams atlikti.
Jau neveikiančią sidabro kasyklą nusprendę aplankyti turistai liftu nusileidžia į 40,5 m gylį. Kartu grupes lydintys gidai pasakoja, koks iš tiesų buvo kalnakasių gyvenimas.
Visiškoje tamsoje iškastuose tuneliuose kalnakasiai dirbdavo pasišviesdami vien žibaline lempa. Darbai prasidėdavo 5 val. ryto ir baigdavosi po 12 valandų pamainos. Žiemomis čia dirbantys vietos gyventojai taip ir likdavo nematę saulės, o tokios darbo sąlygos lėmė akių ligas ir net apakimą. Į kasyklas užsidirbti leisdavosi vyrai nuo 16 metų. Darbas būdavo toks sunkus, kad vidutiniškai kalnakasiui per dieną reikėdavo užsitikrinti apie 7 tūkst. kalorijų maisto.
Ne ką mažiau žalos darbo sąlygos darydavo ir kalnakasių sąnariams. Šachtose visus metus laikosi apie 10 laipsnių temperatūra, o dar didesnis kirtis sveikatai – nuolatinė apie 98–99 proc. siekianti drėgmė.
Būtent vanduo ir buvo šio krašto kasyklų didžiausias „peilis“. Jis ne tik kaip reikiant žalojo darbuotojų sveikatą, bet ir besikaupdamas nuolat grasino užtvindyti šachtas.
Kasamus tunelius kalnakasiai tvirtindavo mediniais pastoliais. Tačiau būtinai turėjo būti naudojamas tik labai sausas medis. Būtent jis galėdavo išgelbėti sunkiai dirbančių žmonių gyvybes. Kol kalnakasiai gremždavosi gilyn, ieškodami naujų sidabro gyslų, jie nuolat klausydavo, ar nepradeda braškėti mediniai pastoliai. Jei šie pradėdavo skleisti garsus, darbuotojai žinojo: tuoj tunelis grius, tad reikia kuo greičiau evakuotis.
Visgi Aukštosios Silezijos kasykloms pavykdavo išvengti didelių griūčių, nes darbavosi profesionalai.
Bilietas su gido paslaugomis (lenkų kalba)
Įprastinis bilietas – 55 zl,
Su nuolaida – 45 zl,
Šeimos bilietas (2+1) – 139 zl.
Bilietas su gido paslaugomis (užsienio kalba, reikia užsakyti iš anksto)
Įprastinis bilietas – 70 zl.
Su nuolaida (vaikai ir studentai iki 26 m., vyresnio amžiaus žmonės virš 65 metų, neįgalieji ir jų pagalbininkai) – 60 zl.
Nemokamas įėjimas vaikams iki 2 metų.
Juodojo upėtakio šachta
Keturi kilometrai nuo sidabro kasyklos įsikūręs dar vienas turistų mielai lankomas objektas.
Kadangi kasykloms didžiausią nerimą kėlė besirenkantis ir nuolat per uolienas iš paviršiaus besismelkiantis vanduo, buvo sugalvota įrengti požeminius tunelius, kuriais vanduo pasišalintų iš kasyklų.
Būtent toks požeminis kanalas dabar ir kviečia turistus pasiplaukioti valtimi.
Joje nėra nei variklio, nei irklų. Ramų įspūdį kuria vien gido rankomis palei sienas stumiama valtis. Tiesa, ji palei kanalą plauktų ir pati dėl srovės, šalinančios vandenį iš tunelių.
Iš viso plaukti gali net 10 valtelių, į kurias telpa iki 50 turistų. O vasaromis drąsuoliai šiame tunelyje netgi išdrįsta išsimaudyti. Vanduo, kaip pasakoja gidai, čia itin švarus, kitaip nei daugumoje kitų kasyklų. Jį kalnakasiai net gerdavo.
Šachtos pavadinimas kilęs nuo upėtakių, čia užklystančių iš upės, į kurią suteka iš kasyklos nubėgęs vanduo.
Iš pradžių kasykloje vanduo buvo šalinamas pasitelkus garo variklį, bet jam kasdien reikėdavo 12 tonų anglių. Kadangi tai buvo labai neekonomiškas sprendimas, kalnakasiai sugalvojo iškasti būtent tokį kanalą. Iš viso Juodojo upėtakio šachtos kanalo ilgis siekė apie 5,4 km. Dabar valtimi turistai gali nuplaukti atkurtus 600 m.
Šiais metais turistams bus pasiūlyta dar viena pramoga – plūduriavimas valtelėje: lankytojas atsiguls joje ir bus paleistas vienas pasroviui leistis į atpalaiduojamą kelionę požeminiu kanalu.
Guido anglių kasykla
16 kilometrų nuo Katovicų, Zabže (lenk. Zabrze), turistai kviečiami apsilankyti dar vienoje kasykloje. Tai – Guido anglių kasykla. Anksčiau minėtoje sidabro kasykloje galima iš arti susipažinti, kaip senovėje sunkiomis sąlygomis dirbo kalnakasiai, o čia, be istorinių detalių, galima pamatyti, kokius įrenginius naudoja šiuolaikiniai angliakasiai.
Gidai pasakoja, kodėl kalnakasiai vilkėdavo tik baltus marškinius, arba vaizdžiai atpasakoja, koks buvo tuo metu šachtose darbui atlikti naudotų arklių likimas, – neleisti į šachtas čia prabūdavo iki savo mirties ir daugiau niekada neišvysdavo dienos šviesos.
Guido anglių kasykloje turistai nusileidžia į žemiau nei 300 metrų gylį. Lifto darbuotojai dar iki šiol bendrauja naudodami skambinamų varpų signalus.
Kartu su gidu keliaujant per ilgus kalnakasių iškastus tunelius galima pamatyti visą anglių kasybos istoriją ir šios industrijos pokyčius. Muziejuje po žeme organizuojamos ir specialios ekskursijos vaikams: jie patys gali pabūti mažaisiais kalnakasiais – apsivilkę specialią aprangą išgauti anglių.
Tuneliuose turistams rodoma ir kalnakasyboje naudojama moderni technika – konvejeriai, anglims kasti naudojamos mašinos.
Ekskursijos pabaigoje turistai atsiduria erdvėje, kurioje įkurtas giliausiai esantis (320 m) baras Europoje. Taip pat čia įkurtos konferencijų, koncertų erdvės, veikia bevielis internetas.
Karalienės Luizos kanalas
Čia galima dar kartą pasiplaukioti valtimi po požeminius kanalus, kurie buvo naudojami ne tik besikaupiančiam vandeniui iš šachtų pašalinti, bet ir angliai į paviršių išgabenti.
Karalienės Luizos kanalas buvo 1791 m. pastatytos kasyklos dalis. Tai viena seniausių Aukštutinės Silezijos anglių kasyklų. Kanalas iškastas 1799–1863 m. Tai – ilgiausia hidrotechninė konstrukcija tarp visų Europos anglių kasyklų.
Iš viso šis kanalas tęsiasi 19 km. Prasidėjęs kasyklos gilumose po truputį kyla, kol pasiekiamas žemės paviršius. Dabar po rekonstrukcijos atkurta 2,5 km kanalo. Apie pusę distancijos turistams tenka eiti pėsčiomis, o kitą dalį – plaukti valtimi.
Kalnakasių rajonas – Nikišovicas (lenk. Nikiszowiec)
Susidomėjusiems, kaip kalnakasių gyvenimas virė žemės paviršiuje, Katovicuose vertėtų aplankyti Nikišovico rajoną.
Per Kalėdas jo centre šurmuliuoja kalėdinė mugė, o jai išsiskirsčius atsiveria nuostabus istorinis rajonas, kuris paskutiniu metu išgyvena renesansą.
Lankytojų akis traukia didžiuliai raudonų plytų gyvenamųjų namų kompleksai. Kol čia veikė anglių kasykla, jai priklausė visi pastatai, – buvo nuomojami butai kalnakasiams. Jiems čia nuoma atsieidavo apie 10 proc. gauto atlyginimo, o iš viso čia gyveno apie 7 tūkst. kalnakasių ir jų šeimos narių.
Kasyklai užsidarius butai buvo parduoti, – prasidėjo naujas rajono gyvenimas. Nekilnojamojo turto kainos pradėjo augti, ir šiuo metu čia kuriasi menininkai, profesionalus jaunimas.
Bene didžiausią įspūdį padaro raudonai apdažyti langai ir palangės. Raudoni dažai buvo naudojami grindims dažyti, tačiau jų likus išnaudoti pastatų fasadams. Pasakojama, kad tokia tradicija užgimė dėl Silezijos moterų pedantiškumo. Kadangi jos nuolat stengdavosi palaikyti tvarką namuose, o kalnakasių rajone tai nebuvo lengvas darbas, raudonai apdažyti langų šonai saugojo fasadą nuo susipurvinimo. Beje, raudona spalva reiškė, kad konkrečiame bute gyvena angliakasio šeima.
Tarp gausių pastatų galima išvysti ir žaliai apdažytus langus. Tai vietos gyventojams leido suprasti, kad šioje vietoje gyvena šeima, dirbanti metalo industrijoje.
Portalas „Delfi“ Aukštutinėje Silezijoje lankėsi Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu.