Įsijausti į jo didybę, įsimylėti romietiškos virtuvės skonį, pavyzdžiui, jaučio uodegą, patiekiamą A. Saboniu besižavinčio italo, ir svetimame mieste pasijusti tarsi namuose lietuvių turistams padeda Romos mylėtoja, gidė Nerija Marciukaitė.
Italijos lietuvių naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT ir 50-ties metų jubiliejų pasitinkanti Nerija kviečia kartu pasivaikščioti po nuolat gyvą ir pulsuojantį miestą.
Nerijos pažintis su bato formos šalimi prasidėjo sovietmečio diskotekose Telšiuose – čia skambėjusios italų grupių dainos merginą sužavėjo melodijos ir kalbos grožiu. Taigi svajoti apie Italiją žydraakė šviesiaplaukė žemaitė pradėjo dar 13 metų. Laikai ir santvarkos keitėsi, bet Nerijos svajonė liko. Po istorijos studijų Vilniaus universitete N. Marciukaitė grįžo į buvusią mokyklą mokytojauti ir netrukus sulaukė pasiūlymo dirbti vaikų aukle Romoje.
„Dvi geros studijų laikų draugės pagal tuometinę mainų programą išvyko į Italiją prižiūrėti vaikų ir mokytis kalbos. Mes susirašinėdavome laiškais, ir aš juose vis pranešdavau, kad labai noriu į Italiją, prašiau merginų, kad ką nors išgirdusios būtinai man pasakytų. Taip ir nutiko. Sulaukiau skambučio iš Romos ir turėjau per dvi dienas apsispręsti“, – pasakojo savo gyvenimą aukštyn kojomis apvertusi ir nuo 1994 m. Romoje gyvenanti lietuvė.
Tuomet 25-erių Nerija aukle italų šeimoje išdirbo vienerius metus. Vėliau, kaip pati sako, ją ištiko klasikinė meilės istorija – lietuvaitę pamilo italas, ir jiedu susilaukė sūnaus vardu Valentino. Atsidavusi motinystei Nerija ilgą laiką augino sūnų ir niekur nedirbo.
„Prieš dešimtmetį viena mano draugė lietuvė, tuo metu gyvenusi ir vesdavusi ekskursijas Romoje, paprašė manęs pagalbos – pabūti gide 40-čiai atvykusių lietuvių. Lydėjau juos po miestą, pasakojau istoriją. Man patiko, turistai taip pat liko patenkinti. O kadangi sūnus jau buvo paaugęs, galėjau užsiimti tuo, kas domino. Taip pamažu iš lūpų į lūpas sklido kalbos, atsirado daug susidomėjusių, todėl neabejojau ir ėmiausi šio darbo visu pajėgumu“, – savo istorija pasidalino Nerija.
Italijos lietuvių naujienų portalas ITLIETUVIAI.IT kviečia patogiai įsitaisyti ir mintimis pasivaikščioti po Nerijos Romą, po vietas, kurios žaviajai lietuvaitei, ilgametei Italijos lietuvių bendruomenės narei yra arčiausiai širdies.
Nors šventajame mieste suskaičiuojama per keletą šimtų bažnyčių, tačiau Nerijai viena jų yra ypatingai reikšminga. „Didžioji šv. Marijos bazilika – tai viena iš keturių katedralinių popiežiškųjų Romos bazilikų.
Ji yra mažiausia iš popiežiškųjų, bet pati didžiausia Marijai dedikuota bažnyčia pasaulyje. Kadangi esame lietuviai, iš Marijos žemės, ji artimiausia mano širdžiai. Be to, šios bažnyčios lubos yra auksinės. Būtent čia iš Amerikos atvežtas auksas pirmą kartą buvo panaudotas bažnyčių puošybai. O joje esančioje šv. Pauliaus koplyčioje saugoma Marijos su Jėzumi Kristumi ant rankų ikona. Ji svarbi lietuviams, nes Šiluvoje turime identišką šio kūrinio kopiją, kuri, sakoma, yra geriausia pasaulyje“, – pasakojo Romoje su Lietuva susijusius simbolius padedanti atrasti moteris.
Užsakymų lietuvaitei netrūksta. Beveik visus metus, išskyrus karštuosius liepos ir rugpjūčio mėnesius, nuo ryto iki vakaro ji supažindina lietuvius su Amžinuoju miestu. Štai apie Koliziejų, vieną iš 7 naujųjų pasaulio stebuklų, Nerijai tenka pasakoti 3-4 kartus per savaitę. „Gladiatorių ir plėšriųjų žvėrių kovas menantį pastatą praėjusiais metais aplankė 7,5 mln. lankytojų.
Tai vienintelis objektas Europoje įtrauktas į naujųjų pasaulio stebuklų sąrašą, sudarytą 2007 m. Imperatorių Flavijų giminė pirmame mūsų eros amžiuje nusprendė nusausinti prieš juos valdžiusio imperatoriaus Nerono dirbtinį ežerą ir duoti žmonėms duonos ir žaidimų. Tuo metu 60 proc. romėnų visiškai nedirbo, už juos darbus atlikdavo vergai. Vandens telkinio vietoje 50 tūkst. žmonių talpinusiam Koliziejui pastatyti prireikė 8-rių metų. Kiekvieną dieną maistu ir vynu nešini romėnai arenoje stebėdavo spektaklius, vėliau – bausmių egzekucijas vergams, plėšriųjų žvėrių kautynes ir labiausiai laukiamą renginį – gladiatorių kovas.
Žlugus Romos imperijai buvo apleistas ir Koliziejus, jo viduje įrengta akmens skaldykla. Vėliau, žemės drebėjimo metu, sugriuvo du trečdaliai išorinės sienos. Dėl nerimstančių antikos dvasių 18 a. popiežius Benediktas XIV-asis pašventino ir palaimino Koliziejų. Taip pastatas tapo šventa ir labiau prižiūrima vieta“, – sutrumpintą Koliziejaus istoriją priminė daugiau kaip 10 metų gide dirbanti Nerija.
Šiomis dienomis Koliziejuje neleidžiama organizuoti didelių koncertų, kad garso keliama vibracija nepažeistų pastato konstrukcijų. Visgi dabartinėje istorijoje keleto didingų pasirodymų neišvengta. „Paskutinio muzikinio renginio metu Koliziejuje skambėjo Andrea Bocelli balsas. Tarp 540 kviestinių svečių būta ir tokių Holivudo žvaigždžių kaip Sofi Loren, Elton John, Sharon Stone, Antonio Banderas“, – pasakojo gidė.
Navonos aikštė laikoma pačia gražiausia ir didžiausia Romos barokine aikšte. Jos forma atkartoja pirmame mūsų eros amžiuje čia buvusį imperatoriaus Domiciano stadioną, kuriame vykdavo atletų rungtynės, o jas stebėti susirinkdavo per 30 tūkst. žiūrovų. „Dabartinį vaizdą aikštė įgavo 16-17 a., kai aplink buvo apstatyta pastatais, o pati papuošta fontanais. Aikštės viduryje puikuojasi pasaulyje vizitine miesto kortele tapęs fontanų trio.
Du iš jų priskiriami garsiajam skulptoriui Berniniui: tai Mauro ir Keturių upių, vaizduojančių didžiausias pasaulio upes, fontanai. Trečiasis fontanas, suprojektuotas architekto Giacomo della Porta, skirtas Neptūnui ir jo kovai su aštuonkoju. Šiandien ši aikštė romiečiams geriau žinoma kaip bohemos erdvė po atviru dangumi. Čia kiekvieną dieną visais metų laikais apstu menininkų, artistų, žonglierių, muzikantų, dainininkų, dailininkų. Žiemą, artėjant Kalėdoms, aikštėje vyksta kalėdinis turgus, įrengiami šventiniai kioskeliai, karuselės vaikams“, – pasakojo N. Marciukaitė.
Netoliese Nerija aprodo dar vieną lankytiną objektą, mieste garsėjantį dėl dviejų priežasčių: kačių ir Julijaus Cezario. „Ši, tiek miestiečių, tiek turistų pamilta vieta vadinama Argentinos bokštų aikšte (Largo di Torre Argentina – it.). Joje matomų antikinių griuvėsių teritorija atkasta Benito Musolini iniciatyva. Būdamas aistringu antikos mylėtoju, savo valdymo metais jis skatino archeologinius kasinėjimus ir didelę biudžeto dalį skyrė kultūrai.
Taigi valdant B. Musolini prieš tai Argentinos aikštėje stovėjusią bažnyčią buvo sumanyta perkelti į kitą vietą, o vietoj jos įkurti gyvenamųjų namų kvartalą. Nugriovus šventyklą ir archeologams atradus po žeme stūksančius griuvėsius, parlamente buvo priimtas sprendimas tęsti tyrinėjimus. Išsiaiškinta, kad griuvėsiai priklauso keturių antikos laikų pagonių šventykloms, taip pat ir Pompėjos kurijai, kurioje 44 m. pr. Kr. kovo 15 dieną senato posėdžio metu buvo nužudytas Julijus Cezaris“, – istoriniais faktais pasidalino N. Marciukaitė.
Mūsų laikais, kiekvieno kovo viduryje, Romos gyventojai ir miesto svečiai plūsta griuvėsių link – jų teritorijoje kasmet rengiamas inscenizuotas Julijaus Cezario nužudymo spektaklis. Tačiau ir be teatrinio pasirodymo aikštei netrūksta lankytojų. Nuo 1993 m. čia verda tikras gyvenimas: praėjusio dešimtmečio pradžioje entuziastinga italė, kačių mylėtoja gavo leidimą griuvėsiuose įkurti benamių katinų globos namus. Juose šiuo metu prižiūrima apie 130 benamių katinų – gyvūnai skiepijami, maitinami. Katinai savo ruožtu džiugina praeivius ir garsina antikos palikimą.
Po numintų kilometrų Nerija mus, taip pat ir atvykstančius svečius iš Lietuvos, pakviečia paskanauti kavos į šv. Eustachijaus kavinę, veikiančią nuo 1938 metų ir vadinamą viena geriausių Romoje. Kavos gurmanams visame pasaulyje gerai žinoma kavinė išpopuliarėjo po amerikiečių dienraščio „New York Times“ publikacijų 2005-aisiais. Staliukai ir vietos prie baro užimamos ne tik užklystančių turistų, bet ir vietinių: klientai stoja į eilę, norėdami pasimėgauti kava, gaminama iš Pietų Amerikos vežamų ir čia pat skrudinamų pupelių. Nerija pataria paragauti tik čia ruošiamos „Gran caffe“, kurioje yra daugiau nei įprasta espresso, ir ją puošianti lengva putelė gėrimui suteikia žavingą poskonį.
Pasaulinio garso grupės ir dainininkai Romoje savo pasirodymams renkasi ne tik Koliziejų, bet ir didžiausią antikos laikų stadioną, itališkai vadinamą „Circo Massimo“. Štai 2014 m. antikiniame ir per visą istoriją didžiausiame žmogaus rankomis sukurtame stadione koncertavo legendinė roko grupė (valdant imperatoriui Trajanui jame tilpdavo 250 tūkst. žiūrovų – aut. past.) „Rolling Stones“. „Čia vykdavusias žirgų lenktynes, arba kitaip vadinamas kvadrigas, mūsų dienomis pakeitė politinių partijų mitingai, koncertai, naujametinės šventės“, – pasakojo gidė.
Nerija savo pasakojimu geba vesti ne tik tūkstantmečiais, bet ir vienu metu turistams aprodyti kelias skirtingas šalis. Aventino kalvoje esanti Maltos ordino priorato vila ir siena apjuosta teritorija priklauso Maltos valstybei. 11 a. Romoje įkurtas Maltos ordinas gyvuoja iki šiol. Ordino vardu pavadinti aikštė yra puošta 18 a. maltiečių simboliais. 1765 m. architektas Piranesi, Maltos ordino gerbėjas ir pagarsėjęs masonas, sukūrė už tvoros esančius statinius. Virš jos vartų pavaizduota simbolika primena laivą.
Ne veltui – juk Aventino kalva yra įsivaizduojama kaip laivas, kuris per paskutinį teismą ir pasaulinį tvaną nuneš visus žmones iki šventosios žemės. „Pažvelgti į šią šalį galima tik pro mažą rakto skylutę, romiečių vadinamą „Er Buco“. Lygiai taip pat pro ją atsiveria ir antroji šalis – Vatikanas, su Mikelandželo suprojektuotu šv. Petro bazilikos kupolu. Na, o dar vienos šalies pavadinimą turistai sužino įminę mano užduodamą mįslę“, – intriguodama nusišypsojo Nerija.
Pasak moters, gastronominė patirtis Romoje ne ką mažiau svarbi už antikinį paveldą ar pasivaikščiojimus šiame didingame kultūros paveldo mieste. Romos patiekalai – toli gražu ne pica ar pasta. Populiariausi patiekalai šiame Italijos Lazio regione yra gaminami iš gyvulių vidaus organų. „Romos virtuvė, tai seni paprastų žmonių sukurti patiekalai. Mėsos skerdyklose mėsą pjaustydavę romėnai už darbą gaudavo atliekomis laikytų galvijų dalių – širdis, skrandžius, uodegas. Todėl ir dabar Romoje labai populiaru ruošti gyvulių vidaus organus“, – viename iš savo mėgstamiausių romietiškų restoranų ragaudama ir mus jaučio uodega sugundžiusi pasakojo gidė.
Šis tradicinis romietiškas patiekalas gaminamas tik Lazio regione, yra 4 val. troškinamas pomidorų tyrėje su salierais ir morkomis. Tiesa, jį skanaujant patartina užsigerti nors trupučiu raudono vyno, kuris suteikia patiekalui sodrumo ir padeda išryškinti skonį.
Visai šalia Koliziejaus įsikūrusioje kuklioje, bet kokybišku maistu, nesikandžiojančiomis kainomis ir, svarbiausia, tikrus romietiškus patiekalus siūlančioje kavinėje lietuviams suteikiamas išskirtinis dėmesys.
„Savininkas mane įsidėmėjo, kuomet atsivesdavau pietų nedideles turistų grupeles. Vieną kartą užkalbinęs paklausė, ar esu iš Rusijos. Pasiteiravau, kodėl nusprendė, kad būtent iš šios šalies. Jis paaiškino, kad tą dieną Romos futbolo komanda žaidė su Maskvos futbolo komanda, o jis yra didelis Romos fanas. Aš jam paaiškinau, kad esame iš Lietuvos, o jis ėmė ir rėžė – o, Sabonis! Labai nustebau, nes tikrai retas italas žino garsius mūsų krepšininkus ar kitus sportininkus. Jis pridūrė žinantis, kad A. Sabonis yra Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas, taip pat paminėjo ir Š. Marčiulionio pavardę. Galiausiai pajuokavo, kodėl mums neišsirinkus Sabonio į šalies prezidentus. Taigi nuo to karto visus į jo restoraną užeinančius lietuvius jis vadina „saboniais“. Lietuvaičiams, žinoma, labai malonu girdėti tokį palyginimą ir sulaukti dėmesio būnant svečioje šalyje“, – „Luzzi“ restoranėlyje zujant charizmatiškiems padavėjams savo nuotykiais dalijosi N. Marciukaitė.
50-ąjį jubiliejų pasitinkančiai Nerijai Roma yra pats gražiausias pasaulio miestas, kuris jai suteikia galimybių dirbti, pabėgti nuo savų rūpesčių, mėgautis gyvenimu ir saulės bučiniais. Romiečiai turi ir specialų posakį – saulė bučiuoja gražius žmones (Il sole bacia i belli – it.). „Nebeerzina manęs nei turistų pastebimos šiukšlės, nei viešojo transporto streikai. Prie visko pripratau. Šis miestas mane įkvepia, suteikia energijos ir pozityvumo.
Džiaugiuosi galėdama nors šiek tiek padėti savo tautiečiams pažinti amžinojo miesto istoriją, kultūrą, papročius. Stengiuosi, kad mano turistai jaustųsi puikiai, atsipalaiduotų ir paliktų problemas namuose. Be galo malonu, kuomet sulaukiu gražių padėkos žodžių, ir ypač būna gera, kai maži vaikučiai tėveliams pasako – man patinka ta teta!“