Šioje saloje užkoduota tikrai gili ir įspūdinga istorija. Iki 1526 metų tai dar nebuvo sala, jos žemės lopinėlis jungėsi su Kolokithos pusiasaliu. Ją nuspręsta atskirti, ieškant būdo apsaugoti Elundos uostą nuo piratų.
Saloje išlikusios venecijiečių statytos forto sienos. 1645–1669 metais vykusio Kretos karo metu Osmanų imperija išstūmė venecijiečius iš Kretos salos, todėl jie užėmė Spinalongą ir ten gyveno iki 1715 metų. O 1866 ir 1878 prieš Osmanų imperiją sukilę kretiečiai privertė turkus glaustis šioje saloje.
Kretiečiai ilgai galvojo, kaip išrūkyti šiuos įsibrovėlius iš Spinalongos, ir sugalvojo: pavertė šią vietą raupsuotųjų kolonija. Niekas nenorėjo gyventi kartu su nepagydomais ligoniais, todėl sulig pirmosios sergančiųjų grupės pasirodymu saloje (1903), jai vietą akimirksniu atlaisvino virš tūkstančio turkų.
Raupsuotieji į Spinalongą buvo atvedami per labai tamsų, nejaukų tunelį, kuris tuo metu buvo pramintas „pragaro tuneliu“ bei „Dantės vartais“. Jei jau pro jį įeidavai, vadinasi, daugiau jau niekada iš čia neišplauksi. Skamba kraupiai, tačiau užkrečiama liga sirgusiems žmonėms ši sala nebuvo vien tiktai ašarų pakalnė dėl prarasto gyvenimo anapus. Tik šioje vietoje neatpažįstamai ligos sudarkyti žmonės galėjo sulaukti empatijos ir žmogiškumo. Visur kitur jie net negalėjo pereiti gatve nekliudomi: į juos buvo mėtomi akmenys, kai kur degino gyvus.
Tuo metu raupsai kėlė labai daug aistrų. Kartais jie taip pakeisdavo žmogaus išvaizdą, kad jo neatpažindavo net artimiausi. Deformuodavo kai kurias kūno dalis, pažeisdavo odą, susilpnindavo regėjimą, periferinę nervų sistemą ir vidinius organus.
Ilgą laiką raupsai laikyti Dievo bausme už padarytas nuodėmes. Galbūt todėl, kad ja buvo užsikrečiama tik ilgai bendraujant su sergančiuoju. Ir tebėra iki šių dienų. Tik nebe Europoje, o Afrikoje, Azijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Šiuo metu sergančiųjų daugiausiai fiksuojama Indijoje. Mūsų šalyje jau apie 30 metų neaptinkami šios ligos pėdsakai, nors tarpukariu Klaipėdoje pilnu tempu veikė raupsuotųjų leprozoriumas.
Su Spinalongos raupsuotųjų kolonija viskas buvo šiek tiek kitaip. Paskutinis gyventojas šią salą paliko tik 1962-aisiais. Tai buvo graikų ortodoksų popas, paskutinį ligos kankinį palaidojęs 1957 metais, tačiau neskubėjęs išvykti, kol neįsitikino, kad visi anapilin išėję salos gyventojai buvo deramai pagerbti.
O iki to laiko saloje virė gyvenimas. Iš daugiau nei tūkstančio raupsuotųjų keturi procentai sirgo labai sunkia stadija, todėl buvo apgyvendinti atskirose patalpose. Visi kiti prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų, bendravo tarpusavyje ir vieni kitus palaikė. Veikė teatras, kinas, mokykla, net šešios bažnyčios. Saloje įvyko daugiau nei šimtas vestuvių, gimė panašiai tiek kūdikių, kurie iškart po gimdymo buvo išgabenti iš salos ir niekada gyvenime nematė savo tėvų.
Ligonius prižiūrėję medicinos darbuotojai rytais atplaukdavo į salą ir įeidavo tik pro jiems skirtą įėjimą, pirmiausia užsukę į dezinfekcinę patalpą. Atėjus vakarui privalėdavo išplaukti. Vėliau buvo pastatyta ligoninė, ir iš Atėnų atgabenti mokslininkai suteikė nuolatinę ligonių priežiūrą.
Norint iš arčiau prisiliesti prie salos gyvenimo ir pavienių jos gyventojų istorijų, tikrai rekomenduoju perskaityti tarptautiniu bestseleriu tapusią Viktorijos Hislop knygą ir būtinai aplankyti Spinalongą, jei tik būsite Kretoje. Į ją persikelti galima laivu iš Agios Nikolaos miestelio, po kurį pasivaikščioti taip pat verta.
Aš pati džiaugiuosi aplankiusi šią nepaprastą vietą. Man ji yra akivaizdus priminimas, kaip mokslas gali išgelbėti žmogų nuo bjaurios infekcinės ligos. Juk dėl to, kad žmonės skiepijosi nuo raupsų, Spinalonga buvo paskutinė raupsuotųjų kolonija Europoje.
Spinalongą aplankiau nusipirkusi ekskursiją iš vietinės agentūros už 39 eurus. Į šią kainą buvo įskaičiuota kelionė į ir iš Chersoniso, plaukimas laivu su pietumis bei gido paslaugos. Galima buvo rinktis ir BBQ pietus už didesnę kainą – 45 eurus.