Atostogaujantys Lietuvos pajūryje kiekvieną vasarą susiranda tūkstantį priežasčių skųstis. Vieniems nepatinka, kad nėra dušų, kur būtų galima nusiprausti po maudynių sūrioje jūroje. Kiti pyksta, kad Lietuva atsilikusi ir iki šiol mūsų pliažuose niekas nenuomoja gultų bei skėčių nuo saulės. Jaunimėlis mėgsta zyzti, kad Nidoje bei Palangoje gana prasti paplūdimio barai ir restoranai, kad normalių salotų ten nusipirksi, o pavalgyti gausi nebent ledų ar keptos duonos.
Pyksta jaunos mamos, kurioms atrodo nenormalu paplūdimyje neturėti bent vieno „mamos ir vaiko“ kambarėlio, pyksta jaunos šeimos, kurias erzina, kad nėra „vaikų klubo“, kur mažylius galėtų užimti profesionalūs animatoriai. Tokių pavyzdžių galima sugalvoti begalę.
Ir negali sakyti, kad visi tie nepatenkintieji nėra teisūs. Tikrai būtų gerai turėti visus išvardintus dalykus ir dar daugiau. Tikrai norėtųsi, kad mūsų pliažai taptų modernesni ir atitiktų šiuolaikinių žmonių poreikius. Tik tam reikia daug pinigų, bet pinigus dalina valdžia. O valdžiai atrodo, kad yra didesnių problemų. Gal ir teisingai atrodo, nes problemų yra.
Panaši situacija ilgai laikėsi ir atostogų rojumi vadinamoje Graikijoje. Ten valdžia irgi turi daug problemų, todėl paplūdimių sutvarkymą ilgai atidėliojo. Kol galiausiai buvo nuspręsta dalį jų perleisti verslininkams. Ir tada viskas pasikeitė. Kur ateina verslininkai, kur prasideda konkurencija – ten iškart ima taisytis reikalai. Čia labai dažnas atvejis, bet ne taisyklė. Kartais tai ir nesuveikia.
Keliaudami po Atėnus, nepamirškite, kad šis pasakiškas, istorinis miestas yra ne tik senovinių paminklų vieta, bet ir miestas netoli jūros. Už maždaug pusvalandžio kelio nuo centro rasite gražiausius paplūdimius. Vieni laukiniai, be jokių taisyklių ir patogumų, o kiti tokie, apie kuriuos noriu jums papasakoti – privatūs, su visais įmanomais patobulinimais.
Tiesą sakant, Atėnai yra nauja mano meilė. Visada labai mylėjau Barseloną, nes tai gražus miestas prie jūros, kur miesto pramogos susijungia su kurortiniais malonumais. Lygiai tą patį turi Atėnai. Jie kultūringi, gražūs, didingi ir skirti poilsiui. Tik Atėnuose man pasirodė pigiau nei Barselonoje, o tai yra didelis pliusas.
Nukeliauti iki Graikijos sostinės iš Vilniaus ar Palangos galite skrisdami „Airbaltic“ lėktuvais, su greitu persėdimu Rygoje. Galite rinktis sau patogias kelionės dienas, jeigu geidžiate tik savaitgaliui – yra tokia galimybė, jeigu norite savaitei – galima ir taip. Skrydžiai sudėlioti įvairiomis dienomis, jūsų valia rinktis.
Mane konsultavo bemaž dešimt pastovių Atėnų gyventojų ir visi jie vienbalsiai nutarė, kad geriausi, švariausi ir ramiausi šio miesto paplūdimiai yra Vouliagmeni priemestyje. Paklausiau jų patarimų ir atvykau būtent čia.
Vouliagmeni nuo Atėnų centro pasiekiamas miesto ir turistiniais autobusais, taip pat tramvajais, na ir, žinoma, taksi automobiliais. Už kelionę pastaruoju transportu teks sumokėti nuo 15 iki 20 eurų, jeigu keliausite keturiese – visai apsimoka. Daug greičiau ir patogiau. Nors ir į viešąjį transportą nespjaukite, atgal į miestą važiavau autobusu, beveik visas maršrutas tęsėsi pakrante. Tikrai yra į ką pažiūrėti.
Vouliagmeni yra toks tarsi iškyšulys žemėlapyje, daugiausia uolėta teritorija aplink Egėjo jūros pakrantę, ten taip pat yra nedidelis ežeras tokiu pačiu pavadinimu Vouliagmeni. Tik prie ežero žmonės eina ne maudytis, o pasigrožėti, kaip į kokį parką. Ežeras akims ir sielai, o jūra – kūnui atgaivinti.
Mėgstantiems laukinį poilsį įspūdį paliks pačioje Vouliagmeni pakrantės pabaigoje esantys laukiniai pliažai. Jie nėra labai komfortiški, ten nėra minkšto smėliuko, budinčių gelbėtojų ir kitų, mums įprastų dalykų. Bet jie turi savotiško žavesio. Man šiek tiek priminė kelionių agentūrų reklamines nuotraukas, viliojančias mus visus į Graikiją ir į panašias šalis. Taip pat tie laukiniai pliažai primena filmus. Dideli akmenys skalaujami jūros, smaragdinės spalvos vanduo. Atrodo žmogaus nepaliestas kampelis.
Įsivaizduokite, tarp didžiulių uolų apačioje yra mažytė dauba, nedidelis perimetras pakrantės. Atokiau nuo viso pasaulio pasitiesi rankšluostį ar pledą, į smulkų žvyrą įsismeigi skėtį ir nemokamai sau atostogauji. Jūra už dviejų, gal trijų žingsnių.
Darbo dienomis tokiose vietose būna vos keli žmonės, visiška ramybė. Savaitgaliais, deja, prisirenka kur kas daugiau. Daugiausiai tai vietiniai graikai, kuriems už deginimąsi prie jūros nesinori mokėti pinigų. Ne tik nesinori, jiems pikta, kad kai kurie pliažai yra privatūs. Protestuodami prieš tokią sistemą šie žmonės renkasi atokesnes vietas.
Laukiniuose pliažuose nėra jokių taisyklių. Todėl ten nevaržomai gali jaustis ir nudistai, ir tie, kurie ateina su naminiais gyvūnais. Tiesa, kartais tai sukelia šiokią tokią betvarkę. Laisvai bėgiojantys šuniukai trinasi prie svetimų žmonių, kartais net atiminėja maistą. Nudistų grožybės bado akis tėvams atėjusiems su vaikais. Kartais poilsiautojai pasipyksta, tačiau konflikte nėra teisių ir neteisių, nes nėra taisyklių. Visi jaučiasi kaip karaliai.
O dabar apie tai, ko Lietuvai trūksta. Kas gi tie privatūs paplūdimiai, koks gėris juose slypi. Vouliagmeni pakrantėje yra keli privatūs paplūdimio klubai, tikriausiai taip reikėtų vadinti privačius pliažus. Jie vienas šalia kito ir beveik niekuo nesiskiria, tik skėčių, gultų spalvomis, barų ir kavinių skaičiumi, na ir gal grojamos muzikos stiliumi.
Įėjimas į privatų graikišką paplūdimį kainuoja 5 eurus. Už šią sumą ilsėtis ten galite visą dieną, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.
Pradžioje teks pastovėti eilėje, kaip į kokį koncertą. Ten kasininkė parduoda bilietus, o apsaugininkas tikrina ar neturite jokių neleistinų daiktų. Jis leidžia įsinešti gėrimus ir maisto produktus, leidžia atsinešti vandens pramogoms skirtus reikmenis, galite atsinešti savo rankšluosčius ir dar daug visko. Apieškodamas žmones jis ieško ginklų, narkotinių medžiagų ir kitų įstatymais uždraustų dalykų. Taip tiesiai šviesiai ir klausia: „Ar turi su savimi žolės?“. Graikijoje ją tikrai labai daug kas rūko visiškai nesislėpdami.
Praktiški žmonės tikriausiai nori atsakymo: ką jie gaus už tuos 5 sumokėtus eurus. Pabandysiu atsakyti. Pirmiausia – klubo vadovybė jums garantuoja švarą ir saugumą. Po visą teritoriją vaikšto civilių drabužiais vilkintys pareigūnai, kurie stebi aplinka ir tuo pačiu saugo jūsų rankines ar kitus daiktus, kuriuos maudydamiesi jūroje paliekate ant kranto.
Taip pat visiems poilsiautojams priklauso gultai ir skėčiai, na ir, žinoma, pats svarbiausias dalykas – graži ir sutvarkyta pakrantė, kurią dengia ne akmenys, o smėlis. Tiesa, ne toks tobulas, kokį mes turime Lietuvoje. Graikiškas smėliukas vis dėlto su smulkiais akmenėliais, vietomis jų daugiau, vietomis mažiau.
Įžengus į privačią teritoriją pirmiausiai galėsite pasigrožėti žaliu, tikrai labai išpuoselėtu parku. Daug krūmų, medžių, gėlių. O šalia jų – sėdmaišiai, suoliukai ir kėdės. Tai vieta trokštantiems ramybės ir vienatvės. Net pačią karščiausią dieną, kai visiems norisi pavėsio – žmonių parkelyje būna nedaug. Trokštantys aktyvesnės veiklos paplūdimyje ras teniso kortus bei futbolo aikšteles.
Maždaug kas dešimt žingsnių rasite dušą kūnui ir atskirą dušą kojoms, ir dar geriamo vandens čiaupus. Kai kurie net nelenda į jūrą – guli, kol suprakaituoja, tada šoka po dušu ir vėl gulasi.
Norintiems pasidėti daiktus – įrengtos specialios daiktų saugojimo spintelės, taip pat, pas administratorių galite palikti pačius vertingiausius savo turtus, jis juos uždaro seife, o jums įteikia numerėlį. Tik su juo galėsite tuos turtus atsiimti.
Mažai kur užsienyje pliažuose man teko matyt persirenginėjimo būdeles. Tai toks labai lietuviškas dalykas, prie kurio visi esame pratę. Todėl tikrai nustebau, kai privačiame Vouliagmeni pliažo klube pamačiau visą būdelių gatvelę. Mažytės, nudažytos ryškiomis spalvomis. Tiesa, į vidų mažai kas eina, matyt, žmonės nejaučia poreikio, persirengia kitais būdais. Į tas būdeles daugiausiai einama dėl nuotraukų, visi nori įsiamžinti prie spalvotų jų durelių.
Džiaugsmo apturės ir mėgstantys SPA malonumus. Šiame Atėnų paplūdimyje masažai, kūno šveitimas ir kitos paslaugos siūlomos po atviru dangumi ir atviromis sienomis. Viską, ką jums darys – matys praeiviai.
Keli žingsniai nuo jūros įrengtos stilingos pavėsinės, kurių stogas aptrauktas baltais mezginiais. Atrodo tikrai viliojančiai, nors viešai gultis ir masažuotis išdrįsta tikrai ne kiekvienas. Valanda masažo pliaže kainuoja nuo 15 eurų.
Mandresni ar tiesiog tie, kurie nenori gulinėti pavėsinėje, gali masažistę užsisakyti prie savo gulto. Pavyzdžiui, jūs sėdėsite ir valgysite, ar deginsitės ant savo gulto, prie savo draugų, o ta masažistė jums sėdint, gulint ar stovint masažuos nugarą, krūtinę, viską, ko paprašysite. Masažus atlieka ne tik specialistės iš Graikijos, bet ir rusiškai šnekančios merginos bei tailandietės.
Tie, kas mėgsta prie jūros pirkti čeburekus ir keptą duoną – Graikijoje jausis patekę į rojų. Privačiame paplūdimyje veikia gal penkios kavinės, keli restoranai. Ten siūlomas pats įvairiausias patiekalų ir gėrimų meniu. Tądien, kai lankiausi paplūdimyje daugelis gėrė putojantį vyną ir valgė salotas su fetos sūriu. Šiam deriniui buvo akcinė kaina.
Meniu radau ne tik dešrainių ir mėsainių, bet ir šviežios žuvies, krevečių ant iešmelio, įvairių kitų jūros gėrybių, mėsos kepsnių.
Įdomu, kad ledų porcija paplūdimio kavinėje nekainuoja brangiau nei mieste. Pavyzdžiui, Lietuvos pajūryje kainos smarkiai skiriasi, kone dvigubai ar trigubai. Graikijoje jos vienodos, ledų porciją pirkau už 80 euro centų. O mažas, pusės litro vandens buteliukas kainuoja apie 1 eurą. Deja, tokia nemenka kaina taikoma ir daugelyje Atėnų kioskų ir parduotuvių.
Labai patiko kiek daug gelbėtojų dirba privačiame paplūdimyje, atrodo, kad jie seka kiekvieną poilsiautojų žingsnį, maudytis palydi jaunesnius vaikus ir vyresnio amžiaus žmones. Tereikia paprašyti ir keli gelbėtojai prisistato asistuoti, palaikyti, kad neparverstų bangos.
Beje, rekomenduotina į tokius paplūdimius atvykti kuo anksčiau, nes jeigu pasirodysite po pietų – gali būti, kad negausite laisvo gulto. Juos žmones išsirenka dar iki vidurdienio ir niekam neužleidžia. Aš buvau vienas tų pavėlavusių. Ėjau pas gelbėtojus prašyti laisvo, nes po jų bokšteliu tokių buvo. Tačiau jie draugiškai man paaiškino, kad atsarginiai gultai skirti nėščioms moterims ir neįgaliems žmonėms. Labai malonus paaiškinimas, apsidžiaugiau, kad čia visi tokie rūpestingi ir apie visus yra pagalvota.
Laisvo gulto ir skėčio man teko laukti apie pusvalandį. Kad jį gautum – tenka akylai stebėti aplinką, beveik medžioti. Vos tik atsilaisvina – reikia griebti. Jeigu žioplinėsi – pagriebs kiti. Tai šiek tiek primena komediją, bet nuotykiai man patinka.
Vaikams – atskiras dėmesys. Kad poilsiaujantys tėvai galėtų atsipalaiduoti – veikia keli vaikų klubai, kur su mažyliais užsiima animatoriai ir auklėtojai. Ten jie gali ne tik žaisti, bet ir pavalgyti pietus, o jeigu lauke pasidaro per karšta – vaikai vedami į vidinę patalpą su kondicionuojamu oru. Visą tai įskaičiuota į 5 eurus kainuojantį bilietą.
Privatus paplūdimio klubas – tai vieta, kur už prieinamą kainą žmogus tikrai gali pailsėti ir pamiršti apie visus rūpesčius. Tai ne laukinis pliažas, todėl vienumoje pabūti nepavyks, tačiau komfortas garantuotas. Labai norėčiau, kad ir Lietuvoje atsirastų tokių vietų. Gal kada nors.
Jeigu jums mano pasakojimas ir jį iliustruojančios nuotraukos pasirodė per prastos – prie Atėnų, toje pačioje Vouliagmeni pakrantėje yra ir kur kas brangesnių, elitui skirtų paplūdimio klubų. Viename iš jų įėjimo mokestis siekia 30 eurų, o gauni ten tą patį, tik aplinkui būna mažiau žmonių. Tai didelis pliusas, bet gana brangus.