Praeitoje pasakojimo apie Bosniją ir Hercegoviną dalyje kalbėjome apie 1992–1995 metais vykusį karinį konfliktą, į kurį ši valstybė įsivėlė paskelbusi nepriklausomybę. Nepriklausomybės kovos, vykusios Bosnijoje, buvo pačios nuožmiausios ir pareikalavusios daugiausia aukų nei bet kurioje kitoje buvusios Jugoslavijos dalyje. O Bosnijos sostinė Sarajevas buvo miestas, kuris šiame kare atliko ypatingą vaidmenį.
Labai domiuosi Europos istorija, todėl į Sarajevą vykau ne kaip tiesiog žioplinėjantis turistas, o labai norintis prisiliesti prie tų žiaurių įvykių ir pažiūrėti, kaip vienas turtingiausių buvusios Jugoslavijos miestų, neseniai patyrusių karą, badą ir nepriteklius, gyvena dabar.
Kaip jau ir pasakojau, Bosnija pigiausiai pasiekiama per Tuzlos oro uostą. Tuzloje užstrigti neverta, nes nieko ten per daug įdomesnio nėra, todėl geriau vykti tiesiai į Sarajevą: už jį Bosnijoje nieko geresnio nėra. Jis nuo Tuzlos nutolęs apie 120 kilometrų. Atrodo, netoli, tačiau Bosnijoje atstumai yra šiek tiek kitokie nei mūsuose. Tai lemia kalnai, kurie sudaro 90 proc. Bosnijos teritorijos. Važiuojant per kalnus atstumai įveikiami gerokai lėčiau nei lygumose, tad važiuojant autobusu tokia distancija įveikiama daugiau nei per tris valandas. Autobuso bilieto kaina yra apie 11 eurų. Norintiems sutaupyti kelis eurus ir bent pusvalandį kelionės laiko siūlau atskridus vykti ne į Tuzlos miestą, o į arčiau esantį Živinicės miestelį: autobusai, vykstantys iš Tuzlos į Sarajevą, užsuka ir į jį. Kelionės sutrumpinimas pusvalandžiu gali būti reikšmingas tiems, kurie sunkiai pakelia keliones kalnais. Man ir pačiam sėdėti autobuse buvo nelabai smagu, nors apylinkės ir gražios. Porą kartų beveik sublogavau.
Praktinis patarimas Bosnijoje Ir Hercegovinoje – turėti grynųjų pinigų. Man pasirodė keista, bet atsiskaitymas kortelėmis čia ne toks paplitęs, kaip norėtųsi. Net ir Rusijoje su atsiskaitymu kortelėmis yra gerokai geresnė situacija nei Bosnijoje. Pavyzdžiui, kortele sumokėti už bilietus galėjome tik Sarajevo autobusų stotyje, visų kitų miestų stotyse atsiskaityti galėjome tik grynaisiais. Tiesa, bankomatai čia yra ant kiekvieno kampo, tai grynųjų nepritrūksite.
Grįžkime prie muzikinio klipo. Jame vaizduojamas Sarajevas apsiausties metais. Tada serbų pajėgos laikė apgulusios miestą periodiškai jį bombarduodamos. Miesto, kuris dėl savo daugiatautiškumo buvo vadinamas „Europos Jeruzale“, blokada tęsėsi beveik ketverius metus. Tai buvo ilgiausiai trukusi apsuptis trukmės atžvilgiu Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Per tą laiką nuo artilerijos ir snaiperių ugnies bei ligų žuvo ne mažiau kaip 10 tūkstančių Sarajevo gyventojų. Pusė miesto pastatų buvo sugriauta. Pilnas internetas yra vaizdų su degančiu Bosnijos parlamento pastatu, sudegusiais stovinčiais tramvajais, automobiliais bei autobusais, žuvusiais žmonėmis. Laikai tikrai buvo ne kažką ir požiauris klipukas tą akivaizdžiai rodo.
Paradoksalu, kad tuometiniai miesto gyventojai, nepaisydami užgriuvusių ligų, maisto produktų, vandens, vaistų ir kitų normaliam gyvenimui būtiniausių dalykų trūkumo ir kasdienių eilinių piliečių žūčių, stengėsi gyventi normalų gyvenimą. Klipe matomas „Mis Sarajevas 93“ rinkimų epizodas, kai merginos ištiesė juostą su garsiuoju užrašu „Don‘t let them kill U“ norėdamos atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į dalykus, tuo metu vykusius Bosnijos sostinėje.
Susisiekimas su išoriniu pasauliu tapo įmanomas tik 800 metrų ilgio siauru tuneliu, iškastu po oro uostu, kontroliuojamu Jungtinių Tautų pajėgų. Jis buvo iškastas tiekti apsuptam miestui būtiniausius išgyventi reikalingus dalykus – maistą, vandenį, medikamentus. Buvo pradėtas kasti priemiestyje, šalia oro uosto, fizinio žmogaus sklype, po namu. Tunelio ilgis 800 metrų, aukštis, rodos, 1,60 m, o plotis – apie metrą. Dabar šiame name yra muziejus, kuriame – nuotraukų ekspozicijos, rodomas filmas tiek apie tunelį, tiek apie Sarajevo apgultį ir eksponuojama, be abejo, įdomiausia dalis – pats tunelis. Lankytojams yra atverta 25 metrai tunelio, kuriuo jie gali paeiti ir įsivaizduoti, kaip atrodė tada. Patarčiau pasisamdyti vietinį gidą – jis atskleis įvairius niuansus, kurių nerasite internete. Mes, kaip tikri lietuviai, gido, aišku, nesamdėme, o prisiplakėme prie amerikiečių grupelės ir nuklausėme viską, ką mums reikėjo. Negražu, pripažįstu, bet ką dabar jau.
Nuotraukų ekspozicija buvo labai iškalbinga. Ji irgi iš esmės buvo apie žmonių gyvenimą apgultame Sarajeve. Man viena labiausiai įstrigusių nuotraukų buvo išsipuošusios moters, išėjusios į Sarajevo gatves pasivaikščioti karo metu, ir ginkluotus kareivius, sėdinčius priedangoje ir žiūrinčius į ją. Anot gidės, taip drąsūs Sarajevo gyventojai protestavo prieš karą ir ypač prieš faktą, kad pasaulio visuomenė nieko nedaro, kad padėtų Sarajevui.
Apgulties metu mieste buvo surengtas eilinis Sarajevo kino festivalis, kurio nuotraukų taip pat galima pamatyti. Visuomenė stebėjosi ir klausė organizatorių kaip jie gali rengti festivalį karo metu, į tai organizatoriai atsakė, o kaip jie gali kariauti festivalio metu. Žodžiu, kas kaip mokėjo, taip kovojo su šia absurdiška situacija. Vieni – ginklais, kiti – pašaipomis ar ironija. Ypač buvo šaipomasi iš tarptautinių organizacijų, kurios buvo labai sunerimusios ir reiškė gilius susirūpinimus, bet absoliučiai nedarė nieko, kad Sarajevo daugiabučių negriautų iš kalnų leidžiamos raketos.
Sarajevo gyvybės tunelis yra vienareikšmiškai privalomas aplankyti objektas. Bilieto kaina – 5 eurai. Nuvykti ten nėra labai patogu, jis – už miesto centro, todėl geriausia važiuoti taksi. Iš miesto centro iki tunelio taksi mums kainavo 9 eurus. Ir apskritai tiek Sarajeve, tiek visoje Bosnijoje taksi yra pigūs, galima naudotis ir nesukti galvos.
Patį Sarajevą dalina butaforinė siena, skirianti Bosnijos ir Hercegovinos federaciją nuo Bosnijos serbų respublikos. Tiksliau sakant, didžioji miesto dalis teoriškai yra gyvenama bosnių, o kai kurie rytiniai priemiesčiai yra serbiški. Žinoma, jokios fizinės sienos čia nėra, tačiau miesto gyventojai iš esmės pasiskirstę ir gyvena savo tautiečių dominuojančiame rajone.
Iš tunelio į miestą mus vežęs taksistas specialiai vežė per serbų priemiesčius, esančius ant kalno, rodydamas vietas, nuo kurių apgulties metu buvo bombarduojamas miestas.
Anot taksisto, paradoksalu, bet dabartinė situacija, kai įvairių tautybių žmonės yra susiskirstę į savo gyvenamas teritorijas, duoda didesnį stabilumą, nes nebėra trinties tarp skirtingų tautybių kaimynų, kai bet koks konfliktas dėl išmindytų gėlių darželyje galėtų pakurstyti neramumus. Dabar saugiau visiems, sakė jis.
Statistika tą faktą tik patvirtina. Sarajevas yra laikomas vienu saugiausiu miestu ne tik Balkanuose, bet ir visoje pietryčių Europoje.
Negana to, nors karo žaizdos vis dar yra kraujuojančios, man susidarė įspūdis, kad Sarajevo gyventojai, kiek įmanoma, stengiasi jų nebeaitrinti ir gyventi ne praeitimi, o kurti savo ir savo miesto gerovę žiūrėdami į priekį. Galbūt todėl, nors mieste yra dar daug karo pėdsakų, Sarajevas labai gyvas, draugiškas ir linksmas miestas. Vakarais jame verda gyvenimas su lauko kavinėmis ir miniomis žmonių jose.
Apie linksmesnius dalykus ir tai, ką dar galima nuveikti Sarajeve, – kitoje pasakojimo apie kelionę po Bosniją ir Hercegoviną dalyje.