Kai gegužę gavau antrąjį „AstraSenekos“ skiepą (ne „Zeneca“, bet Seneka, nes pasiskiepijęs automatiškai tampi išmintingesnis), staiga supratau, kad visai netrukus vėlei grįšime į senąsias vėžes – kulniuosime į biurus, įprastas sau darbo vietas, kur kėdė atpažįsta užpakalį, o aš taip ir nebūsiu pasinaudojęs tuo istoriniu šansu ilgėliau pabūti šiltuose kraštuose. Bent jau dar gerokai iki pensijos.
Šitos galimybės nusprendėme nepraleisti, tad ėmėme dairytis patogios kelionių krypties darbostogoms, kai darbas derinamas su poilsiu, – tai toks šiuolaikinio gyvenimo sumanymas, kuris prieš keletą metų net nelabai egzistavo. Bent jau daugeliui mūsų.
Šešios valandos lėktuvu iš Vilniaus
Pasiekti Portugaliją dažnam lietuviui iki visai neseniai buvo ištisas pragaras – tiesioginių skrydžių į žemyninę Vakarų Europos šalį iki šiol nėra, o nuvykti į praktiškai labiausiai nuo Lietuvos nutolusią ES narę vis dar yra nemažas logistinis iššūkis, reiškiąs ir nemažas išlaidas.
Portugalija, kurią prieš ne taip jau seniai pagaliau atrado pasaulio turistai, kasmet darosi vis brangesnė ir vis ankštesnė, ypač sostinė Lisabona. Todėl baisiai nustebau pamatęs, kad iš Vilniaus skraidinama, ir skraidinama pigiai, tiesiai į autonominiame regione įsikūrusios Madeiros sostinę Funšalį. Kiek mažiau nei po šešių valandų nuo pakilimo Vilniuje be jokių persėdimų jau leidiesi Atlanto vandenyno saloje.
Pats nusileidimas gan įspūdingas, mat dalis nusileidimo tako įrengta virš vandenyno, o prieš nusileisdamas lėktuvas atlieka staigų ir gal net mažiau jaukų ratą, žiopliems smalsautojams dozuodamas įsimintinų vaizdų per mažytį „Boeingo“ iliuminatorių.
Madeira – viena iš keturių Atlante į Vakarus nuo žemyninės Portugalijos įsikūrusių vulkaninės kilmės salų. Nors gyvenamos tik dvi, didžiausioji Madeiros sala – taip pat nedidelė, vos 55 km ilgio ir maždaug 22 km pločio. Bendra pakrančių juosta siekia vos 144 km, tad salą apvažiuoti automobiliu galima vos per vieną dieną.
Tiesa, salos dydis neturėtų klaidinti: gamtinė ir kultūrinė salos įvairovė – milžiniška, tad veiklos turės net ir ilgam atvykę keliautojai.
Amžino pavasario sala – ne tik pensininkams
Gamtinė Madeiros įvairovė pasitinka vos išlipus iš lėktuvo Cristiano Ronaldo vardo oro uoste. Taip, garsiausias šių laikų portugalas gimė šioje amžino pavasario sala vadinamame krašte. Jo vardu pavadintas ne tik oro uostas, bet ir miesto uoste įsikūręs (apsilupęs) viešbutis bei net dukart statyta auksinės kojos savininko skulptūra.
Skonio reikalas gyvam žmogui statyti paminklą, ir dėl skonio – nesiginčijama. Tas skonis ir čia iš pirmo sykio pavedė, mat pirmoji Ronaldo skulptūros versija netrukus tapo žiniasklaidos sensacija ir interneto memu, nes priminė ne tiek garsųjį madeirietį, kiek insulto pacientą.
Netrukus skulptūrą teko keisti, ir šiandien nepadoriose vietose naivūs turistai jau glosto naujai išlietą Ronaldo bronzą.
Kodėl Madeira vadinama amžino pavasario sala? Madeiros oras gana stabilus, tarsi kondicionuojamas – žiemą ir vasarą, dieną ir naktį temperatūros svyravimai gana nedideli.
Praktiškai ištisus metus vyraujantys šiaurės ir rytų vėjai atneša debesų, drėgmės ir lietaus, dėl to saloje dažniausiai vyrauja švelnus klimatas. Tai, matyt, viena priežasčių, kodėl Madeira tradiciškai buvo mėgstama pasiturinčių Vakarų senjorų, nes čia retai būna pernelyg karšta, kas, žinoma, nemaža problema silpnesnės sveikatos svečiams.
Pandemija į mūsų gyvenimus atnešė daugybę pokyčių, tie pokyčiai keičia ir Madeirą – šiandien čia atvyksta vis daugiau jaunimo. Tuo džiaugiasi ne tik turizmo versle dirbantys, bet ir Madeiros jaunimas, kviečiantis į visokius legalius ir pusiau legalius vakarėlius, vykstančius jau įsigaliojus komendanto valandai.
Kaip gera susikalbėti
Populiarėja Madeira ir tarp vadinamųjų „skaitmeninių nomadų“, pavyzdžiui, nedidelis, bet išties idiliškas miestelis Ponta do Solis prašalaičius vilioja nemokamomis darbo vietomis moderniame bendruomenės centre – ten kasdien sutiksi pačių įvairiausių tautybių žmonių, kurie leidžiasi į nesibaigiančius „Zoom“ pokalbius. Vakarais šie nomadai laiką leidžia paplūdimio bare ar jaukiuose mažyčio senamiesčio restoranuose.
Keliavę po Portugaliją atsimena kartais varginančius iššūkius – angliškai susikalbėti net ir su aptarnavimo srities darbuotojais žemyninėje šalies dalyje, tačiau Madeiroje visi kalba angliškai. Tai teikia didelio komforto visiems antrąja lietuvių kalba šnekantiems mūsų tautiečiams.
Geros anglų kalbos žinios siejamos su autonomiją turinčio ir nepriklausomybę nuo centrinės valdžios vis pabrėžiančio regiono turizmo sektoriumi. Šis sektorius suklestėjo tik maždaug 7–8 dešimtmečiais, o pirmieji naujai salos pakrantėse išdygusių viešbučių svečiai buvo būtent britai.
Tradicija gyva iki dabar, ir britai, vokiečiai bei skandinavai – pagrindiniai salos svečiai ir šiandien.
Nekalbantiems angliškai irgi menka tragedija, nes bent jau pagrindiniai restoranai, vadinamieji tourist traps (angl. „turistų spąstai“, tai tokie dažnai prasti, tik turistų lankomi vidutiniški restoranai) turi net ir rusiškus meniu, kas, matyt, aktualu mano tėvų kartos keliautojams.
Augantys bananai ir jūros maistas
Gastronomijos ponioms ir ponams arba tiesiog skaniai prisikimšti mėgstantiems Madeira taip pat dosni ir nustebins žemyninę Portugaliją išmaišiusius keliautojus.
Pirmą sykį atvykus į Portugaliją mane stebino retai lėkštėje matomos daržovės, o jos net ir mūsų klimato šalyje sudaro svarbią kasdienio raciono dalį, bei itin plačiai valgomi mėsos patiekalai. Portugalai mėgsta veršieną, tai kokybiška ir gardu, tačiau karštą vasarą neretai norisi lengvesnio lėkštės turinio.
Madeiroje vaizdas kitoks. Tradicinis restoranų meniu patiekalas čia visuomet bus pomidorinė žuvų ir jūrų gėrybių sriuba.
Populiariausia žuvis – juostažuvė, pasižyminti itin specifiniu skoniu, apskritai randama absoliučiai visur: turguje galima nusipirkti vimdančiai bjauriai atrodančios šios ilgos lieknos juodos žuvies aštriais dantimis, o eilinėje kavinėje rasi tradicinio patiekalo – juostažuvių filė, patiektos su keptu bananu ir pasiflorų padažu su bulvytėmis.
Juostažuvės gyvena giliuose vandenyse, maždaug nuo 200 metrų iki 1,7 km gylyje, gal tas ir suteikia joms specifinį vandenyno skonį, – pirmąsyk paragavęs vėliau nesumaišysi su niekuo.
Sako, geriau nežinoti, kaip daroma dešra, tai geriau nė negūglinti, kaip atrodo ši giliavandenių vandenų šlykštynė, bet jos skonis – nuostabus, o saloje siūlomų patiekalų įvairovė – didžiulė.
Kas atsikels anksčiau ir aplankys Kauno neomodernizmą menantį turgų „Mercado dos Lavradores“ Funšalio centre, galės nuosavomis rankomis paglostyti pietumis virsiančią žuvį. Pats turgus – tokia perdėm idiliška prekybos centro versija turistinėmis kainomis, tačiau keletą kavinių turgaus viduje aplankyti verta, pavyzdžiui, „Goût“ restoraną, kuris taip pat primena vieną mano apeinamų tourist traps, bet kuriame valgiau bene geriausią savo Benedikto kiaušinį.
„Instagramiškame“ turguje pamėgau ir „A Confeitaria“ kepyklėlę, kur už buteliuką šalto mineralinio vandens, puodelį fletvaito „Flat White“ ir nuostabų kokosinį kruasaną (croissanto) sumokėsi kokius 4 eurus. Vilniaus centre tiek vien bandelė kainuoja, – turtuoliai mes, pasirodo!
Madeiroje, net ir sostinėje, plačiai auga bananai – kiek mažesni, nei mums įprasti parduotuvėje, bet ne mažiau skanūs. Kilogramas saloje išpuoselėtų bananų kainuoja apie eurą ir yra parduodami tiesiog gatvėje kaip kokios lietuviškos braškės ar mūsų daržo „ponios“ – bulvės.
Pėsčiųjų žygių trasos
Nesutariama, kur gimė Kristupas Kolumbas, – Italijoje ar Portugalijoje, nes itališkai jis niekuomet nešnekėjo, rašė portugalų ir ispanų kalbomis, bet didis XV a. keliautojas, atradęs Ameriką, kurį laiką gyveno Madeiroje ir gretimoje Porto Santo saloje.
Madeiros centre iki šiol yra Kolumbui skirtas muziejus, o Porto Sante galima aplankyti namą, kuriame gyveno bene garsiausias pasaulio jūreivis su savo šeima. Nors istorija mažiau besidomintiems aktualiau, matyt, ne penkių šimtų metų senovė, bet šie laikai ir tai, ką gali pasiūlyti Madeiros kalnai bei neįtikėtina jos gamtinė įvairovė.
Visi, kurie kaip ir aš mėgsta kulniuoti pėsčiomis, turėtų parsisiųsti programėlę „WalkMe“: už penketą eurų atrakinamos visos kelionių pėsčiomis Madeiroje trasos.
Kelionių maršrutai dažnai veda palei per kalnus besitęsiančius drėkinimo sistemos kanalus, vadinamus „levadomis“: eini patogiu takeliu praktiškai kalno viršūnėje, o dešinėje tau maloniai čiurlena nuo viršukalnių surenkamas vanduo, netrukus pasieksiantis pakrantes ir drėkinsiantis burnos turiniu tapsiančias dosnios žemės gėrybes.
Visos trasos patogiai suskirstytos pagal sunkumo lygius nuo lengvų, tinkamų šeimoms ar vyresnio amžiaus keliautojams, vidutinių iki sunkių, kur reikia šiek tiek ištvermės bei iš vakaro praleisti tą papildomą taurelę ponšo (tipinis Madeiros kokteilis, vertas pagarbaus paminėjimo). Nurodoma ir vidutinė maršruto trukmė bei atstumas.
Populiariausios trasos dažnai lengviausios, tačiau net ir pati sunkiausia, vedanti per kalnus į aukščiausią Madeiros kalną – Pico Ruivo (1861 m), tikrai verta pratrintų batų ar suskilinėjusių kulnų.
Tuos kulnus vėliau galima nuskalauti viename akmenuotų salos paplūdimių arba mirkyti viename iš keleto krantų, kur suverstas iš Afrikos nusipirktas smėlis.
Tas importuotas smėlis vertas atskiros istorijos, nes atvežtas iš dykumų valstybės Vakarų Sacharoje, kurią okupavę ir vidutiniškai teisėtai valdo marokiečiai, bet apie tai kada nors papasakosiu atskirai prie portugališko vyno.
Saldus ir stiprus vynas
Kuo žmonės nuplauna nuostabių vaizdų suteikiančias keliones pėsčiomis? Saldžiu, tirštoku ir stipriu Madeiros vynu, primenančiu Porto asortimentą Šiaurinėje Portugalijos dalyje. Galima gauti ne tik sauso, lietuviams labiau įprasto vietos vyno, bet ir vietinių „brangenybių“ galima prieš pietus paragauti, nors tai daugiau aperityvas.
Aplankyti verta ir aukšto kalno papėdėje įsikūrusią nemažą vyno daryklą „Vinhos Barbeito“. Nors tai viena jauniausių daryklų saloje, svaigiuosius nuodus gaminanti nuo 1946 metų, bet kiek nuoširdesnė ir jaukesnė nei miesto centre įsikūrusios vyninės. Jaunumas šiam penkias kartas skaičiuojančiam šeimos verslui netrukdo pelnyti nei tarptautinių apdovanojimų, nei „Vinvino“ programėlės naudotojų simpatijų.
Tingūs turistai gali aplankyti ir vieną pačiame sostinės Funšalio centre įsikūrusių vyninių labiau turistiniam patyrimui, kuriam bent jau aš jaučiu tam tikrą alergiją.
Nemėgstantiems vyno tikrai verta paragauti jau minėtų ponšų, kurių galima rasti bet kurioje kavinėje. Ponšas – tai toks gaivus romo iš vietoje tradiciškai auginamų cukranendrių pagrindo kokteilis su medumi, cukrumi ir šviežiai spaustomis apelsinų ar citrinų sultimis. Šitos ledinės brangenybės kaina svyruoja vos nuo 2 iki 7 eurų ir tai yra bene populiariausias gėrimas.
Vyno kainos saloje apskritai bemaž juokingos, apie jas lietuviams geriau nė negirdėti, nes Lietuvos miestų centruose galėtų kilti riaušės ar bent karščiausia šio sezono naujiena – eilinis piketas.
Vietoj piktžolių – gėlės ir Havajų vaibas
Vienas Madeiros išskirtinumų – ne tik gaivus ir kažkaip netikėtai šviežias salos oras, kurį lemia, pavyzdžiui, 75 proc. drėgmė, bet kartu ir visur lydintis kvapas.
Lietuvos pakelės ar apsileidusio kaimyno kiemo šaligatviai neretai būna pilni piktžolių, o Maderos ne tik pakelės, bet ir kalnai kupini įvairiaspalvių gėlių, krūmų ir žydinčių medžių.
Išdykėlis vėjas iš to gėlių aromato nuolat plaka Atlanto vandenyno gaivos kvapą, kuris visur su tavim vaikštinėja it kokioje neblogoje kvepalų parduotuvėje. Skamba, suprantu, per saldžiai ir romantizuotai, bet tas yra brutali tiesa. Tai, matyt, mažiau aktualu koronaviruso sezoną išgyvenusiam keliauninkui, užuodžiančiam nebent svogūną.
Laikais, kai mūsų kelionių maršrutus diktuoja pandemijos sergamumo bei skrydžių iš Lietuvos oro uostų žemėlapis, Madeira – nuostabi vieta, į kurią dažną keliautoją pastūmėja atsitiktinumas.