„Įsivaizduokite stipraus vėjo suplaktą ežerą, visą sušalusį akimirksniu, - rašė nuotykių ieškotojas Williamas Windhamas, vienas iš pirmųjų turistų, atvykusių patyrinėti ledyno 1741 metais. – Galbūt net toks sulyginimas būtų per menkas.“
Nuo tokio palyginimo kilo ir dabartinis jo pavadinimas – Mer de Glace, Ledo jūra. Tuo metu iki devintojo dešimtmečio pabaigos statų šlaitą dengė per tūkstančius metų susidaręs ledas. Lankytojai ateidavo iš gretimo Šamoni iki Montenverso, kur ledynas buvo taip arti, jog norint jį paliesti, tereikėdavo nusileisti vos kelis metrus.
Šiandien Mer de Glasas vis dar yra didžiausias ledynas Prancūzijoje ir antras didžiausias Alpėse. Bet jis taip pat tapo ir spartaus pasaulinio atšilimo simboliu. Monblane klimatas šyla dukart greičiau nei kitose pasaulio dalyse. Mer de Glasas traukiasi nuo dvidešimtojo amžiaus pradžios, bet per pastaruosius du dešimtmečius jo tirpimas paspartėjo. Nuo 1900 metų jis susitraukė maždaug trečdaliu visos savo apimties. Iš viso jis jau prarado apie 1,5 kubinių kilometrų ledo. Tai prilygsta daugiau nei pusei milijono olimpinių plaukimo baseinų ledo.
„Ledynai yra klimato kaitos simboliai, nes jie yra gamtos elementai, kurie greičiausiai į ją reaguoja, - sakė Prancūzijos ledynų glaciologas Lucas Moreau. – Saulės spinduliavimas, temperatūra ir šiltnamio efektą sukeliančios dujos – visa tai nematomi dalykai, bet ledynų tyrimai ir analizės suteikia mums apie juos informacijos.“
Ledynai pereina tirpimo ir šalimo ciklus, prarasdami masę esant šiltiems orams ir vėl ją susigrąžindami nukritus temperatūrai. Kai L. Moreau atvyko į Šamoni 1987 metais, Mer de Glasas dar sugebėjo per žiemą susigrąžinti didžiąją savo dalį, gal net daugiau nei buvo praradęs. Dabar jis tik traukiasi.
Neatsižvelgiant į tai, kiek sušyla planeta, ledynai Alpių regione iki 2050 metų praras maždaug pusę savo 2017 m. turėtų apimčių, teigia Harry‘is Zekollaris, glaciologas iš Delfto technologijų universiteto, esančio Nyderlanduose.
Kaip rodo modelis, kurį jis kartu su kitais kolegomis sukūrė naudodamasis 4 000 Alpių ledynų duomenimis, jeigu žmonės ir toliau dabartiniais tempais išmes šiltnamio efektą sukeliančių dujų, ledynai Alpių regione praras apie 90 proc. savo apimties iki šio amžiaus pabaigos. Jeigu emisijos atitiks Paryžiaus klimato sutartyje nusibrėžtą tikslą – užtikrinti, kad iki šio amžiaus pabaigos pasaulio klimatas atšiltų „gerokai mažiau“ nei 2 °C, ledynai praras apie du trečdalius savo apimties. „Būtent nuo mūsų priklausys, ar iki šio amžiaus pabaigos vis dar liks ledo Europos Alpėse“, - sako H. Zekollaris.
Ilgus dešimtmečius Šamoni buvo laikomas pasaulio alpinizmo sostine. Kai kurie garsiausi pasaulyje alpinistai mokėsi alpinizmo ir vaikščiojimo ledu paslapčių Monblano šlaituose. Pernai Overnė- Ronos-Alpių regione, kuriam priklauso Šamoni, kas vakarą apsistodavo per 440 000 lankytojų – nors, žinoma, faktinis jų skaičius įvairiais sezonais svyruoja, ir tam tikrais mėnesiais jis galėjo būti ir didesnis. Pusė iš ten keliavusių žmonių buvo žiemos sporto entuziastai, ir jie išleido maždaug 21 mlrd. eurų (24,7 mlrd. JAV dolerių), rodo regiono turizmo valdžios duomenys.
Šiandieniniai lankytojai sėda į nedidelį raudoną traukinuką, kursuojantį iš Šamoni į Montenversą, kur juos pasitinka ledu neužklotų slėnių vaizdai – ilga lyguma, kurią kitas glaciologas, Jeanas-Baptiste Bossonas, apibūdina kaip „akmenukų ežerą“. Turistai, kurie nori pamatyti patį ledyną, turi nusileisti stačiais metaliniais laiptas, kad pasiektų ledyne išskobtą grotą. Mer de Glasui traukiantis gilyn į slėnį, teko išskaptuoti naujas grotas ir įrengti daugiau laiptų. 1988 metais iš viso buvo trys laiptai; apie 2000 metus – 118. Šiandien jų - jau daugiau nei 500, ir jų nuolat daugėja.
Tarp tų, kurie tiesiogiai susidūrė su šių pokyčių įtaka, buvo „Compagnie des Guides de Chamonix“, pirmoji organizacija, kuri kalnų gidų paslaugas pavertė oficialia profesija beveik prieš du šimtus metų. Olivier Greberis, „Compagnie“ prezidentas, sako prisimenantis dienas, kai buvo įmanoma nusileisti slidėmis ledynu, garsiąja Baltojo slėnio (Vallee Blanche) trasa, iki slėnio apačios ir pasiekti Monteverso traukinių stotį nenusiimant slidžių. Dabar, norint nusileisti šia trasa, teks penkiolika minučių nužygiuoti pėsčiomis per akmenis.
Jis kartu su kitais gidais pakoregavo savo maršrutus, kuriuose vengiama plotų, nuklotų tolydžio tirpstančiu amžinuoju įšalu, ir jau įprato atsakinėti į lankytojų klausimus apie klimato kaitą. „Kartais atrodo, kad žmonės čia atvyksta, genami nerimo, tarsi norėtų paskutinį kartą pamatyti Mer de Glasą, kol šis dar neišnyko“, - sako O. Greberis. Toks turizmas nebūtinai yra blogas, sako jis, „ Šiuo atveju sąmoningumas yra svarbus. Mes negalime apsaugoti dalykų, kurių nemylime.“
Vis dėlto jis sako tikįs, kad Šamoni ir Mer de Glaso regionas išliks patrauklia lankytojų kryptimi.
„Mes gyvenome auksiniame amžiuje, kuriame įsivaizdavome, jog turime tai, kas niekada nepasikeis, - sako O. Gerberis. - Iš tikrųjų jis kinta, bet mes ir toliau prie to taikysimės.“
