Kai su kelionių dizainere Aja nusileidę Ženevos oro uoste pasukame link Alpių, žaliuoja pievos ir ganosi karvės, sunku patikėti, kad po trijų valandų atvyksime į žiemos kurortą. Tačiau automobiliui vis aukščiau kylant į kalnus, krapnojantį lietų keičia šlapdriba, o pasiekus 1850 aukštį, kuriame įsikūręs prabangiausias pasaulio slidinėjimo kurortas Kurševelis 1850, patenkame į visišką žiemos pasaką. Spindinčius „Louis Vuitton“ ir „Dior“ butikų langus pusto krentančios snaigės, tradiciniai mediniai Alpių nameliai – šaletai – paskendę puraus sniego kepurėse, o apšviestose naktinėse slidinėjimo trasose, kai mes lankėmės, kilo „Gucci“ gondolos.
Pasaulio slidinėjimo sostine tituluojamas Kurševelis veikia vos keturis mėnesius per metus ir dėl to yra dar labiau geidžiamas. Jau gruodžio pradžioje, tik prasidėjus sezonui, vietiniai džiaugiasi 60 centimetrų sniego sluoksniu, o kai kurie viešbučiai nebeturi laisvų kambarių. Norint išvengti kelionės į kalnus automobiliu, su privačiu lėktuvu galima leistis tiesiai į Kurševelio oro altiportą – taip Prancūzijoje vadinami maži oro uostai.
Ir Kurševelis nebūtų Kurševelis, jei jo oro uostas nebūtų dar vienas žodis su -iausias. Jis turi aukščiausią ir trumpiausią kilimo bei tūpimo taką Europoje. Privačiu lėktuvu nusileisite tiesiai į žiūrovų pilną auditoriją, nes slidininkai, išsirikiavę aplinkiniuose šlaituose stebi, kaip įspūdingai lėktuvai ir sraigtasparniai, laviruodami tarp galingų kalnų viršūnių, tupia snieguotame altiporte.
Dvi gatvės, kurias žino visas pasaulis
Mūsų su kelionių dizainere Aja automobilis kyla dar šiek tiek į kalną ir sustojame prie sniegu užkloto Savojos krašto stiliaus medinio ir akmeninio namo žaviu apšvietimu. Mudu su Aja sutinka Madam – taip vietiniai čia vadina Florence Carcassonne, viešbučio „La Sivoliere“ vadovę, įspūdingai daug gyvenimo mačiusią moterį ryškia trumpa suknele ir masyviais akinių rėmeliais.
„Kas yra Kurševelis? – kvatojasi Madam, ilgus metus dirbusi įvairiausiose prabangiuose pasaulio viešbučiuose. – Tai dvi gatvės. Viena į dešinę, o kita – į kairę. Ir jas žino visame pasaulyje! Didžiausia „Michelin“ restoranų koncentracija, jokių kamščių, jokių eilių prie keltuvų ir visada garantuotas sniegas.“
Kurševelis turi viską – yra įsikūręs Trijuose slėniuose, didžiausioje pasaulyje slidinėjimo zonoje su 600 slidinėjimo trasų ir yra nesuvokiamai prabangus.
Madam vadovaujamas viešbutis „La Sivoliere“, veikiantis jau daugiau nei 50 metų, vadinamas geriausiai laikoma Kurševelio paslaptimi – atokiau nuo centro, prie pat šlaite augančių šimtamečių eglių, trasos – šalia pat. Prabangus ir jaukus it šeimos namai viešbutis turi net kelis dalykus, kurie stebina daug patyrusią kelionių dizainerę Ają – tai speciali registratūra vaikams, įrengta taip, kad į viešbutį įregistruojantis suaugęs žmogus su vaikais būtų viename akių lygyje. Ir dar – speciali vieta augintiniams su gardėsiais ir jiems skirtu aksesuarų butiku. O viešbučio baro meniu – du maistingi kokteiliai, skirti... šunims.
Ekscentriška Madam žino Kurševelio vertę ir nė neketina varinėti nuobodžių pijarinių kalbų: „Aš pati nekenčiu sniego! Man labiausiai čia patinka pakilti į kalną, pietauti žiūrint į žydrą dangų ar vakarieniauti po pilnatimi ir žvaigždėmis, nes, kai žiūri aukštyn, nesimato sniego“.
Klausydamas savo vadovės, personalas prapliumpa juoku – ach, čia gi Madam!
Julienas Strozyk, viešbučio pardavimų vadovas, nustebina: praėjusį sezoną viešbutis turėjo daugiausia klientų iš Brazilijos. Tik trečdalis slidininkų į Kurševelį atvyksta iš Prancūzijos, visi kiti – užsieniečiai, tarp kurių daugiausia britų. Kalbos, kad kurorte yra daug rusų, perdėtos – dabar jie sudaro apie tris procentus, nes, prasidėjus karui, skaičius sumenko. Dažniausiai tie patys svečiai skrenda metai iš metų, išvykdami rezervuoja nakvynę kitiems metams, tačiau tai nėra taisyklė.
„Saudo Arabijos turistai skambina mums paskutinę minutę, nes jie nieko neplanuoja. Kai turi tiek pinigų, koks skirtumas, Kurševelis, Gstaadas ar Niujorkas. Sėdžiu privačiame lėktuve, ar turi vietų?“ – juokiasi Julianas.
Dažniausiai tie patys svečiai skrenda metai iš metų, išvykdami rezervuoja nakvynę kitiems metams.
Jis su savo šeima įsikūręs čia pat, kalno papėdėje:
„Anksčiau gyvenome Kurševelyje 1850. Aš labai mėgstu sodininkauti. Bet kai liepą ant mano pomidorų užsnigo, trūko kantrybė: išnuomojome savo šaletą ir nusileidome 700 metrų žemyn, ten šilčiau bent dešimčia laipsnių.“
Kai kas Kurševelyje dirba ir vasarą, kurortas priima mėgstančius žygiuoti po kalnus. „Bet jei „Louis Vuitton“ uždarytas, kam man į Kurševelį vasarą?“ – juokiasi Julianas.
Atrodytų, dar galėtume klausytis ir klausytis jo, gyvenančio prabangiausiame slidinėjimo kurorte pasaulyje, istorijų, bet mums metas vakarienei tradiciniame kurorto restorane „La Saulire“.
Didžiausia slidinėjimo zona pasaulyje
„Jei tai pirmas jūsų šio sezono fondiu, sugalvokite norą, – šypsosi restorano šeimininkė ir šefo žmona Catherine Redondo, apglėbusi mus begaliniu rūpesčiu. – Ir būkite atsargūs – jei norite, kad jis išsipildytų, nepameskite savo duonos karštame sūrio fondiu.“
Būnant kalnuose, tiesiog nuodėmė neparagauti firminio karšto lydyto sūrio patiekalo, kuris padeda atgauti po slidinėjimo išnaudotas kalorijas. Bet Kurševelis nebūtų Kurševelis, jei fondiu čia nebūtų patiekiamas su juodaisiais trumais. Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad ir bulvių košė „La Saulire“ gardinama šiais brangiais grybais. Ir šiaip kurorte sunku rasti gurmanišką patiekalą be trumų – koks gi prabangos skonis be jų? Jaukus tradicinis medinis kalnų restoranas su iškamšomis ir ragais ant sienų bei „Michelino“ šedevrais lėkštėje.
„Ar skanu? – klausia Catherina, o mums linkčiojant juokiasi. –Būtent dėl to aš ir ištekėjau už šefo, tik jam nesakykit!“
Naujas rytas gurmanų rojuje Kurševelyje žada netikėtą dalyką – slidinėjimą. Šiame pokšte yra tiesos. Kaip juokauja vietiniai, atostogų planas Kurševelyje yra toks: maistas, maistas, vynas ir tarpuose tarp jų reikėtų paslidinėti. Panašu, kad šis planas mums visai pavyks – Kurševelis, nors ir turi šimtą restoranų, iš jų septynis, pažymėtus „Michelin“ žvaigždutėmis, prabangių butikų ir barų ant kalnų šlaitų, yra tiesiog idealus slidinėti.
Tai lemia jo istorija – prabangiam slidinėjimo kurortui įkurti Prancūzija ieškojo pačios geriausios vietos. Viešbučiai buvo statomi prie pat trasų – žiemos sporto entuziastai iš savo viešbučio tiesiog iščiuožia tiesiai į trasą ir iš jos grįžta į savo viešbutį. Kiti kalnų slidinėjimo kurortai paprastai yra įsikūrę senoviniuose kalnų kaimeliuose, kurie anksčiau buvo skirti miestiečiams vasarą pasislėpti nuo kaitros ir vaikščioti po kalnus, vėliau ėmė priiminėti turistus ir žiemą, bet viešbučiai jau turėjo taikytis prie egzistavusios infrastruktūros.
Kurortas išpopuliarėjo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtyje, jį pamėgus Prancūzijos prezidentui Valéry Giscard d’Estaing, o vėliau, po 1992-ųjų Albervilio olimpinių žaidynių, pradėjo plūsti užsieniečiai. Dabar vietiniai laukia, kol 2030 čia vėl sugrįš žiemos olimpiada. Prie įspūdingo kiekio kilometrų trasų Kurševelis didžiuojasi dar vienu skaičiumi – sezono metu čia dirba apie tūkstantis instruktorių – daugiau negu bet kuriame kitame Prancūzijos slidinėjimo kurorte. Šiandien mūsų instruktorius – du dešimtmečius čia dirbantis Chistophe Gregoire, kuris savo slidininko karjerą pradėjo būdamas ketverių metų su per ilgomis medinėmis močiutės slidėmis:
„Išpuoselėtos Kurševelio trasos yra geriausios pasaulyje ir pritaikytos visiems, vaikai čia pradeda slidinėti nuo trejų. O vyriausiam mano klientui buvo 83-eji.“
„Čia, Kurševelyje, žmonės iš savo viešbučio kambario su šlepetėmis nusileidžia iki slidinėjimo salono, persirengia, išeina iš viešbučio į trasos pusę, o ten laukia, kaip aš juokauju, jau pašildytos ir pagal kambario numerius surikiuotos slidės. Grįžęs iš trasos, vėl ateini į specialų kambarį, gauni karštos arbatos ar karšto šokolado – kaip „Cheval Blanc“ viešbutyje – sušilti, palieki visą įrangą, drabužius ir gali vėl su šlepetėmis grįžti į savo kambarį. Personalas įrangą per naktį paruošia kitai slidinėjimo dienai“, – pasakoja Aja, juokdamasi, kad čia slidinėjant svarbus ne tik meistriškumas, bet ir apranga – ant kalnų gali paganyti akis į naujausias „Moncler“ ar „Fusalp“ slidinėjimo drabužių kolekcijas.
Išpuoselėtos Kurševelio trasos yra geriausios pasaulyje ir pritaikytos visiems.
Vyriausias visame Kurševelyje viešbučių generalinis direktorius Franck Brionne, jau keletą dešimtmečių vadovaujantis pirmam prabangiam miesto viešbučiui „La Lana“, sako, kad vienintelis dalykas, kuriuo reikia rūpintis atvykstant slidinėti į Kurševelį – tai užsakyti skrydį ir kambarius.
„O visa kita – atvykimu iš oro uosto, slidėmis, įranga, slidinėjimo pasu – viskuo – pasirūpina viešbutis. Tereikia išlipti iš mašinos, praverti duris ir pasiimti pirmąją atostogų šampano taurę. Patikėkite, čia atvyksta visų pasaulyje geidžiamų turistų Crème de la Crème. Juos pažįstu asmeniškai ir kaskart noriu nuspalvinti jų viešnagę. Pavyzdžiui, pamatęs Paryžiuje retą, kliento mėgstamą vyno butelį, nuperku ir parsivežu į viešbutį, laukdamas jo grįžtant. Mes mokame išpildyti visus norus. Norite fejerverkų kalnuose gimtadienio proga už keturių dienų? Puiku, bus.“
Viešbutyje viskas sukasi apie slidinėjimą: kambariai turi po sauną, kurioje galima pailsinti kūną po šaltų valandų trasose, o viešbučio personalas kartu su orų prognoze gauna sniego prognozę ir informuoja svečius, kokia situacija kalnuose.
Auksinės slidės
O mes Iš „La Lanos“ sukame į pirmąjį 1947 metais atidarytą penkių žvaigždučių kurorto viešbutį „Grandes Alpes“, kuriame anksčiau veikė bankas, pirmoji slidinėjimo mokykla ir paštas, dėl to viešbutis turi pirmąjį kurorto telefono numerį, sudarytą iš visų nulių. Mus pasitinka čia jau ilgus metus dirbantis Yuri Logvin, energingas ukrainietis. Viešbučio holą puošia sidabru ir auksu kaustytos slidės bei odinis „Hermès“ slidžių dėklas. Išskirtinis viešbutis nepriima rezervacijų internetu.
„Prieš rezervuodami kambarį, mes norime pabendrauti su klientu, suprasti jo norus. Be to, mūsų klientai užsako konkretų kambarį, atvykus jo nelaukia jokios staigmenos. Ir tai ne vienintelis mūsų išskirtinumas. Mes esame pačiame centre – į trasą gali iščiuožti tiesiai iš viešbučio, iki pagrindinio pakėlėjo – vos 50 metrų, „Hermès“ ir „Dior“ butikai tik perėjus kelią, o triufelių restoranai kelios sekundės kelio.
Viešbučio sėkmė – klientai, sugrįžtantys metų metus, pavyzdžiui, dešimtmetį tomis pačiomis datomis grįžtantys į tą patį penthousą. Ir nori, kad viskas būtų taip, kaip buvę. Jie nenori jokių didelių permainų. Kam jūs pakabinote naują kalėdinį žaislą ant mano eglutės? – klausia kitąmet per šventes grįžę. Jau prašome be iniciatyvų, gerai?“ – kvatojasi Yuri, pasakodamas apie savo klientų lojalumą.
O Aja prisimena dar vieną istoriją – jos klientai lietuviai į „Grandes Alpes“ keliauja tik tuo laikotarpiu, kai jame dirba liokajus iš Lietuvos. Ir tai ne vienintelis lietuviškas akcentas viename geriausių pasaulinio kurorto viešbučių. Čia SPA centrui jau kelerius metus vadovauja lietuvė Violeta. Vasarą dirbanti Lietuvoje, o žiemomis grįžtanti į Kurševelį, Violeta mums pasakoja apie SPA kosmetiką ir rodo išskirtinius kvepalus. Daužyto krištolo efekto buteliukas su platininiu purkštuku kainuoja 1,5 tūkstančio eurų ir domina kolekcionierius.
Praustuvės iš žydrojo agato ir impresionistų šedevrai
Tačiau tai ne paskutinis dalykas, nustebinsiantis Kurševelyje. Jis turi dvi dešimtis penkių žvaigždučių lygio viešbučių, iš kurių bent penki turi Prancūzijos valdžios suteiktą „rūmų“ titulą. Dar vienas viešbutis tikisi sulaukti rūmų kategorijos – tai „Lys Martagon“, kuris tuomet taptų mažiausiais rūmais pasaulyje. Pernai atsidaręs „Lys Martagon“ pribloškia savo meno kolekcija. Apsigyventi jame – tai kaip nakvoti muziejuje. Tik čia daiktai neeksponuojami – jais galima naudotis. Vos septynių kambarių viešbučio duris atidaro pats jo direktorius Christophe Callarec. Neįtikėtina, bet tokiam nedideliam viešbučiui aptarnauti dirba pusė šimto žmonių – tai tikri rūmai. Svečių kambariuose kaba antikvariniai „Lalique“ šviestuvai.
„Galėjau nupirkti „Baccarat“, bet jų visur galima gauti. Kai šviesa įsižiebia 100 metų senumo šviestuve, tai visai kitoks jausmas. Vieną iš šviestuvų specialiai užsakiau Čekijoje, ieškojau unikaliai dirbančių stiklo pūtikų. Juk „Murano“ stiklo sietynas – banalu, nes rankų darbo čekiškas šviestuvas yra netobulas, dėl to ir įdomus“, – sako jis.
Meno kolekcija viešbučiui buvo renkama 10 metų. Tarp eksponatų – pribloškianti tūkstančio metų pr. Kr. datuojama skulptūra, sėkmingai nupirkta aukcione, unikalios, paties legendinio prancūzų dizainerio R. Lalique pasirašytos vazos (surinkta 110 metų senumo kolekcija), šimtą metų skaičiuojantys impresionisto Gustave Carriot paveikslai.
„Iš pradžių galvojome paveikslus eksponuoti už stiklo, bet paskui nutarėme, kad mūsų klientai savo namuose taip pat turi tokių pat vertingų meno kūrinių, tai kodėl į šiuos turėtų žiūrėti po stiklu?“ – šypsosi Christophe.
Slaptas telefono kodas, atveriantis duris į Getsbio stiliaus slaptą barą, mygtukas, akimirksniu skaidrius langus paverčiantis matiniais, iš beržo celiuliozės nuausta patalynė – čia viskas stebina. O mesjė Chistophe pasakoja apie savo keliones po visą pasaulį ieškant unikalaus marmuro skirtingam vonių dekorui. 18 mėnesių jis ieškojo tinkamo žydrojo agato praustuvei pagaminti, skraidinosi 70 kilogramų onikso luitą iš Irano kitai praustuvei iškalti, o Brazilijoje, Salvador da Bahia, rado stulbinančio grožio marmuro luitus.
„Tai gražiausia per 20 metų prabangiame turizme pamatyta vonia“, – žavėjosi kelionių dizainerė Aja.
Tačiau labiausiai viešbutis vertina savo vietą – vaizdas į kalnus pribloškiamas. „Žmonės čia perka vilas po 100 milijonų, o pro langus mato kaimynus“, – atsisveikindamas sako direktorius.
Tai gražiausia per 20 metų prabangiame turizme pamatyta vonia.
Iš tiesų, nusipirkti žemės naujam namui Kurševelyje labai sunku, nes čia kraštovaizdis itin saugomas Prancūzijos valdžios. Be to, naujų vilų statybai taikomi griežti reikalavimai – jos negali būti aukštesnės nei septyni aukštai, aukštų po žeme skaičius taip pat negali viršyti septynių. Mes kaip tik judame viena brangiausių kurorto gatvių ir mums rodo naujausią vieno „Facebooko“ įkūrėjų Eduardo Saverino, buvusio Marko Zukebergo kolegos, pirkinį – du šaletus, už kuriuos jis sumokėjo arti 100 milijonų dolerių. Iki tol jie buvo nuomojami – iki 380 tūkstančių eurų savaitei.
Šokiai ant baro
Kainos nuolatinių Kurševelio lankytojų negąsdina – štai vienas prabangiausių viešbučių, LVMH koncernui priklausantis „Cheval Blanc“ nuo pat sezono pradžios visiškai užimtas. Viešbutis gali pasigirti vieninteliu 3 Michelin žvaigždučių restoranu Kurševelyje „Le 1947“, kurio meniu perskaityti pateikiama lupa, o taurės guli ant stalo, kol bus atnešti stovai. O mūsų šiandienos vakarienė laukia neseniai atsidariusiame „Le Sylvestre“ restorane, stulbinančiai greitai gavusiame savo pirmąją žvaigždutę.
„Grandes Alpes“ viešbutyje esančiame mažyčiame keturių staliukų restorane mus pasitinka pats Sylvestre Wahidas, dviejų „Michelino“ žvaigždučių šefas. Tris valandas trunkanti vakarienė – tai tarsi spektaklis. Netikėtai iš po paslaptingos uždangos atverta sūrių kolekcija, įspūdingu distiliatoriumi pagaminta svogūnų sriuba iš čia pat išgauto svogūnų lukštų sultinio, degtinėje plaukiojantys ledai su ikrais – visa tai vyksta atviroje virtuvėje, o šefas išeina su mumis pabendrauti. Pats restoranas asketiškas, tačiau velnias kaip visada slypi detalėse – pakėlus krištolo taurę, ant staltiesės netikėtai suspindi „Dior“ logotipas.
Kurševelyje jus visi stengsis nustebinti ir iš kiekvienos akimirkos padaryti šventę. Pietaujant restorane „La Ceve des Creux“ aukštai ant kalno, staiga prie pat mūsų stalo užgroja keturių pašėlusių vyrukų grupė „Strikes“, per restoraną vaikščiojantys su gitara, būgnu, saksofonu ir įspūdingu baltu kontrabosu. Taip viduryje pietų prasideda vakarėlis, o iš pokšinčių šampano butelių panašu, kad slidinėjimas kažkam jau baigėsi. Ikoninio restoranų tinklo „Bagatelle“ milžiniška terasa tarp kalnų viršūnių ir žydro dangaus nutvieksta saulės, o čia besišildantys saulėje slidininkai jau tuoj pradės šokti pagal ritmingą didžėjaus muziką.
„Tik įspėju, „Bagatelle Courchevel“ vietą reikia rezervuoti gerokai iš anksto, nes tai geidžiamiausias ant kalno esantis pietų restoranas“, – sako kelionių dizainerė Aja.
Neabejotinai įspūdingiausias buvo vakaras restorane-klube „La Ferme Saint Amor“ (ir ne dėl to, kad restorano meniu pirmą kartą teko pamatyti sumą su tiek nulių – už kilogramą „Beluga Icone Reserve“ juodųjų ikrų – 18 000 eurų). Įspūdinga trijų „Michelino“ žvaigždučių šefo Erico Frechono sudaryto meniu vakarienė čia staiga tampa siautulingais šokiais, kai dešimtys padavėjų, staiga užgrojus trankiai didžėjaus muzikai, lipa ant baro ir užveda lankytojus nakties nuotykiams su šūkiu „Gyvenimas yra gražiausias vakarėlis“.
Kiekvienas prabangaus šampano butelio užsakymas tampa padavėjų paradu su vėliava griaudžiant viso restorano lankytojų plojimais. Tai tikra Kurševelio žiemos vakarėlių meka: jūra šviečiančių ledo kibirėlių, milžiniški kokteiliai ir mes kartu su minia jau šokame ant baro. Panašu, kad slidinėjimas rytoj palauks.
