Nuo grožio ir įspūdžių gausos man tikrąja ta žodžio prasme susisuko galva, ne juokais pavargome ir vienintelis noras buvo ramiai ištiesti kojas. Viešbučių mes niekada neužsisakome iš anksto – tokie jau mes esame – nežinome, kur vėjas tą dieną nuneš, kiek užtruksime, kiek toli pajėgsime nuvažiuoti. Ir tąsyk mūsų nakvynės vietą paskubomis užsakiau per Booking platformą.
Ši vieta siūlė geriausią kainos ir kokybės santykį Kembridžo apylinkėse (nakvynė dviem su puikiais angliškais „full breakfast“ pusryčiais dviems kainavo 65 EUR). Kai pasiekėme kelionės tikslą, jau gerokai knapsėjau. Tai tokia būsena kai tu iš tiesų miegi, bet kai kas nors paklausia „ar miegi?“, atsakai – „gal tau visai, aišku, nemiegu, viską girdžiu, matau ir t.t.“.
Tarsi filme bėgantys medžiais apsodintų alėjų vaizdai ir atsiveriantys didžiuliai vartai tamsoje tik šmėstelėjo ir pradingo. Per šiugždantį žvirgždą privažiavus prie senovinių, metalu apkaltų durų supratau, kad mes šį kartą nakvosime dvare. Tyliai atsivėrus didžiulėms durims, mus pasitiko milžiniškas gipso lipdiniais dekoruotas holas į viršų besiraitančiais tamsaus medžio laiptais.
Iš devinto sapno pabudinę mielą registratorę, buvome palydėti į skoningai šviesiais baldais apstatytą, pasteliniais tonais dekoruotą nedidelį jaukų kambarėlį. Visiškai nesiskiriantį nuo daugelio britų taip mėgstamo country stiliaus. Ir kritome miegoti.
O ryte – naivus nežinojime, avele tu auksine… Pažvelgiau per langą iš mažų stiklinių kvadratėlių švino rėmeliuose ir supratau, kad esu stebuklų šalyje. Visai netyčia teko laimė apsigyventi ne bet kokiame, o istoriniame, išpuoselėtame dvare už IBIS kambarėlio kainą.
Paskendęs beveik trijuose hektaruose stebuklingų sodų ir miškų ir tik keturios mylios nuo Kembridžo centro, arba valanda kelio traukiniu iš Londono (angliški traukiniai nepaprastai geras būdas ramiai pasidairyti po kraštovaizdį), stūkso pasakiškas XVI am. dvaras Madingley hall.
Dabar Kembridžo universitetui priklausantis, nuostabus raudonų plytų kalkakmeniu dekoruotas Tiudorų architektūros pavyzdys, siekiantis karaliaus Henriko VIII valdymo laikus. Taip, teisingai prisimenate, kad tai tas pats ekscentriškas britų monarchas, kuris beieškodamas moters, padovanosiančios jam taip trokštamą sūnų, buvo vedęs net šešis kartus ir, deja, kai kurioms iš tų damų teko net padėti gražią galvutę ant budelio trinkos.
Garsiausia gražuolė aistringoji Ana Bolen, kurios dėka Anglijos bažnyčia atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios ir pasaulį išvydo viena iškiliausių britų monarchų – Elžbieta I.
Išlikusi senovinė vaikiška skaičiuotė „Divorced, beheaded, died. Divorced, beheaded, survived“ (Išsiskyrė, nukirsdino, mirė. Išsiskyrė, nukirsdino, išgyveno), taikliai apibūdinanti šių šešių Henriko VIII moterų gyvenimą (tiesa, ji juridiškai neteisinga, nes Henrikas neišsiskyrė nė su viena žmona, santuokos buvo anuliuotos).
Šiandien Madingley hall įsikūręs Kembridžo universiteto tęstinio mokymosi institutas, apsuptas kerinčių sodų ir užburiančio kraštovaizdžio. Įspūdingi sodai dar XVIII amžiuje suprojektuoti garsiojo kraštovaizdžio architekto Lanceloto „Capability“ Browno (taip jis pramintas, nes visiems savo klientams sakydavo, kad jų nuosavybė turi „galimybių“ tobulėti). Net svaigstu iš saldumo, kaip būtų gera studijuoti tokiame nepaprastame istorija alsuojančiame pastate: gal archeologiją ar kraštovaizdžio dizaino istoriją, o gal kūrybinį rašymą ar filosofiją, o gal teisę ir kriminologiją, ar verslą.
Tiesa, trumpai dvaras buvo tapęs ir karališkąja rezidencija. 1860 m. karalienė Viktorija nuomojo dvarą iš tuometinio jo savininko, kad princui Edvardui, mielam vaikeliui, ketinančiam studijuoti Kembridže būtų patogu.
Po skanių ir sočių tikrų angliškų pusryčių puikioje dvaro terasoje, vaikščiodami prieš 300 metų pasodintame sode, kalbėjome apie tai, jog kuo gali būti žmogus nepatenkintas ir nelaimingas gyvendamas tokioje vietoje, nebent didžiausia problema persirengti penktos valandos arbatėlei.
Pasirodo, kad net kai valdai imperiją, likimas tau nepavaldus. Princas Edvardas, kaip ir visi studentai Kembridže linksmai leido laiką: linksmybės, kortos, moterys, tarp jų ir sultinga jauna airė aktorė Neli. Kai kalbos pasiekė karalienės dvarą, Albertas aplankė sūnų Kembridže, apie ką kalbėjo tėvas su sūnumi, būsimu karaliumi, vaikščiodami Madingley hall apylinkėse, nežino niekas, tačiau Albertas į Vindzorą grįžo pavargęs, emociškai išsekęs ir spaudžiamas skausmo.
Albertas netrukus mirė, o karalienė Viktorija paniro į beviltišką gedulą. Visą likusį gyvenimą ji kaltino dvarą dėl savo vyro mirties sušalus tą tamsų lietingą lapkritį. Albertas Viktorijai buvo viskas: vyras, draugas, patikėtinis, patarėjas, neoficialus sekretorius ir vyriausybės ministras, didžiausia gyvenimo meilė ir obsesija.
Pulkininkas Hardingas, kuris vėliau įsigijo šią nuosavybę, ne tik atnaujino visą dvarą, itališka maniera pertvarkė sodus, bet ir iškirto duris apsauginėje sienoje, kad jo žmona galėtų lengviau patekti į savo dievinamą rožių sodą. Pulkininko portretą galima pamatyti galerijoje antrame aukšte, kartu su kitais ten saugomais italų ir flamandų meistrų kūriniais. Tiesa man daug labiau patiko pikantiškas Louise de Querouaille, Portsmuto kunigaikštienės ir Charlzo II meilužės portretas, kur ji pavaizduota savo kūdikišku veidu ir apnuoginta krūtimi laikanti balandį. Šios damos gyvenimas taip pat buvo toks spalvingas, kad vertas atskiros istorijos.
Gal posakis, kad dėl meilės sukasi pasaulis, turi krislą tiesos. O gal šiais laikais tikra meilė yra išties avis penkiomis kojomis. Todėl kur jūs bebūtumėt ir ką bedarytumėt, susitikite su savo žmogumi penktos valandos arbatėlei, ir gal to malonaus pokalbio metu išsiaiškinsite, kad Jums artimiausiu metu pasitaikys mažytė galimybė aplankyti Madingley hall, kur aš nepaprastai norėčiau sugrįžti.
Adresas: Madingley miestelis, Kembridžas, Kembridžo grafystė, CB23 8AQ, Jungtinė Karalystė
Kaip nuvykti: traukiniu iš Londono iki Kembridžo geležinkelio stoties ir taksi iki dvaro arba nuosavu/nuomotu automobiliu.
Kiek kainavo: nakvynė dviem su puikiais angliškais „full breakfast“ pusryčiais 65 EUR.