Pasinėrimas į tapybos parodą
Šį kartą neabejotinas atradimas „Atelier des Lumieres“ galerijoje, pristatančioje dvi vaizdo projekcijas pagal Gustavo Klimto ir Hundertwasser darbus. Vaizdo ir muzikos dermė išties palieka stiprų įspūdį.
Tai kvapą užimantis muzikos ir video šou, kur žiūrovai tiesiog panardinami į XIX amžiaus G. Klimto epochą ar Hundertwasser tapybos ir architektūros darbus. Dailės darbų ir pastatų fragmentai gerokai išdidinti ir sukomponuoti parodos rengėjų sumanyta tvarka sklando galerijos sienomis, grindimis ir lubomis. Stebint visą šį vyksmą iš aukščiau esančio balkono, atsiveria ir dar viena perspektyva – amžius supainiojusios XXI šimtmečio būtybės maklinėja po XIX amžių. O vaikštinėdamas tarp žiūrovų jautiesi tarsi būtum įžengęs į paveikslą.
Vieni filmuoja, kiti susėdę medituoja, išeiti niekas neskuba, o ir darbuotojai neragina, tad mėgautis galima iki soties. Beje, norint patekti į galeriją, reikėtų iš anksto registruotis internetu, nes už durų stovi gyva eilė. Šias nepaprastas panardinimo į meną instaliacijas galerija demonstruos iki Trijų Karalių.
Išganingi Versalio traukinukai
Jei vienur eilės ir pavyko išvengti, Paryžius atsigriebė kitur. Versalyje pirmąjį mėnesio sekmadienį įėjimas nemokamas. Nors pramogų ir šou atvirame ore šaltuoju sezonu nerengiama, prie įėjimo teko laukti beveik ištisą valandą. Eilė vis juda, tad laukiantieji pamažu žingsniuoja, tačiau tai nėra smagiausia valanda. Bet Versalis to vertas, o jį aplankius – galbūt lengvesne širdimi bus galima aplenkti kitus karalių rūmus. Būtent Versalio damų salonai, Veidrodinę salė ar audiencijų menės tapo tuo etalonu, kurį bandė atkartoti kiti Europos monarchai.
Versalyje galima atrasti ir sąsajų su Lietuva ar kaimynine tuometine Rytų Prūsija. Čia eksponuojami imperatoriaus Napoleono Bonaparto šlovingus žygius vaizduojantys paveikslai, kurie kai kuriose salėse leidžia sekti įvykių raidą vos ne kas savaitę. Jo žygis į Rusiją įamžintas ne vienoje drobėje, o vietovardžiai vis verčia svarstyti, ar tik paveiksle pavaizduotas kraštovaizdis nėra dabartinės Lietuvos teritorijoje. Įdomu ir tai, kad jau 2032 metais Versalio rūmai švęs 200 metų jubiliejų, kai čia įkurtas muziejus.
Monmartras – kaip visada turistinis
XX amžiaus pradžios dailininkų kalnas, kaip ir reikėjo tikėtis, siūlo tai, ko nori turistai. Per 3 minutes bent 5 vyresnio amžiaus dailininkai pasisiūlo nupiešti mūsų portretus. Norintiems ilgiau pasibūti dažname filme matytose Monmartro gatvelėse, kas antrame name veikia užkandinės ir restoranai, kur už 12 ar 16 eurų gausite dienos meniu, o kas trečiose duryse – ypatingi paryžietiški saldumynai ir krautuvėlės. Jei nieko pirkti neketini, kojos nejučiom iš ten išveda, nes nusibosta visiems sakyti merci non.
Bulonės miškas – arkliams ir šunims
Skrendant į Paryžių pigių aviakompanijų skrydžiais, tenka keliauti per Beauvais oro uostą. Susisiekimas su juo iš Paryžiaus centro galimas specialiais autobusais, kurių grafikas pritaikytas prie skrydžių tvarkaraščio. Tai turbūt pats nykiausias išvykimas iš miesto, kokį tik galima įsivaizduoti. Ta vieta yra netoli metro Port Maillot. Čia beveik jokios informacijos, nėra net kur prisėsti. Aptarnaujantis personalas kažkodėl kategoriškai reikalauja parodyti lėktuvų įlaipinimo bilietus ir tada tikrina autobuso bilietą ir leidžia eiti į autobusą.
Ne ką romantiškiau nuteikia ir šalimais esantis garsusis ir daug kartų literatūros klasikų aprašytasis Bulonės miškas. Tai tikrai nėra išpuoselėtas parkas, o greičiau miškas, kuriam galbūt jo neišpuoselėti takai ir aplinka ir suteikia savito žavesio. Bent jau taip nuteikė iš kažin kur vis pasirodantys ir ramiai sau tolyn nurisnojantys raiteliai ant žirgų.
Kaip savaitgalio pabėgimas nuo darbų ir namų, Paryžius vilioja. Turint tik keletą dienų, būtina gerai susiplanuoti laiką ir pasidomėti, kas įdomaus vyksta mieste. Tai – didmiestis, todėl tik susidarius planą reikėtų rinktis viešbutį ar kitokią gyvenamąją vietą. Jei į visas lankytinas vietas keliausite metro, po valandą ar pusantros teks gaišti vien tik pervažiuojant tarp objektų. Laimei, šimtai paryžietiškų restoranų ir užeigų suteikia malonų atokvėpį ir leidžia iš tiesų pajusti miesto dvasią.
„Kelionių laiko“ agentūros rinkodaros vadovės Indrės Eimontienės pranešime spaudai teigimu, savaitgalio išvykos į Vakarų Europos didmiesčius – bene pastoviausia ir stabiliausia kryptis. Tokie miestai kaip Roma ir Paryžius, anot jos, žmonėms niekada nenusibosta.
„Net ir tie, kurie jau yra buvę, mielai renkasi čia važiuoti ir antrą, ir trečią kartą. Tai tokie miestai, kuriais susidomėjimas yra amžinas. Tiesa, tie žmonės, kurie keliauja į Paryžių ne pirmą kartą, jau nebestovi eilėje prie Eifelio bokšto ar Luvro, o nori daugiau pasidairyti po miesto apylinkes ir čia esančius mažesnius miestelius“, – sako I. Eimontienė.